17/04/2026
Vakar, padedami transporto istoriko Ričardo Žičkaus, žvalgėmės po Vilniaus viešojo transporto istoriją... kuri prasideda, spėjamai, XVIII amžiuje.
Iš pradžių į vežikų vadeliojamas puskarietes tilpdavo po du žmones, kurie sėdėdavo ant išilgai puskarietės įrengto suolo, vienas veidu atsigręžęs į kairę, kitas - į dešinę pusę. Ilgainiui komforto daugėjo: atsirado ir atramos nugarai, keleiviai patogiai įsitaisydavo ant sėdynės vienas šalia kito; norint, tilpdavo ir daugiau keleivių, kurie įsitaisydavo ant atlenkiamo suolo, nugara į priekį. Jei reikėdavo, kelius užsiklodavo odiniu užklotu, kurį privalėjo vežiotis kiekvienas vežikų. Buvo ir etalonas: XX a. pradžioje vežikai galėdavo susipažinti ir net pačiupinėti pavyzdinę puskarietę, kuri stovėjo Vilniaus miesto gaisrinėje.
Miesto gatvės buvo gana prastos. Lektorius pasidalino istorija, kai vienoje Naujamiesčio gatvių vežimas įstrigo duobėje - vanduo veik siekė vežimo dugną. Be pagalbos ištraukti arklį su vežimu neapsieita... Gal dėl to vežikai sostinėje gausiai darbavosi iki pat Antrojo pasaulinio karo, o pagal liudijimus, jų sutikti Vilniuje galėjai ir šeštajame XX a. dešimtmetyje (anot R. Žičkaus, jie buvo ryški visuomenės dalis, aktyvūs, būrėsi į sąjungas, ir veik nebuvo to meto laikraščio numerio, kuriame nebūtų minimas vežikas).
Autobusams sekėsi ne taip gerai. Rygiečius keitė lenkų, šveicarų įmonės, buvo ir pavienių, bet viena po kitos bankrutuodavo. Remonto darbai nemažai kainavo, o arklinis tramvajus ir vežikai buvo neįveikiami konkurentai.
Arklinį tramvajų, vadinamąją "konkę", planuota keisti elektriniu. Pirmas projektas pertvarkyti arklinį tramvajų į elektrinį gautas 1899 m. iš Rusijos arklinio tramvajaus bendrovės, valdžiusios ir Vilniaus tramvajų. Vėliau pasipylė įvairiausių ir net keistokų siūlymų, tad 1907 m. miesto valdžia paskelbė konkurso sąlygas "Pagrindinės koncesijos sąlygos elektriniam tramvajui Vilniaus mieste statyti ir eksploatuoti". Bet projektavimo, o ypač - derinimo - procesas užsitęsė: 1910 m. projektas pateiktas derinti, 1911 m. patvirtinamas miesto dūmoje, 1912 m. sulaukiama žinios iš Vidaus reikalų ministerijos, kad projektas atmestas, mat pagal carinės Rusijos reglamentus, Vilniaus gatvės buvo per siauros: vienam tramvajui bėgiai gali būti tiesiami gatvėse, kurios - neskaitant šaligatvių - būtų ne siauresnės nei apie 6 metrus, o jei bėgiai klojami iškart dviem tramvajams, tai gatvės plotis turi būti apie 10 metrų. Be to, bėgiai turėjo būti klojami vidury gatvės, o ne prie šaligatvių. Arklių ar Karmelitų, kitos Vilniaus senamiesčio gatvės toli gražu neatitiko šių reikalavimų. Tad buvo rastas "aukso vidurys": 1924-1926 m. keleivius vežiojo tramvajais su vidaus degimo varikliu.
Visko neišpasakoti, juolab - neišrodyti. Netrukus bus paskelbtas paskaitos įrašas, kviesime žiūrėti.
Paskaita yra ciklo „Miesto paslaugos XV–XX a. antroje pusėje Vilniuje“ dalis. Ciklas skirtas įvairių kartų vilniečiams, gidams ir visiems, besidomintiems miesto istorija.
Jį organizuoja Architektūros kokybės vystymo asociacija, partneris – Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
