11/07/2026
PALYGINIMAS APIE SĖJĖJĄ
Tikiu, kad dauguma esate girdėję evangelisto Mato aprašytą Jėzaus palyginimą apie sėjėją.
Jėzus sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“
Ar turime ausis? Ar dar gyva mūsų klausa, ar viską užgožia tas triukšmas, kuriame gyvename?
Kaip mokiniai reaguoja į Jėzaus žodžius?
Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti dangaus karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:
Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite. Šitos tautos širdis aptuko. Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis,neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimiir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.
Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“.
Dievas ieško žmogaus, tačiau mes puikiai sugebame žiūrėti į kitą pusę. Primerkti akis, užskišti ausis, prigrūsti širdis niekučių, kad neliktų vietos niekam kitam. Kodėl taip darome? Nes bijome priimti tikrovę, nes prigimtinė nuodėmė pagimdė mumyse grobuonį, kaupiką.. Nes vis dar esame veikiami gundytojo šliužo žodžių: būsite kaip dievai..
Jėzus sakė mokiniams:
„O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą“.
Nuostabus palyginimas ir dabar telieka savęs paklausti, koks aš esu? Ar esu tas, kur prie kelio, ar ant uolos, ar erškėčiuose? Labai norėčiau būti gera dirva, tačiau sąžiningai pažvelgiu į savo gyvenimą. Ar mano veiksmai, žodžiai, ketinimai yra persmelkti artimo meilės kvapo? Ar esu dovana kitiems? Ne. Veikiau įsijaučiu į nuskriausto žmogaus, aukos vaidmenį. Esu kažkiek eškėčiuose, kažkiek prie kelio ir ant uolos. Retsykiais, kai pajuntu, kad labai reikia Dievo pagalbos, bandau pats kažkaip rengti dirvą jo sėklomis, bet nusipelnymo orientacijos spygliai subado ryžtą ir viltį..
Viešpatie, Tu esi ne tik Sėjėjas, bet ir Tėvas, kuris vienintelis gali akmeninę širdį pakeisti gyva, uolas ar erškėčius paversti derlinga dirva, padėk man priimti Tavo keičiančią ir gaivinančią meilę. Padėk atpažinti pasaulio erškėčius, akmenis ir tuštybę, net jei pasaulis tai vadina sėkmingu gyvenimu. Padėk priimti savo mažumą, ribotumą ne kaip bėdą, bet kaip tai, ką Tu įsimylėjai.
