29/06/2026
Įkvėpti gyvenimui. Jekaterinos Kucalovos atminimo vakaras.
Yra žmonių, kurie išeina per anksti…
Birželio 25 dieną mes vėl susirinkome kartu, kad prisimintume Jekateriną Kucalovą. Tą dieną sukako penkeri metai nuo jos išėjimo. Penkeri metai, per kuriuos daug kas pasikeitė. Tačiau svarbiausia nepasikeitė — Katia ir toliau yra mylima, prisimenama ir dėkojama už šviesą, kurią ji paliko kiekvieno ją pažinojusio žmogaus gyvenime.
Šis vakaras nebuvo apie skausmą.
Jis buvo apie gyvenimą.
Apie žmogų, kuris mokėjo draugauti, įkvėpti, vienyti žmones ir nuoširdžiai džiaugtis kiekviena nauja diena. Apie žmogų, kuris tai daro ir šiandien — per atmintį, gyvenančią šimtų žmonių širdyse.
BUNKER FOOD terasoje susirinko jos artimieji, draugai, kolegos ir visi, kuriems ji buvo brangi. Dalijomės prisiminimais, klausėmės muzikos, tylėjome, šypsojomės, apsikabinome ir vėl pajutome, kad meilė stipresnė už laiką.
Ypač jautri buvo tylos minutė, skirta ne tik Jekaterinai, bet ir Jevgenij Šuklin — žmogui, kuris vienas pirmųjų palaikė šio vakaro idėją. Jo žodžiai apie tai, kad atmintis turi vienyti žmones dėkingumu, šiandien įgavo ypatingą prasmę.
Tačiau atmintis — tai ne tik prisiminimai.
Tai veiksmas.
Būtent todėl prieš mėnesį pradėjome WALK15 iniciatyvą „Įkvepti gyvenimui“.
Per vieną mėnesį 334 žmonės susivienijo bendram tikslui.
Kartu nuėjome daugiau nei 70 milijonų žingsnių.
Žingsnių dėl atminties.
Dėl savo sveikatos.
Dėl gyvenimo.
Kiekvienas dalyvis prisidėjo prie istorijos, kuri įrodė: atmintis gali įkvėpti gyventi, rūpintis savimi ir daryti gera kitiems.
Vakaro metu su didžiuliu dėkingumu pasveikinome aktyviausius iššūkio dalyvius. Tačiau tikrieji nugalėtojai buvo visi. Nes kiekvienas žingsnis buvo žengtas iš širdies.
Ypatingą vietą užėmė gyva muzika.
Jekaterinos ir Jevgenijaus draugai — grupė MARYSANA iš Latvijos miesto Rėzeknės — sukūrė atmosferą, kurioje muzika tapo prisiminimu, pokalbiu be žodžių ir tuo tiltu tarp praeities ir dabarties.
Stipriausių šio vakaro akimirkų neįmanoma aprašyti skaičiais.
Tai Jekaterinos močiutės akys, kuriose vienu metu buvo ir ašaros, ir šviesus liūdesys.
Tai draugų, ilgai nesimačiusių, apkabinimai.
Tai žmonės, kurie neskubėjo skirstytis, toliau kalbėjo apie Jekateriną bei Jevgenijų, juos prisiminė, verkė ir juokėsi, dėkojo likimui už pažintį su jais.
Dėl vakaro svečių paramos buvo surinktos aukos, kurios bus skirtos onkologiniams pacientams. Tai ypač simboliška. Nes atmintis tampa iš tiesų gyva tada, kai virsta parama tiems, kurie šiandien eina savo sunkiausiu keliu.
Fondo, skirto pirmojo Visagino mero Vladimiro Ščiurovo atminimui „Akimirka“, vardu dėkojame kiekvienam, kuris padėjo šiam vakarui įvykti.
Ačiū Jekaterinos šeimai už pasitikėjimą.
Ačiū mūsų draugams, muzikantams, fotografui, ambasadorėms ir visiems, kurie buvo šalia.
Ačiū kiekvienam, kuris tą vakarą atėjo ne tik prisiminti, bet ir padovanoti dalelę savo šilumos kitiems.
Tokiais momentais ypač aiškiai supranti vieną paprastą tiesą: žmogus gyvas tol, kol gyva meilė jam.
Ir jei po penkerių metų žmogus vis dar sugeba suburti aplink save tiek mylinčių širdžių, vadinasi, jo šviesa niekur nedingo.
Ji toliau gyvena.
Kiekviename iš mūsų.
🤍
Kol mes prisimename — meilė tęsiasi.
