11/06/2026
Vykstant Gailestingumo kongresui Vilniuje yra puiki proga aplankyti retai visuomenei atveriamus maldos namus. Vakar lankėmės Vilniaus Šv. Stepono bažnyčioje (Šv. Stepono g. 41), grožėjomės reta sgrafito sienų tapybos dekoravimo technika bei renesansinės pelenų spalvos fasadu. Ilgą laiką užtinkuotas dekoras praėjusį dešimtmetį buvo profesionaliai restauruotas.
„Ji turėjo atlikti, patarnauti dvasiniams poreikiams čia gyvenančių Rūdninkų priemiestyje žmonių, ir svarbiausia buvo bažnyčios prieglaudos – špitolės, Švento Lozoriaus vardu vadinamos, kurioje gyveno ir buvo globojami žmonės – nepasiturintys, seni, neįgalūs“, – dalinosi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas Liudas Jovaiša.
Bažnyčia dar 1992 metais įtraukta į Kultūros vertybių sąrašą ir pripažinta nacionalinio reikšmingumo lygmeniu, turi priskirtą paminklo statusą.
Pastatyta 1600 m. jėzuitų kunigo Simono Visockio iniciatyva miesto pietiniame pakraštyje, prie senų maro kapinių. Kartu su bažnyčia pastatyta ir Šv. Lozoriaus vardo špitolė. Prie bažnyčios veikė mokykla. Vilniaus miesto istoriografijoje Šv. Stepono bažnyčia XVII a. minima ir kaip miesto fortifikacijų dalis.
Per 1655 m. karą bažnyčia nukentėjo nuo gaisro, špitolė buvo sugriauta (atstatyta tik 1673 m.).
1715 m. tuometinis Vilniaus vyskupas Šv. Stepono bažnyčią atidavė ligonius slaugančiai rokitų kongregacijos vienuolijai, paskyrė ir pirmąjį vienuolyno viršininką kun. Karolį Liutkevičių, Šv. Stepono bažnyčios kleboną. Dar po dviejų metų prie bažnyčios buvo pristatyta Šv. Roko koplyčia vienuoliams, bažnyčios kapinės ir praplėsta špitolė aptverti.
1752 m. bažnyčią perėmė Marijos gyvenimo kongregacijos seserys (marijavitės). Špitolės sklype buvo pastatytas medinis, dalinai mūrinis vienuolynas. Vienuolyno tikslas buvo kitatikių našlaičių (žydžių, karaimių, totorių) globa ir atvertimas į katalikų tikėjimą. Yra žinoma, kad per pirmuosius 30 veiklos metų marijavitės į katalikybę atvertė apie 400 kitų religijų moterų. Vienuolės teritorijoje buvo įsteigusios mergaičių mokyklą, o už vienuolyno įveisė nedidelį sodą su vaistažolėmis ir kitais augalais.
XVIII amžiaus antroje pusėje atnaujinus vienuolyno veiklą, marijavitės pradėjo rūpintis vienuolyno pastatais ir bažnyčia. Prie kapinių vartų iškilo varpinė. Marijavitės savavališkai atsitvėrė vienuolyną (ir savo kiemą) mūrine tvora nuo bažnyčios aikštės, atskirdamos centrinį įėjimą nuo miestiečių.
1864 m. caro įsaku marijavičių vienuolynas buvo uždarytas, o vienuolės perkeltos, vienuolyno pastatai buvo parduoti Vilniaus gubernijos kalėjimų valdybai ir pritaikyti kalėjimo reikmėm. Centrinis bažnyčios įėjimas atsidūrė kalėjimo teritorijoje ir buvo užmūrytas.
1926-1928 m. bažnyčios teritorijoje esančiuose pastatuose įsikūrė plytelių gamybos cechas, kur dirbo akmenskaldžių brigada, o prie bažnyčios buvę kapinės tapo statybinių medžiagų aikštele.
1945 m. sprogimo geležinkelio stotyje metu cechas ir aikštelė buvo sunaikinti, žinoma, nukentėjo ir bažnyčia. 1948 m. maldos namuose buvo pradėta sandėliuoti smėlis, plytos ir įvairios konstrukcinės detalės.
Žinoma, kad 1660-1865 m. prie bažnyčios buvo kapinės, kuriose buvo palaidota daug žymių žmonių, jų tarpe: Laurynas Gucevičius, Žozefas Pusjė, Mikalojus Regneris, Aniot Dovgirdas, Juozas Vladislovas Bychoviecas. Po Antrojo pasaulinio karo kapinės buvo sunaikintos. Apie 1975–1976 m. bažnyčioje buvo įkurta kelių Vilniaus teatrų rekvizitų ir dekoracijų saugykla.
Bažnyčios tvarkybos darbai vyksta nuo 2005 metų. Atlikti fasadų mūro ir tinko, dalies rytinio fasado frontono, konservavimo, restauravimo darbai.
Ar Jums pavyko apsilankyti?
Foto: J. Jackevičiūtės-Meškienės.
Informacija parengta remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis.
