21/09/2026
Iš Gydytojos klounės Belos užrašų:
Su programa „Klounai kelyje“ lankome vienišus senjorus jų namuose. Iš pradžių būname nepažįstamieji su raudonomis nosimis, o paskui po truputį tampame laukiamais svečiais. Atvežame ne tik juoką ar išdaigas, bet ir laiką pokalbiui, dėmesį ir buvimą kartu.
Taip susipažinome ir su močiute Onute. Kai sužinojome, kad ji atsidūrė ligoninėje, pagalvojome: jei šį kartą negalime susitikti jos namuose, vadinasi, reikia keliauti ten, kur dabar yra ji.
Vos įžengus į ligoninės skyrių pasidarė aišku, kad mūsų atvykimas čia ne paslaptis. Eidamos koridoriumi gaudėme šypsenas, smalsius žvilgsnius ir klausimus: „Jūs pas Onutę?“
Atrodė, kad mūsų laukia ne tik močiutė Onutė.
Mūsų laukė slaugytojos. Mūsų laukė gydytojai. Mūsų laukė kiti pacientai. Visi kažkaip žinojo, kad šis susitikimas jai svarbus.
O kai pagaliau pravėrėme palatos duris, Onutės veidas nušvito. Tas atpažinimo džiaugsmas buvo toks didelis, kad akimirkai net pamiršau, jog esame ligoninėje.
Staiga palatoje atsirado daugiau nei ligoninės kasdienybė. Joje buvo vietos prisiminimams, pokalbiams, juokui ir pažįstamiems veidams. Atrodė, lyg trumpam būtume atnešusios mažą gabalėlį namų.
Mes dažnai atvykstame ne tam, kad pralinksmintume. Tiksliau – ne tik tam. Kartais svarbiausia yra priminti žmogui, kad jis nėra vienas. Kad už ligoninės sienų jo laukia pažįstamas pasaulis ir žmonės, kuriems jis rūpi.
Išeidama pagalvojau, kad ryšiams visai nesvarbu, kur vyksta susitikimas. Svarbiausia, kad jis įvyksta.
Projektą dalinai finansuoja The Kazickas Family Foundation - Kazickų šeimos fondas
