20/10/2026
Mūsų valdybos narė, autorizuota psichologė Norvegijoje Egle Trijonyte Hulaj parašė puikią refleksiją po savanorių sąskrydžio šį savaitgalį, skirtą tėvams pažvelgti į vaiko gerovės temą iš įdomaus kampo... Paskaitykite, pasidalinkite su kitais 🧚♀️🌸👨👩👧👦
🧸Ar vaikas gali jaustis išgirstas net tada, kai mūsų atsakymas jam yra „ne“?
„Nes aš taip pasakiau!“ – turbūt ne vienam iš mūsų teko ištarti šiuos žodžius. O gal patiems juos girdėti vaikystėje? 😊
Bet ar kada susimąstėme, ką vaikas iš tiesų patiria, kai jo norai ir mūsų sprendimai nesutampa?
Šį savaitgalį gausus „Tillit“ – nacionalinio lietuvių šeimų tinklo Norvegijoje – atstovų būrys dalyvavo „Voksne for Barn“ organizuotame įkvepiančiame susitikime. Buvo gera susitikti, pasidalyti patirtimi ir parsivežti minčių, kuriomis norisi pasidalyti su mūsų bendruomene. 🇱🇹🇳🇴
Vienas iš įsiminusių pranešimų – Ingeborg Ensrud ir Jorunn Søyland pristatyta tema „Barnets beste – komplisert eller lett?“ („Vaiko gerovė – paprasta ar sudėtinga?“).
Pranešėjos vaiko teises pavaizdavo kaip namą. Jo pamatai – Vaiko teisių konvencija, Norvegijos Konstitucija ir įstatymai. Ant jų laikosi vaiko teisė gauti informaciją, teisė į privatumą ir teisė laisvai išsakyti savo nuomonę. O visa tai jungia stogas – vaiko gerovė.
Šis palyginimas su namu, kuriame keli aukštai ir kambariai primena, kad vaiko nuomonės išklausymas nėra vien klausimas „Ko tu nori?“.
Ar vaikas žino, kas lemia suagusių sprendimus?
Kartais nusprendžiame už vaiką dar jam net nesužinojus, kas vyksta. Gal norime apsaugoti nuo rūpesčių, gal manome, kad jis dar per mažas suprasti.
Tačiau kaip vaikas gali išsakyti savo nuomonę, jei nežino, kokie pokyčiai jo laukia?
Pranešime buvo pabrėžta, kad informacija turi būti suprantama, pritaikyta vaiko amžiui, kalbai ir brandai. Svarbu ne tik paaiškinti, kas vyksta, bet ir įsitikinti, kad vaikas suprato.
Ar gerbiame tai, ką vaikas mums patiki?
Vaikas papasakoja apie konfliktą su draugu, nesėkmę mokykloje ar kitą jam jautrią situaciją. O mes vėliau, dažnai be blogų ketinimų, apie tai pasikalbame su seneliais, draugais ar kitais artimaisiais.
Galbūt ieškome patarimo. Gal tiesiog dalijamės savo diena.
Bet ar pagalvojame, kaip jaustųsi vaikas sužinojęs, kad jo asmeniniai išgyvenimai tapo kitų pokalbio tema?
Pranešėjos priminė, kad vaikas turi teisę žinoti, kada, kodėl ir su kuo ketinama dalytis informacija apie jį, bei galimybę išsakyti savo nuomonę. Žinoma, kartais informaciją būtina perduoti siekiant apsaugoti vaiką.
Vis dėlto pasitikėjimas kuriamas ne tik tada, kai vaikas išdrįsta mums kažką papasakoti. Jis stiprėja ir tada, kai vaikas patiria, kad su jo pasitikėjimu elgiamės atsakingai.
Ar vaikas gali su mumis nesutikti?
Išklausyti vaiką nereiškia visada jam nusileisti.
Tačiau ar jis jaučiasi saugus pasakyti, ką iš tiesų galvoja? Ar gali nesutikti, nebijodamas mūsų reakcijos?
Ir ar mokame išgirsti jo nuomonę net tada, kai jau esame nusprendę kitaip?
Viena svarbiausių pranešimo minčių – vaiko teisė būti išgirstam reiškia teisę dalyvauti priimant sprendimus, bet ne pareigą pačiam juos priimti.
Atsakomybė už galutinį sprendimą lieka suaugusiesiems.
Tai nereiškia, kad vaiko nuomonė gali būti tiesiog ignoruojama. Ji turi būti rimtai įvertinta, atsižvelgiant į vaiko amžių, brandą ir konkrečią situaciją. O jeigu nusprendžiame kitaip, svarbu paaiškinti kodėl.
Galime pasakyti „ne“ ir kartu parodyti vaikui, kad jo nuomonė mums svarbi.
Po pranešimo „Tillit“ komandoje kilo nemažai diskusijų. Juk visi norime vaikams geriausio, tačiau kartais verta savęs paklausti: ar tai, ką laikome geriausiu sprendimu, vertiname tik savo akimis? Ar paliekame vietos ir vaiko perspektyvai?
Galbūt svarbiausia ne tai, kad visada sutartume su vaikais, o tai, kad jie žinotų: jų balsas turi reikšmę, net kai galutinį sprendimą priima suaugusieji.
Dėkojame „Voksne for Barn“ už prasmingą susitikimą, o Ingeborg Ensrud ir Jorunn Søyland – už vertingą pranešimą, paskatinusį ne tik prisiminti vaikų teises, bet ir pažvelgti į jas per kasdienius mūsų santykius su vaikais.
O kaip jums atrodo – ar vaikas gali jaustis išgirstas net tada, kai mūsų atsakymas yra „ne“?