10/05/2026
✨✨Bendruomenės Žvaigždė /Spotlight on Our Community Member: Ina Bray ✨✨
*English version follows
Pagarbos žodis Inai Bray, buvusiai Vašingtono valstijos lietuvių bendruomenės pirmininkei.
Vašingtono valstijos lietuvių bendruomenė (LACWA), kurią dažnai vadiname tiesiog Bendruomene, netrukus minės 50 metų nepertraukiamo gyvavimo Sietlo apylinkėse jubiliejų. Kai ateis laikas papasakoti šios bendruomenės istoriją ir jos pasiekimus, Inos Bray vardas bus sąrašo viršuje.
Inos šeima atvyko tais laikais, kai į Šiaurės vakarų kraštą kėlėsi po Antrojo pasaulinio karo pasitraukę lietuviai. Sovietų Sąjungai okupavus jų šalį, jaunesnė lietuvių karta bėgo į Vakarus. Jie galėjo baigti studijas Jungtinėse Valstijose, o po dešimtmečio jau dirbo intelektinius darbus. Kad ir kaip džiaugėsi nauju gyvenimu Amerikoje, juos skatino prarastos tėvynės ilgesys ir gilus noras vėl išvysti nepriklausomą Lietuvą. Bendruomenė buvo įkurta tam, kad būtų galima dalytis lietuvių kultūra ir vertybėmis ir jas tęsti. 1979 metais Ina buvo išrinkta mūsų Bendruomenės skyriaus pirmininke ir vadovavo jai ateinančius 16 metų.
Inai vadovaujant, tiek Sietlas, tiek Bendruomenė sparčiai augo. Naujų žmonių, naujos energijos. 1981 metais pirmąjame mūsų laikraščio „Tulpė Times“ numeryje buvo paskelbta: įkuriama pirmoji tautinių šokių grupė „Lietutis“, pradedama Lietuvos Dukterų skyriaus veikla ir rengiamas pirmasis lietuvių bendruomenės piknikas.
Ina atstovavo mūsų lietuvių bendruomenei ir 1981 metais kartu su latvių bei estų bendruomenių vadovais įteikė Baltijos laisvės apdovanojimą Vašingtono valstijos senatoriui Henry M. „Scoop“ Jackson už paramą Lietuvos nepriklausomybei. Tarptautiniam dėmesiui vis labiau krypstant į Baltijos šalis, tiek nacionalinė, tiek vietinė žiniasklaida rašė apie Sovietų Sąjungoje vykstančius pokyčius. Sietlo laikraščiai domėjosi, kaip į tai reaguoja vietinė lietuvių bendruomenė. Ina organizavo bendruomenės atsaką: buvo rašomi laiškai redakcijoms, vyko demonstracijos, o vėliau ir mitingas prie Federalinio pastato, siekiant parodyti, kad JAV privalo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę.
Savo šilta asmenybe ir nuoširdžiu atsidavimu Ina mokėjo suvienyti žmones. Pasitelkusi plačius socialinius ir profesinius ryšius, ji skatindavo žmones susiburti, įsitraukti ir veikti. Vietiniai lietuviai, latviai ir estai kartu organizavo susitikimus su savo Kongreso nariais. Buvo įkurta Baltijos veiklos grupė, kuri sprendė klausimus, susijusius su 1990 metais Sietle planuotomis „Goodwill“ žaidynėmis.
Ina buvo pasirengusi dėl Lietuvos padaryti viską, ką galėjo.
Turėdama platų pažįstamų ratą, ji skatindavo draugus ir pažįstamus įsitraukti ir padėti. Kai į Sietlą užsukdavo svečių iš Lietuvos, nuo Sąjūdžio atstovų iki sportininkų ir kultūros veikėjų, Inos namai tapdavo vieta, kur jie susitikdavo, užmegzdavo ryšius ir pasidalydavo savo istorijomis su bendruomene. Vieną įsimintiną vakarą Inos svetainėje bendruomenės nariai susitiko su žymiais Lietuvos žmonėmis: disidentu, teatro režisieriumi Jonu Jurašu, muzikantu Vytautu Kernagiu ir krepšininku Šarūnu Marčiulioniu. Vienas žymus svečias pastebėjo: „Ironiška, kad visi esame iš Lietuvos, o mūsų keliai susikirto tik šį vakarą Inos namuose.“
Ina suprato, kokia svarbi ši lietuvių istorijos akimirka, ir vedė bendruomenę, remdama ir dalyvaudama vykstančiuose pokyčiuose. Jos vadovavimas buvo tvirtas, jis traukė lietuvius burtis, švęsti savo paveldą ir palaikyti ryšį. Visą jos vadovavimo laiką bendruomenės renginiai buvo dvikalbiai, kad lietuviai laikytųsi kartu, ypač tos šeimos, kurių namuose buvo kalbama dviem kalbomis. Buvo svarbu išsaugoti lietuvių kalbą, bet Ina taip pat suprato, kad bendruomenė reiškia, jog kiekvienas turi jaustis laukiamas, taip pat ir tie, kurie lietuviškai nekalba. Tokia nuostata sukūrė vietą, kur visi galėjo dalyvauti renginiuose, pažinti kultūrą ir jausti, kad priklauso bendruomenei. Vėliau šis augantis bendruomeniškumo jausmas paskatino tėvus įkurti Lanką, vaikų vasaros stovyklą. Tuometiniai politiniai įvykiai suartino mus su latvių ir estų broliais bei seserimis. Tai sustiprino mūsų tapatybę ir vienybę kaip baltų. Atkūrus nepriklausomybę, Vašingtono universitetas pradėjo dėstyti baltų kalbas, o iš to palaipsniui išaugo dabartinė Baltų studijų programa. Simboliška, kad pirmasis susitikimas dėl programos kūrimo įvyko Inos namuose. Esame nuoširdžiai dėkingi Inai už dešimtmečius trukusį vadovavimą ir toliaregišką paramą. Žinome, kad jos palikimas jaučiamas iki šiol.
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
Tribute to Ina Bray, Past-President of the Washington state Lithuanian American community.
The Lithuanian American community (LACW) or Bendruomene is getting close to celebrating 50 years of continuous existence in the Seattle area. When the time comes to tell the story of this wonderful community's chapter and its accomplishments, the name of Ina Bray will lead the list.
Ina’s family arrived during the time WWII Lithuanian emigres were coming to live in the Northwest. With the takeover by the Soviet Union of their country, a younger generation of Lithuanians fled West. They were able to finish their studies in the US and a decade later were filling professional jobs. As grateful as they may have felt to be in America with new lives, their sense of a lost homeland, and their deep desire to once again see an independent Lithuania motivated them. Bendruomene was formed to provide a way to share and continue our Lithuanian culture and values. In 1979, Ina was elected President of our Bendruomene chapter and went on to lead the community for the next 16 years.
During Ina’s tenure, both Seattle and Bendruomene were rapidly growing. New people and new energy. In 1981 the first issue of our newspaper, Tulpe Times, announced: the formation of our first folk dance group, Lietutis; the activities of the Daughters of Lithuania chapter, and the first Lithuanian American community picnic.
Ina represented our Lithuanian community and in 1981 alongside leaders of the Latvian and Estonian communities, presented the Baltic Freedom Award to Washington’s Senator Henry M. Scoop Jackson for his support of Lithuania's independence. As international attention increasingly turned toward the Baltic countries, both national and local news reported the changes undergoing in the Soviet Union. Seattle newspapers were interested in local reactions within the Lithuanian-American community. Ina mobilized responses. Letters to the editors were written. Demonstrations and eventually a rally at the Federal Building took place to show that US recognition of Lithuanian independence was imperative.
With her warm personality, deep commitment, Ina had a remarkable ability to bring people together. Drawing on her wide network of social and professional relationships, Ina inspired people to come together, to get involved, and take action. Local Lithuanians, Latvians, and Estonians together organized meetings to visit their Congressional representatives. A Baltic Action group was formed to address issues coming out of the planned 1990 Goodwill Games to be held in Seattle.
Ina was willing to do anything she could for Lithuania. With her extensive network, she inspired friends and connections to get involved and help. Whenever Lithuanian visitors came through Seattle, from Sąjūdis representatives to athletes and cultural figures, Ina’s home became a gathering place where they met, connected and shared their stories with the community. One memorable evening in Ina's living room, community members met prominent Lithuanian figures, including dissident theater director Jonas Jurašas, musician Vytautas Kernagis, and basketball player Šarūnas Marčiulionis. As one prominent figure remarked, “It’s ironic we are all from Lithuania, yet our paths never crossed until this evening in Ina’s house.”
Ina recognized the importance of this pivotal moment in Lithuanian history and led the community in supporting and participating in the changes taking place. She provided stable community leadership that attracted Lithuanians to gather, celebrate their heritage, and stay connected. Throughout her tenure, community programs were bilingual to bring Lithuanians together, especially those families that spoke two languages at home. Preserving the Lithuanian language was important, but Ina also understood that community meant making everyone feel welcome, including those who do not speak Lithuanian. This policy created a place where everyone could participate in events, connect with the culture, and feel that they belonged. Later, this growing sense of community inspired parents to establish Lankas, a children’s summer camp. The political events of that time had brought us closer to our Latvian and Estonian brothers and sisters. It strengthened our identity and solidarity as “the Balts.” Following the restoration of independence, the University of Washington developed Baltic language instruction, which eventually grew into today’s Baltic Studies Program. Fittingly, the first meeting to discuss establishing the program was held in Ina’s home. We are truly grateful for Ina’s decades of leadership, her visionary support and know that her legacy continues to be felt to this day.
A TRIBUTE BY IRENA BLEKYS
