07/05/2026
MOKYTIS DĖKOTI
Jau šeštą dešimtmetį mokausi suprasti, kas esu, kur keliauju, ko galiu tikėtis. Tai neatsiejama nuo mokymosi dėkoti. Regis, paprastas dalykas – pasakyti „dėkui“ tikrovei ir Tam, kuris ją dovanoja, tačiau nėra lengva kovoti su gundymu, kad tikrovė gali būti skalsesnė ar dosnesnė.
Paprasčiausiai įprantame, kad pasaulis yra savaime suprantama aplinka, kurioje stengiamės įsipatoginti. Neretai tam, kad pajustume tikrvoės stebuklą, reikia pakeisti įprastą aplinką.
Esu miesto vaikas, gimiau Vilniuje, užaugau ir niekada ilgiau nei keliems mėnesiams nebuvo išvažiavęs iš Senamiesčio. Myliu Vilnių, tačiau dažnai pajuntui, kad šiame gyvenimo etape jame per daug triukšmo, skubos, todėl labai laukiu, kada atšils ir galėsiu pabėgti į vienkemį, kur žalia, kur paukščiai, kur kukuoja kumutės (ar teko girdėti tokius garsus leidžiančią varlę).
Paukščiai dėkoti ir šlovinti pradeda ketvirtą nakties. Netrukdo. Priešingai, užplūsta dėkingumas už jų giesmes. Į tvenkinį atskenda antys, praskrenda gervės. Pavasario žolynai godžiai švenčia gyvybę. Pagalvoju, o koks nuostabus turėjo būti Edeno sodas – juk jo gyvybės jėga buvo nepalyginamai didesnė už visa tai, ką regime.
Pievuose geltonuoja pienės, arčiau trobos savo šokį šoka tulpės su narcizais. Žydi vyšnios. Bėjas atneša žinias iš tolimiausių pasaulio kampelių. Saulė sveikinasi karštais spinduliais, paskui užsikloja debesų aplotu ir eina pogulio, leisdama lietui girdyti žolynus.
Viešpatie, Tu visa tai sukūrei iš meilės. Kaip dovaną. Kaip gražiausią eilėraštį ir harmoningiausią melodiją.
Viešpatie, mokyk mane būti šiame tikrovės stebukle, dėkoti už gyvybės dovaną, paprasčiausiai jungtis į tikovę ir mokytis save dovanoti.
Viešpatie, mokyk klausymosi, tikrumo ir atsparumo skubai meno. Mokyk būti upe, kuri teka lėtai, bet veržliai, neskuba, bet visur spėja.
Svarbiausia, padėk man grumtis su demonais, kurie gundo jaustis auka, nevertinti to, kas dovanojama, neleisk pražiopsoti gyvenimo, dairantis iliuzijų.