17/09/2025
MIGRANTAI IR PABĖGĖLIAI TAMPA VILTIES SKELBĖJAIS:
Pasaulyje, kurį aptemdė karai ir neteisybė, net ten, kur viskas atrodo prarasta, migrantai ir pabėgėliai tampa vilties skelbėjais. Jų drąsa ir atkaklumas herojiškai liudija tikėjimą, kuris regi daugiau nei gali matyti mūsų akys ir duoda jiems jėgų atlaikyti akistatą su mirtimi įvairiuose šiuolaikiniuose migracijos keliuose. Taip Žinioje 111-ai Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai yra „Migrantai – vilties misionieriai“ rašo popiežius Leonas XIV.
Pasaulinė migrantų ir pabėgėlių diena paprastai minima paskutinį rugsėjo sekmadienį. Tačiau šiemet, švenčiant Vilties piligrimų jubiliejų, nuspręsta Migrantų dieną minėti spalio 4–5 dienomis, kai bus švenčiamas Migrantų ir misijų pasaulio jubiliejus. Artėjant šiam laikui kviečiame įsiskaityti Šventojo Tėvos Žinią, skirtą visiems mums.
Popiežius Leonas XIV
Žinia 111-osios Pasaulinės migranto ir pabėgėlio dienos proga
[2025 m. spalio 4–5 d.]
Migrantai, vilties misionieriai
Brangūs broliai ir seserys,
111-oji Pasaulinė migranto ir pabėgėlio diena, kurią mano pirmtakas norėjo minėti kartu su Migrantų ir misionierių jubiliejumi, suteikia mums progą apmąstyti vilties, migracijos ir misijos ryšį.
Dabartinę pasaulio padėtį, deja, žymi karai, smurtas, neteisybė ir ekstremalūs meteorologiniai reiškiniai, verčiantys milijonus žmonių palikti savo gimtąją žemę ir ieškoti prieglobsčio kitur. Visuotinai paplitusi tendencija rūpintis tik apibrėžtų bendruomenių interesais kelia rimtą grėsmę dalijimuisi atsakomybe, daugiašaliam bendradarbiavimui, bendrojo gėrio siekimui ir visuotiniam solidarumui dėl visos žmonijos gėrio. Perspektyva atnaujinti ginklavimosi varžybas ir kurti naujus ginklus, įskaitant branduolinius, nepakankamas dėmesys dabartinės klimato krizės žalingam poveikiui ir giluminė ekonominė nelygybė nulemia tai, kad dabartiniai ir ateities iššūkiai tampa vis sudėtingesni.
Susiduriant su teorijomis apie pasaulinio masto nuniokojimus ir bauginančius scenarijus, svarbu, kad daugumos žmonių širdyse augtų viltis laukiant orios ateities ir visiems žmonėms skirtos taikos. Tokia ateitis yra esminė dalis Dievo plane dėl žmonijos ir visos kūrinijos. Tai yra pranašų numatyta mesijinė ateitis: „Senukai ir senutės, kiekvienas dėl žilos senatvės su lazda rankoje, vėl sėdės Jeruzalės gatvėse. Miestas bus pilnas berniukų ir mergaičių, žaidžiančių jo gatvėse. [...] Sėja bus sėkminga: vynuogė brandins savo vaisių, žemė teiks savo derlių ir dangūs duos savo rasą“ (Zch 8,4–5. 12). Ši ateitis jau prasidėjo, nes ją atvėrė Jėzus Kristus (plg. Mk 1, 15 ir Lk 17, 21), ir mes tikime bei viliamės, kad ji visiškai išsipildys, nes Viešpats visada laikosi savo pažadų.
Katalikų Bažnyčios katekizmas moko: „Vilties dorybė atitinka laimės troškimą, kurį Dievas įdėjo į kiekvieno žmogaus širdį; ji apima visas viltis, kurios tik įkvepia žmonių veikimą“ (KBK, 1818). Būtent laimės paieška – ir perspektyva ją rasti kitur – yra viena iš pagrindinių šiuolaikinio žmonių mobilumo priežasčių.
Šis migracijos ir vilties ryšys aiškiai atsiskleidžia daugybėje šių dienų migracijos patirčių. Daugelis migrantų, pabėgėlių ir evakuotų žmonių yra privilegijuoti kasdienio gyvenimo vilties liudytojai, nes jie pasitiki Dievu ir ištveria sunkumus, tikėdamiesi ateities, kurioje įžvelgia artėjančią laimę ir visapusišką žmogiškąjį vystymąsi. Juose atsinaujina Izraelio tautos klajonių patirtis: „Dieve, kai vedei tu savo tautą, kai žygiavai per dykumą, žemė drebėjo, dangus lietumi prapliupo Artume Dievo, Sinajaus Dievo, Artume Dievo, Izraelio Dievo. Siuntei gausų lietų, Dieve, atgaivinai savo nualintą paveldą; tavo žmonės namus ten atrado, – Dieve, iš savo gerumo tu rūpinies vargšais“ (Ps 68, 8–11).
Pasaulyje, kurį aptemdė karai ir neteisybė, net ten, kur viskas atrodo prarasta, migrantai ir pabėgėliai tampa vilties skelbėjais. Jų drąsa ir atkaklumas herojiškai liudija tikėjimą, kuris regi daugiau nei gali matyti mūsų akys ir duoda jiems jėgų atlaikyti akistatą su mirtimi įvairiuose šiuolaikiniuose migracijos keliuose. Čia taip pat galima įžvelgti aiškią analogiją su Izraelio tautos patirtimi, kai klajodami dykumoje žmonės kiekvieną pavojų sutinka pasitikėdami Viešpaties apsauga: „Juk tai jis, jisai tik vienas, išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Uždengs jis tave savo plunksnom – po jo sparnais tu prieglaudą rasi, jo ištikimybė – dengiantis skydas. Tavęs neišgąsdins nakties baisybės nei strėlės, laidomos dieną, nei maras, sėlinantis patamsy, nei vidudienį čaižančios rykštės“ (Ps 91, 3–6).
IMG_0122
Migrantai ir pabėgėliai primena Bažnyčiai jos piligrimiškosios tapatybės aspektą, jos nuolatinį galutinės tėvynės siekimą, palaikomą teologinės vilties dorybės. Kiekvieną kartą, kai Bažnyčia pasiduoda „sėslumo“ pagundai ir nustoja būti civitas peregrina – Dievo tauta, keliaujanti į dangaus tėvynę (plg. Augustinas, De civitate Dei, Libro XIV–XVI), ji nustoja būti „pasaulyje“ ir tampa „pasaulio“ (plg. Jn 15, 19). Ši pagunda buvo jau ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje, todėl apaštalas Paulius turėjo priminti Filipų Bažnyčiai, kad „mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20–21).
Ypač katalikai migrantai bei pabėgėliai šiandien gali tapti vilties misionieriais juos priimančiose šalyse, inicijuodami naujus tikėjimo kelius ten, kur dar nepasiekė Jėzaus Kristaus žinia, arba vesdami tarpreliginį dialogą, grindžiamą kasdieniu gyvenimu ir bendrų vertybių paieška. Jų dvasinis entuziazmas ir gyvybingumas gali padėti atgaivinti sustabarėjusias ir apsunkusias bažnytines bendruomenes, kurioms gresia dvasinė dykuma. Todėl atvykusiųjų buvimas turi būti pripažintas ir vertinamas kaip tikras Dievo palaiminimas, proga atsiverti Dievo malonei, kuri suteikia naujos energijos ir vilties jo Bažnyčiai: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd 13, 2).
Pirmasis evangelizacijos elementas, kaip pabrėžė šventasis Paulius VI, yra liudijimas: „Taip liudyti pašaukti visi krikščionys, ir šiuo požiūriu jie visi gali būti evangelizuotojai. Ypač turime omenyje atsakomybę, tenkančią imigrantams juos priėmusioje šalyje“ (Evangelii nuntiandi, 21) Tai tikra missio migrantium – migrantų vykdoma misija, kuriai reikia garantuoti tinkamą pasirengimą ir nuolatinę paramą, subrandintą per veiksmingą Bažnyčių tarpusavio bendradarbiavimą.
Kita vertus, juos priimančios bendruomenės taip pat gali būti gyvas vilties liudijimas. Tai viltis, suprantama kaip dabarčiai ir ateičiai skirtas pažadas, pripažįstant visų žmonių, kaip Dievo vaikų, orumą. Tokiu būdu migrantai ir pabėgėliai yra pripažįstami kaip broliai ir seserys, šeimos nariai, kur jie gali atskleisti savo talentus ir visapusiškai dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Šią jubiliejinę dieną, kai Bažnyčia meldžiasi už visus migrantus ir pabėgėlius, noriu patikėti visus keliaujančius, taip pat įsipareigojusius juos lydėti žmones Marijos, migrantų paguodos, motiniškai globai, kad ji išlaikytų jų širdyse viltį ir stiprintų jų pasiryžimą kurti pasaulį, kuris vis labiau panašėtų į Dievo karalystę, tikrąją Tėvynę, laukiančią mūsų kelionės pabaigoje.
Vatikanas, 2025 m. liepos 25 d., Šv. apaštalo Jokūbo šventė
