30/09/2026
Uraganas...
Deja, gerų naujienų neturime. 😓😓😓😞😥
Galime tik pasiguosti tuo, kad šiuo metu jis yra namuose, šalia žmogaus, kurį pažįsta ir kuriuo pasitiki...
Kardiologė vakar kalbėjo daug, bet mes nesame veterinarai ir tikrai nesugebėsime tiksliai atkartoti visų medicininių terminų. O ir naktis buvo kaip ant adatų – nerimas, liūdesys ir tas baisus bejėgiškumo jausmas, kai supranti, kad šį kartą visko sutvarkyti tiesiog nebegali...
Jeigu pasakyti paprastais, žmonių žodžiais – Uragano širdis labai sunkiai serga - jam širdies nepakankamumas.
Ji yra stipriai padidėjusi, jos darbas sutrikęs, normalaus, stabilaus ritmo praktiškai nėra. Jau pradėjo kauptis skysčiai plaučiuose. Kol kas jų dar nėra tiek daug, kad reikėtų juos šalinti, todėl Uraganas gavo skysčius varančių vaistų.
Deja, šios ligos išgydyti nebegalima.
Vaistais galima tik kiek įmanoma palengvinti širdies darbą, mažinti skysčių kaupimąsi, trombų susidarymo riziką ir stengtis kuo ilgiau išlaikyti Uragano būklę stabilią.
O vaistų dabar labai daug – keturios tabletės ryte, keturios tabletės vakare ir dar leidžiami vaistai.
Padarysime dėl jo viską, ką dar galima padaryti.
Ir pats Uraganas, regis, jaučia, kad dabar jam mūsų reikia dar labiau. Šį rytą jis atėjo pas globėją į lovą, glaustėsi ir murkė... murkė... murkė... ❤️
Tarsi norėtų pasakyti: aš dar čia.
Tačiau kardiologė nieko guodžiančio pažadėti negalėjo.
Ateityje skysčių plaučiuose gali daugėti. Gali vėl susiformuoti trombai. Gali ateiti diena, kai jo širdis paprasčiausiai nebepajėgs aprūpinti organizmo taip, kaip reikia ir Uraganui gali pasidaryti sunku kvėpuoti.
Ir turbūt skaudžiausia iš visko yra suvokti vieną dalyką: - Uraganas jau nebepasveiks. 😓😓😓
Kai gelbėji gyvūnus, kažkur giliai vis tiek tiki, kad jeigu pakankamai stengsiesi, nuveši pas geriausius gydytojus, nupirksi visus vaistus, nemiegosi naktimis – kažkaip išgelbėsi.
Bet būna ligų, prieš kurias neužtenka nei meilės, nei pinigų, nei pastangų... 😓😞😥😓😞😥😓
Ir tada lieka visai kitas darbas – būti šalia.
Todėl būsime su Uraganu tiek, kiek jam dar bus skirta.
Prižiūrėsime.
Gydysime.
Stebėsime.
Glaustysimės.
Klausysimės jo murkimo.
O kai kada nors ateis paskutinė akimirka, ir tada jo vieno nepaliksime, laikysime už letenos, kad iki pat galo jis žinotų:
Jis buvo mylimas.
Jis buvo reikalingas.
Ir jo gyvenimas mums buvo svarbus.
O mes...
Mes kol kas tiesiog mokomės priimti tai, ko negalime pakeisti.
Ir džiaugtis kiekviena diena, kurią Uraganas dar yra su mumis. 🖤
