Leopoldas Tarakevičius, „Gaublio“ klubo prezidentas
1969 m. rudenį grupė entuziastų, lektorių-tarptautininkų, vadovaujama žinomo filosofo Vytauto Kazlausko, įkūrė diskusijų klubą „Gaublys“. Pastogę jam suteikė ant Tauro kalno esantys Profsajungų rūmai. Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį 18 val. susirinkdavome į „Gaublį“ padiskutuoti, pasidalyti turima informacija apie tarptautinius įvykius, v
idaus, buvusios TSRS politiką. Dažniausiai analizuodavome įvykius pasaulyje, anuo metu leistiniausią analizei sritį. Tad kritikos gaudavo „mūsų“ priešai, remdavom „mūsų“ šalies draugus, švelniau „užkabindavom“ neutralias valstybes. TSRS politiką ir viduj, ir užsienyje reikėdavo pateisinti. Tokios buvo nusistovėjusios „Gaublio“ taisyklės ir jas greitai perprato „gaubliečiai“. Mes buvom tokie tarptautininkai, beje, kaip ir visa šalis, nes kiekvienas rimtesnis kolektyvų susibūrimas prasidėdavo ir pasibaigdavo paskaita apie tarptautinius įvykius. Jautėm, kad „Gaublį“ stebėjo tam tikros tarnybos, bet kas konkrečiai, nežinojom, gal net tie dalyviai, kurie išprovokuodavo ir aštresnius pasisakymus. Ne kartą pylos gaudavo iškviestas į aukštesnes instancijas „Gaublio“ prezidentas Vytautas Kazlauskas, nes kitame susirinkime mums aiškindavo, kad reikia analizuoti įvykius remiantis dialektiniu mąstymu. Pats, matyt, dialektiškai įrodinėdavo aukštiesiems ir sugebėdavo apginti bei apsaugoti „Gaublį“. Nepaisant nustatytų tam tikrų rėmų, anuo metu ,,Gaublys“ buvo vienintelė oficiali laisvėjančios minties salelė, todėl ją noriai lankė ir gaubliečiai, ir lankytojai. Visokių ateidavo į susirinkimą žmonių – ir pažangios minties, ir ortodoksų . Karštos būdavo tarp jų diskusijos, vėliau, Lietuvos laisvėjimo laikotarpiu, šie žmonės atsidūrė skirtingose barikadų pusėse: vieni už nepriklausomą Lietuvą, kiti prieš ją. Prisimindamas anuos laikus esu dėkingas „Gaubliui“ ir jo ilgamečiam prezidentui V.Kazlauskui . „Gaublys“ buvo savotiška mokykla, kurioje mokėmės retorikos,oratoriaus gabumų, diskusijos meno, tolerancijos kitokiai nuomonei (to ypač trūksta mūsų dabartinei visuomenei), ieškojome tiesos. Nors anuo metu teko kalbėti Ezopo kalba – iš pradžių pagirti socializmą, tik po to parodyti jo trūkumus – analitiškai sugebėdavome surasti priimtiną tiesą. Manau, pirmi sužinojom teisybę apie TSRS intervenciją į Afganistaną, pasikvietę į „Gaublio“ susirinkimą sovietinės armijos majorą, tos intervencijos dalyvį. „Gaublio“ klausytojai girdėjo J.Marcinkevičių, kun. K.Vasiliauską, K.Skėbėrą, K.Prunskienę, V.Lansbergį, K.Motieką, R.Ozolą, R.Gajauskaitę, E.Bičkauską, J.Minkevičių, B.Genzelį, R.Grigą, A.Terlecką, P.Cidziką, A.Čekuolį, aktyvų dalyvį Č.Juršėną ir daugelį kitų. Suaktyvėjo „Gaublio“ veikla „perestroikos“ metais. Į Tauro kalną, į Profsajungų kultūros rūmus, į „Gaublio“ vakarus traukė tūkstančiai žmonių, didžioji salė būdavo sausakimša, žmonės stovėdavo fojė, koridoriuose. Daug kartų tokie renginiai būdavo uždrausti. Dešimtys tūkstančių parašų, surinktų per pora dienų, tiesiog išplėšdavo teisę „Gaubliui“ veikti. Gaubliečiai pirmi pradėjo akciją dėl kareivio Artūro Sakalausko gyvybės išgelbėjimo. Po „Gurecko plenumo“ nutarimo „Uždrausti, neleisti!“ kitą dieną pirmi išėjome į protesto mitingą prie tuometinių Aukščiausiosios Tarybos rūmų, nors buvome įspėti, kad gali suimti, areštuoti. Prisimenu renginius 1988 metais rugsėjo 20-21 dienomis. Sporto rūmuose pilnutėlė salė, kur buvo pakviesta ir leista pasisakyti Sąjūdžio vadovybei, tarp Sąjūdžio aktyvistų buvo daug gaubliečių. Deja, po mėnesio tuose pačiuose rūmuose vykusiame I Sąjūdžio suvažiavime nė vienam gaubliečiui nebuvo leista pasisakyti. Tą patyrėme per II ir III Sąjūdžio suvažiavimus. Taip Lietuvoje prasidėjo skirstymas, skaldymas į savus ir svetimus, Sąjūdžio vadovybės atotrūkis nuo žmonių. Rodomoje Lietuvos Atgimimo istorijoje neatsirado nė vienos eilutės „Gaublio“ veiklai, lyg jo ir nebuvo. O „Gaublys“ ir gaubliečiai įnešė savo indėlį į Lietuvos Nepriklausomybę. 1992 metais sausio 3 d. į pirmą Naujųjų metų „Gaublio“ posėdį atvykę du Vilniaus Sąjūdžio veikėjai (jų pavardžių neminėsiu), daužydami delnu į stalą, pareikalavo uždaryti „Gaublį“. Bet kodėl? „Todėl, kad jį įkūrė KGB!“ „Kokių jūs turite įrodymų?“ – paklausiau. „O ar jūs turite įrodymų, kad jūsų neįkūrė KGB. Tada jus įkūrė KGB!“ – štai tokia buvo padaryta išvada. Kartais negausiai, bet „Gaublys“ rinkosi į savo posėdžius. Ir stagnacijos, ir Atgimimo, ir Nepriklausomybės laikotarpiu „Gaublys“ nesulaužė savo tradicijų ir principų. Šiuo sunkiu laikotarpiu maloniai jam pastogę suteikė Profsąjungų rūmų vadovybė, jį nuolat kuravo direktoriaus pavaduotojas Z.Dubauskas, metodininkė N.Turčinavičienė. Kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį 18 val.tuos, kurie neabejingi dabarčiai ir ateičiai, tuos, kurie nori pasisakyti arba išklausyti kitų, kviečiami į Gaublio susirinkimus. „Gaublys“ – gyvas. „Gaublys“ ieško tiesos.
„Vakarinės naujienos“ , nr.188, 5 psl.
1993 m.rugsėjo 30 d. Tęsiant klubo istoriją:
,,Gaublys“ iki 1995 m. gyvavo globojamas to meto Profsąjungų rūmų vadovybės. Vėliau, pakvietus Lietuvos ,,Žinijos“ draugijai, klubas tęsia savo veiklą. klubo prezidentu išrinktas ir iki šiol vadovauja L.Tarakevičius. Tiek anuo metu, tiek dabar klubas vienija įvairių tautybių, profesijų ir pažiūrų žmones. Klubo dalyviai propaguoja šiuolaikinį, pagrįstą demokratiniais principais, požiūrį į politikos, mokslo, švietimo problemas. Svarbiausias klubo tikslas – diskusijų forma aiškinti demokratines idėjas, iškelti tų idėjų vertybes, rengti pokalbius-susitikimus su Respublikos Seimo, Vyriausybės nariais, mokslininkais, kultūros, meno veikėjais, valstybės valdymo atstovais. Iki šiol buvo organizuota gana daug tokių susitikimų, kurių nemažai įrašyta į garso ir vaizdo juostas. Kaupiamas klubo archyvas. Bendradarbiaujama su ,,Hansa“ radijo bei ,,Žinių radijo“ stotimis. Siekiant tautos vieningumo ir tobulesnio valdžios struktūrų formavimo per demokratinius rinkimus bei didinant Respublikos piliečių politinį intelektinį raštingumą, klubas ,,Gaublys“ atlieka nemažą vaidmenį kaip visuomeninė institucija. Klubo aktyvas planuoja daug įdomių ir naudingų lankytojams susitikimų, diskusijų, pageidaujama, kad būtų įsteigti filialai kituose Respublikos miestuose.
1999 m. sėkmingai pažymėtas klubo 30-ties metų gyvavimas,
2009 m. gaubliečiai susirinko į klubo 40-ąjį gimtadienį. Buvo apžvelgtas klubo nuveiktas darbas formuojant pilietinę visuomenę, keliant žmonių demokratinį sąmoningumą.
Į klubą kviečiami visi geros valios žmonės, norintys pilietiškai, atvirai išreikšti savo nuomonę. Tegul laisvas, demokratiškas, pažangios minties žodis plinta ir drąsiai skinasi sau kelią!
