26/05/2026
ISTORNEŠIŲ MANIFESTAS
Kas esame, kuo vadovaujamės ir ką kviečiame kartu atrasti
Laisvo vėjo valia
Užėjo tokie laikai, kai ima rodytis, jog pasaulis stovi ant bedugnės krašto. Tetrūksta, regis, tiek nedaug, kad išeitume iš proto… ar tiesiog nebebūtume: karas po karo, po dar vieno karo, kasdien per ekranus pulsuojami neįsivaizduojamo blogio vaizdai, kurių sustabdyti jaučiamės nepajėgūs, gamtos – gyvojo pasaulio teršimas, nuodijimas ir galabijimas, mikroplastikas ir dar velniaižinkas ore, vandenyse bei jau ir mūsų pačių kūnuose, dirbtinio „intelekto“ įgalinimas savintis žmogaus kūrybos vaisius ir vis labiau kontroliuoti įvairius mūsų gyvenimo aspektus, technologinių, karinių, politinių galių sutelkimas, nežinia dėl ateities…
O juk mes, motinos Žemės vaikai, tiesiog norime gyventi prasmingai ir kurti, o ne griauti, įgyvendinti gražias svajones, o ne murkdytis neapykantos liūnuose.
Bet kodėl gi tuomet jaučiame – kartais reguliariai, kartais intensyviau – kokį tai ilgesį sieloje, nerimą širdyje, nepatogumą kūne? Dėl ko nerimaujame? Dėl savęs, dėl savų, dėl visų gyvų būtybių. O ilgimės ko? Daugiau tikrumo aplinkui. Žinome, jog jo yra, tad ieškome, randame ir dalijamės su jumis.
Skaitmeninių „realybių“ ir socialinių tinklų, kurie iš tiesų nėra tokie jau socialūs, laikais [žr. tyrimus apie tai, kaip paskrolinus telefone ar planšetėje apima dirglumas, ima bliūkšti pasitikėjimas savimi ir atrofuotis smegenys], taigi tokiais apsimetinėjimų laikais jaučiame alkį to, kas tikra. Amžina ir realu.
1/3
Iliustracija: Ūkanoti kalnai (šalt.: pinterest)