04/06/2026
Du komitetai per vieną dieną – ta pati problema, bet skirtingi požiūriai.
Birželio 3 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitetas svarstė Medžioklės įstatymo pataisas dėl 5 proc. toleruotinos laukinių gyvūnų daromos žalos ribos žemės ūkiui.
Tą pačią dieną laukinių gyvūnų daromos žalos klausimai buvo aptariami ir Kaimo reikalų komitete.
Posėdžiuose dalyvavę Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša bei LMŽD tarybos narys Feliksas Miliutis pristatė poziciją, kurią galima apibendrinti vienu principu – teisėkūros nuoseklumas ir sprendimai turi būti pagrįsti faktais.
Pirmiausia verta priminti chronologiją. 2025 m. birželio 30 d. Seimas priėmė Medžioklės įstatymo pakeitimus, kuriais nustatyta 5 proc. toleruotinos žalos riba. Šis reguliavimas įsigalioja tik nuo 2026 m. sausio 1 d. Tačiau dar net nepradėjus jam veikti buvo įregistruotas naujas projektas, kuriuo siūloma šios nuostatos atsisakyti.
LMŽD nuomone, tai kelia pagrįstą klausimą dėl teisėkūros nuoseklumo ir teisinio tikrumo. Kaip galima vertinti reguliavimą, kuris dar nebuvo taikytas praktikoje? Šiuo metu nėra nei faktinių duomenų, nei poveikio vertinimo rezultatų, nei praktikos, leidžiančios objektyviai spręsti apie naujos sistemos veikimą.
Taip pat primename, kad pirminėje išvadoje Vyriausybė šiam projektui nepritarė. Joje buvo aiškiai pažymėta, kad laukinių gyvūnų daroma žala yra neišvengiama, nes pasėliai, pievos ir sodai yra gyvūnų mitybos, migracijos ir buveinių teritorijos. Todėl 5 proc. toleruotinos žalos riba buvo įvertinta kaip racionalus balansas tarp žemės ūkio interesų ir natūralių ekosistemų funkcionavimo. Todėl pagrįstai kyla klausimas – kas iš esmės pasikeitė, kad vėliau ši pozicija buvo koreguota, jei nei faktinės, nei teisinės aplinkybės nepasikeitė?
Diskusijose dažnai pamirštamas ir masto klausimas. Vidutinis žemės ūkio naudmenų sklypas Lietuvoje yra apie 4 hektarus, todėl 5 proc. tokio sklypo sudaro vos 20 arų. Net vertinant pagal vidutinę Lietuvos žemės ūkio valdą, kurios dydis siekia apie 19 hektarų, 5 proc. sudarytų mažiau nei 1 hektarą. Tai rodo, kad kalbama ne apie reikšmingų nuostolių perkėlimą ūkininkui, o apie minimalią toleruotiną ribą, pripažįstant, kad žemės ūkis yra veikla, vykdoma gamtinėje aplinkoje. Juolab kad realybėje laukinių gyvūnų daroma žala beveik niekada nebūna tolygiai išsidėsčiusi visame plote – dažniausiai tai lokalūs pažeidimai tam tikrose lauko vietose.
Jeigu šios ribos atsisakome, kompensuotina tampa bet kokia, net ir visiškai nereikšminga žala. Tai reikštų didesnę administracinę naštą savivaldybėms, daugiau ginčų, daugiau biurokratinių procedūrų ir didesnes viešąsias išlaidas. Vyriausybės duomenimis, savivaldybės žalos vertinimui jau dabar kasmet išleidžia apie 0,5 mln. eurų.
Taip pat norėtųsi išgirsti atsakymą iš komitetų narių, o ypač Kaimo reikalų komiteto narių – kodėl žemės ūkyje net 5 proc. toleruotinos žalos riba laikoma nepriimtina, kai miškų ūkyje taikomos gerokai didesnės toleruotinos žalos ribos, kai kuriais atvejais siekiančios net 20 proc.? Teisinis reguliavimas turi būti ne tik teisingas, bet ir nuoseklus.
Jeigu kyla abejonių dėl pasirinkto modelio, pirmiausia reikėtų remtis moksliniais duomenimis, poveikio vertinimu ir kitų Europos Sąjungos valstybių praktika. Tik turėdami tokius duomenis galėsime atsakingai spręsti, ar reikalingi pakeitimai.
LMŽD nuosekliai laikosi pozicijos, kad pirmiausia reikia leisti įstatymui leisti būti taikomam, surinkti faktus ir tik tuomet vertinti jo rezultatus.
Kartu manome, kad daug daugiau dėmesio turėtume skirti ne smulkios žalos administravimui, o realioms ir sisteminėms problemoms. Viena jų – žąsų ir kitų saugomų paukščių daroma žala žemės ūkiui. Čia būtini ilgalaikiai ir valstybės mastu veikiantys sprendimai bei aiškus kompensavimo mechanizmas.
Natūralu, kad šią diskusiją skirtingi komitetai ir institucijos mato per savo kompetencijų prizmę – Aplinkos apsaugos komitetas labiau akcentuoja ekosistemų ir laukinės faunos interesų balansą, o Kaimo reikalų komitetas – žemės ūkio veiklos sąlygas ir ekonominį poveikį. Panaši tendencija matoma ir ministerijų lygmeniu, kai Aplinkos bei Žemės ūkio ministerijos neišvengiamai atstovauja skirtingiems politikos laukams. Būtent todėl ypač svarbus tampa horizontalus vertinimas ir bendras sprendimo modelis, kuris apimtų abu interesus, o ne juos vertintų atskirai.
LMŽD ir toliau palaikys dialogą su žemdirbių organizacijomis bei ieškos teisingiausių sprendimų, kurie užtikrintų tiek ūkininkų, tiek medžiotojų interesų pusiausvyrą. Per daugelį metų buvo sukurta partnerystė tarp medžiotojų ir ūkininkų, kuri davė daug naudos abiem pusėms. Todėl šiandien ypač svarbu padėti į šalį emocijas, ambicijas ir tarpusavio kaltinimus, o susitelkti į konstruktyvų dialogą, pagarbą ir bendrų sprendimų paiešką.
