12/03/2024
Vis labiau ir labiau populistiniai „ledlaužiai“ bando Lietuvos vandens telkinius paversti Arkties vandenynu ir plėtoti savo niekuo nepagrįstus „tiktokinius“ svaičiojimus apie tai, kad įvedus maksimalius kai kurių plėšrūnių dydžius, vadovaujantis upėtakių žūklėje principu „pagavai – paleisk“, jau ryt mūsų šalies vandenyse knibždėte knibždės nerealaus dydžio žuvų. Negana to, tai reikia daryti tuojau pat, nedelsiant, nes žuvys pas mus nyksta tokiu greičiu, kad dar šio sezono pabaigoje pamiršime, kaip atrodo lydeka, sterkas ar ešerys.
Tiesą sakant, tai jau darosi nuobodu ir nejuokinga, nes nusibodo rašyti „tą patį per tą patį“, o juoktis iš žmonių, kurie nesuvokia, ką kalba, lyg ir negražu. Apie tai, kad, tarkim, „trofėjinės“ lydekos ir sterkai atsives irgi „trofėjinių“ palikuonių, daugiausiai pasakytų genetikai, tačiau ir tai tik tie, kurie konkrečių rūšių žuvų tyrimais užsiima ne dešimt ar dvidešimt metų, tačiau gerokai ilgiau. Kodėl ilgiau? Ogi todėl, kad jie turėtų ištirti bent vieną žuvų kartą nuo pat gimimo iki jos mirties.
Bent man pilnai pakanka ir mūsų mokslininkų nuomonės, kadangi ne vienas jų dirba žuvų tyrimų srityje tris ar daugiau dešimtmečius. Beje, pabrėšiu, kad tiria būtent Lietuvos vandens telkinius, o ne Benino ar Šiaurės Airijos.
Todėl šiame „poste“ įkelsiu ichtiologo Tomo Virbicko žodžius (jam leidus, suprantama), parašytus susirašinėjant su viena labai toli nutolusia nuo Lietuvos mokslininke.
Tiesą sakant, Tomas Virbickas yra tik ichtiologas, tik biomedicinos mokslų daktaras, tik specializuojasi žuvų biologijoje ir fiziologijoje, jo tik 24 straipsnius (neskaitant kitų publikacijų ichtiologine tematika) galite rasti Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. Taip pat minėto mokslininko tėvas yra tik Juozas Virbickas, kuris buvo irgi tik biologas, ichtiologas, ekologas, tik Lietuvos valstybinės premijos laureatas, tik knygų, kurios tapo vadovėliais būsimai Lietuvos ichtiologų kartai, autorius. Žodžiu, Tomas Virbickas yra tik antros kartos ichtiologas tiriantis Lietuvos žuvis. Todėl galite nekreipti dėmesio į mano padarytą past/copy.
Bet prieš paviešindamas tuos žodžius, noriu priminti, kad sterkai mūsų vandenyse dauginasi ne visur, kur jų yra, kur juos mes žvejojame, o priešingai – tik kai kur. Jie paprasčiausiai įžuvinami, todėl ir sakau, kad naudojamas „tiktokinis“ naratyvas, kuomet kalbama apie „Lietuvišką trofėjų genofondą“. Na, bet lai kalba Tomas Virbickas:
„Kuo labiau gilinuosi, tuo labiau suvokiu situacijos ir argumentacijos absurdiškumą.
Aiškinimas, kad saugant dideles lydekas ar sterkus Lietuvos sąlygomis bus išsaugomas unikalus genofondas yra žmonių klaidinimas, kadangi šios žuvys nuolatos veisiamos dideliais kiekiais, t. y. genų miksas vyksta nuolatos ir visur, taip pat jos pačios migruoja iš telkinio į telkinį.
Sterkų visuotinas saugojimas išvis yra absurdas, kadangi vidaus vandenyse beveik visur jie yra translokuoti, o populiacijos skaidresnio vandens telkiniuose palaikomos tik dirbtinės žuvivaisos dėka. Kokia nesąmonė, ką mes čia saugom?
Ar ešerių, lydekų, sterkų ir upėtakių išteklių būklė vidaus vandenyse blogėjai? Tikrai ne, greičiau atvirkščiai.
Ar 80 cm, t. y. 3-3,5 kg lydeka, arba 65 cm 1,8 kg starkis yra retenybė ir trofėjus? Vėl nesąmonė.. 30 cm 300 g ešerys - išvis nesinori komentuoti.
Ar tik didžiosios plėšrūnės gali reguliuoti smulkmės gausą? Tikrai ne, nes kuo didesnis plėšrūnas, tuo stambesnėmis žuvimis minta (įskaitant savo gentainius). Mažesnės lydekos ir sterkai, atvirkščiai, puikiai reguliuoja smulkios žuvies gausą. Labai gerai žinom, nes tokiu būdu viename telkinyje išnaikinome nuodėgulinį grundalą.
Ar kas nors baisaus gali nutikti ateityje, jeigu dabar mistinėms grėsmėms neužbėgsime už akių? Tikrai ne, nes sovietmečiu, o taip pat 1990-2008 laikotarpiu VISOS didesnės žuvys patyrė itin didelį žvejybinį spaudimą. Tuo metu lydekos ir sterko min dydis žvejyboje buvo 40 cm, buvo masiškai gaudoma su gyva žuvele nuo ledo, upėtakiai gaudomi ant slieko nepaisant net minimalaus 25 cm dydžio, visuotinai brakonieriaujama, žuvų laimikis selektyviuose tinkluose užsibaigdavo sulig 40 mm akimi.
Tačiau pakako 5 metų protingo žvejybos reguliavimo ir efektyvios apsaugos, kad žuvų ištekliai pilnai atsikurtų. Po šitokio min 50 metų trukmės eksperimento gąsdinimas toli siekiančiomis pasekmėmis dėl "didesnių kaip" žuvų išgaudymo tikrai neįtikina. Praktika rodo atvirkščiai, t. y. įprastinių, plačiai paplitusių žuvų rūšių ištekliai sparčiai reaguoja į taikomas priemones.
Toks jausmas, kad šitais taisyklių pakeitimais tiesiog bandoma patenkinti mažos, tačiau per seimo ir žiniasklaidos atstovus itin agresyviai veikiančios individų grupės interesus. O visa kita - tik priedanga.“
Tai tiek žinių Arkties vandenyno žuvų gelbėtojams.
Romualdas Žilinskas
