14/02/2025
Apie Lietuvą ir meilę: Jadvygos meilės istorija
- Nelengvas buvo gyvenimas, nelengvas. Tai jau tikrai - aš šešiolika metų gyvenau be vyro - vyras buvo nuteistas dvidešimt penkiais metais. Nes gi jis buvo Lietuvos savanoris, šaulys. Jaunas išėjo savanoriu, už Lietuvą kovojo, už tatai žemės gavo dvylika aktarų iš dvaro, iš Tiškevičiaus dvaro. Visiems savanoriams dalino, tai ir jam teko. Tai mes ten ir gyvenom. Bet va jį komunistai nuteisė, kam savanoris buvo ir kam su partizanais susidėjo. Nu tai matai, vaikeli, seniau gi tokius teisdavo... Vilniuj buvo jo teismas, kai tik davė žinią – iškart nuvažiavau. Buvo uždaras teismas, o po jo pas mane atėjo sekretorė, sako, tu dabar jo nesulauksi, nuteisėm vyrą dvidešimt penkiais metais. Sako, ir dabar tave išskirsma iš karto, galėsi sau laisva gyvent. Bet aš kad pašokau, sakau, nereikia man jokių skyrybų, atiduokit man tų patį. Tai taip vyrą nuteisė, išvežė Mordovijon. Girdėjot tokią? Ten visi politiniai buvo. Politiniai kaliniai, partizanai. Sunkūs laikai buvo.
- Ar susisiekdavot su vyru bent kaip nors?
- Tai aš tai važinėdavo kiekvienų žiemų ten, dar ir sūnelį buvau septynių metų nusivežus. Viską reikėjo rast, ir tų Mordovijų reikėjo rast.
- Tai jūs ten taip toli su sūnum ir važiuodavot?
- Tai o kaip kitaip? Važiuodavau - taigi PASIMATYMAN, - reikšmingai padaro pauzę Jadvyga, - beveik kievienais metais važiuodavom. Anas namo iš Mordovijos grįžo tik septyniasdešimt ketvirtais metais, nu tai vat ir važinėdavau. Pirmą kartą, pamenu, kai nuvažiavom - nei kur eit, nei susikalbėt, aš gi tik lietuviškai ir keli žodžiai rusiškai. Žiūriu, eina tokie vyras ir moteris, abiem gal po kokių keturiasdešimt metų, nei seni nei jauni. Užkalbinau, sakau, ar neprimtut nakvynės, atvažiavom va pasimatyman septintam lagerin. O jie ir sako, mes kaip tik prie septinto lagerio ir gyvenam. Nu tai tuoj tas vyras padėjo man čemodaną nešt. O čemodanas gi sunkus kaip akmuo, gi nevažiuoji taip, prisikrauni visko. Ir nuvėjom pas juos, priėmė. Tai žinai kiek mes tik pabuvom? Dvi savaites pabuvom. Nebuvo ką kitaip daryt, nes tik pagal pareiškimą įlaidžia į pasimatymą. Trijų parų laisdavo pasimatymą. Nu tai taip ir gyvenom.
- O kai vyras grįžo Lietuvon, kaip jums čia sekėsi gyvent?
- O, jėzulėliau, tada aš kaip danguj buvau, - apsiašaroja Jadvyga, - sako, dabar tu, Jadzinkyte, anei karvės, anei prieauglio - nei kilosi, nei ką, tik nueisi karvių pamelžt. Ajajaj, koks vyras buvo, ne pijokas. Nerūkė. Geras, bajavas vyras buvo. Mylėjo mani. Kai jis buvo Mordavijoj, man tada buvo trisdešimt septinti metai. Galėjau gi kokį kavalierių turėt. Bet ne, neturėjau. Už tai namo grįžęs vyras buvo dėkingas. Auksinis man buvo. Tik Jadzianka Jadzianka vis šaukdavo...
- O jūsų vyras pamatė Lietuvos nepriklausomybę?
- Pamatė, - atsidūsta, - atvažiuodavo pas jį daug kas į svečius, dar kai buvo nenumiręs. Vis apie Lietuvą kalbėdavo - ir šauliai važiavo lankyt, ir tremtiniai važiavo, o šauliai net ir šimtą litų davė. Bet devyniasdešimt šeštais vyras mirė. Ale žinai, vaikeli, kaip jį gražiai pakavojo - ajajajai. Salėj pašarvojom, nors ir namie vietos buva. Paskum bažnyčion nunešė, vėliavu grabą apklojo. In kapelius paėmė jau nešt grabų keturi karninkai. Prieš duobėn inlaidžiant tris kartus iššovė. Aš pati nusgandau, sakau, kas čia šaudo. Ir tadu svečiai prakalbų kad pasakė. Sakė, sėdėjęs su vyskupais kunigais toj Mordovijoj. Tai taip ir pasibaigė. Pakavojom. Tadu žėlabni pietūs gi salėj dar buvo. Kiti žmonės dar ilgai kalbėjo, ką čia taip garbingai kavoja? O čia gi, sakiau, maniškį taip garbingai kavoja. O kaip kitaip – gi garbingai visų gyvenimų gyveno.
