What are the opening hours?

Monday 09:00 - 16:00 Tuesday 09:00 - 16:00 Wednesday 09:00 - 16:00 Thursday 09:00 - 16:00

Šiaurės Atėnai, Maironio Gatvė 10, Vilnius (2026)

03/06/2026

Kornelija Mikalauskaitė: Viename iš tekstų esi minėjęs, kad mums reikia šiek tiek kontroversijos (prisimenant taip repavusį Eminemą), bet kartu mūsų literatūros laukas atrodo gan jautrus – kartais užtenka griežtesnės recenzijos ir prasideda sujudimas. Tad norėčiau pradėti nuo paradokso: konflikto, kaip sakai, trūksta, bet konflikto visi lyg ir bijo – iš kur toks neatitikimas?
Martynas Pumputis: Tuo metu, kai taip rašiau, buvau įsitikinęs, kad prie nepalankaus, griežtesnio vertinimo reikia priprasti, išjausti tą šoko faktorių, išmokti atskirti save nuo kuriamo produkto (dar vadinamo kūryba). Tai pasiekiama per įprastą veiksmų seką – atsiranda kažkoks šokiruojantis judėjimas, stilius, žmogus („Keturi vėjai“, Eminemas, Castor&Pollux ir begalė kitų pavyzdžių), visuomenė, bendruomenė pasipiktina, paverkšlena, tuomet daugmaž įprantama ir taip susitaikoma su tuo reiškiniu. Tai vyksta ciklais: įprantame, atprantame, tolerancija, jautrumas kinta ir t. t. Iš čia ir tas neatitikimas, tikriausiai dabar esame atpratimo stadijoje.
Visgi dabar suprantu, kad toks mąstymas buvo per daug supaprastintas, nes veikia ir kiti procesai. Mes kaip visuomenė per pastaruosius dešimtmečius padarėme nemenką pažangą reflektuodami savo kalbą, tapome jautresni kitiems, atsisakėme daug žeidžiančių ir nejautrių žodžių (žinoma, ne visi ir ne visur, dar tikrai yra kur tobulėti). Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kai kurie jau minėtų Castor&Pollux tekstų aspektai šiandien nebeatrodo priimtini, tarkim, kai vienoje iš publikacijų kalbama apie autorės lytį. Tad nenuostabu, kad labiau išsišokanti, nelabai mandagi, ironiška literatūros kritika nėra visų palankiai priimama ir gali būti įmesta į tą pačią krūvą prie praeities reliktų.
[...]
K. M.: Kažkada kavinėje esu nugirdusi, kaip grupelė poetų, vartydami kultūros žurnalą, tarpusavyje šnekėjosi, neva „Pumputis vėl kažko apie juos prirašė“. Ar egzistuoja koks aršiausias tavo kritikas? Na, žinoma, neskaitant tavęs paties.
M. P.: Žinoma, egzistuoja ir kritiškai vertinančių, ir heiterių. Maždaug prieš dvejus ar trejus metus yra buvę smagių atsiliepimų feisbuke, įstrigo „pimputiškas šūdmalos taktas“ ar kad veikiu panašiai kaip „valstybė į rytus nuo mūsų“ (stiprus palyginimas, tiesa?). Ne vienas žmogus yra ir užblokavęs. Dažniausiai po nepalankaus atsiliepimo apie kūrybą. Kita vertus, po pasipykimų įmanoma ir susitaikyti.
Pavardė įgavo konotaciją net ir tiems, kurie manęs akyse nėra matę. Štai neseniai buvau supažindintas su viena žymia vaikų rašytoja ir jos pirma reakcija į mus pažindinusio žmogaus klausimą, ar esam pažįstami, buvo maždaug „girdėtas ir skaitytas, nepatinka“, nes jos aplinkoje vyrauja toks vertinimas. Dažniausiai viskas lieka tik pasikalbėjimais, į polemikas neišauga (pernai Vytautas Kaziela mėgino polemizuoti apie Miškinio premiją, bet, sakyčiau, bandymas buvo nevykęs). Esu sulaukęs ir konstruktyvios kritikos – tuo džiaugiuosi. Gera proga apmąstyti savo poziciją skirtingais klausimais.

Martynas Pumputis: apie visokio plauko kritiką, vardų minėjimą ir badymą pirštais
Kalbėjosi Kornelija Mikalauskaitė

Visą pokalbį skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/22/martynas-pumputis-apie-visokio-plauko-kritika-vardu-minejima-ir-badyma-pirstais/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Martynas Pumputis – literatūros kritikas, kurio publikacijos kultūros lauke yra išprovokavusios aršių diskusijų. Nors dažniau atpažįstamas dėl drąsių, provokatyvių tekstų, jis užsiima ir platesniu veiklos spektru: 2025 m. su Alvydu Šlepiku sudarė „Poezijos pavasario“ almanachą, taip pat prisideda prie leidyklos „Slinktys“ serijos „XX amžiaus modernioji lietuvių poezija“ rengimo.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotrauka

02/06/2026

[...] Agnietės Lisičkinaitės ir Igorio Šugalejevo spektaklis „Clap & Slap“ mane nustebino per kūną perkeldamas kitur, į kitą laiką, o gal, tiksliau, iškeldamas manyje glūdintį kitą, praeities, erdvėlaikį į spektaklio žiūrėjimo erdvę ir laiką. Atlikėjai spektaklyje žalojosi, atkakliai iki apmaudaus raudonio plakėsi delnais nugaras už, sakykime, rusų taikiojo pasaulio ir jo bendrininkų nusikaltimus, taip pat už to pasaulio priešininkų (tarp jų – paties Šugalejevo, kuris yra baltarusis) realius ar tariamus netesėjimus. O štai manyje šis meninis ritualas nejučia ir nelauktai sužadino devyniasdešimtinių kasdienybės kūniškuosius įspaudus, visus tuos perteklinius smurto vaizdinius, kuriais tada daugelis kasdien gyvendavom tiek patirdami, tiek fantazuodami. Per ilgą laiką tie vaizdiniai turbūt virto manojo kūno vaizduotės dalimi, giliuoju jos klodu (man mano kūnas – tai visada ir bet kada potencialiai žalojamas kūnas), taip pat dalimi manojo kūno elgsenos schemų, pavyzdžiui, perdėtu budrumu ir susivaržymu iki sąstingio. Nustebau, nes paprastai man šiuos kasdienybės įspaudus labai sunku pasiekti ir artikuliuotai apčiuopti, o štai žiūrint „Clap & Slap“, kenčiant demonstratyvią atlikėjų savižalą, kuri, be abejo, yra valdiško smurto perėmimas savo valion, tie įspaudai pamažu iškilo į kūno įsivaizduojamybės sceną ir įgijo kontūrą, šokėjų atkakliai artikuliuojamą savaisiais kūnais. Vadinasi, vieno erdvėlaikio kūnai gali padaryti suprantamesnius kito erdvėlaikio kūnus, atverti jų dalinę giminystę, šiuo atveju – bendrą kilmę iš smurto. Šitaip Lisičkinaitės ir Šugalejevo spektaklio peržiūra man sukūrė naujas kūniškas reikšmes, tapo svarbiu epizodu dedant pastangas atsiimti savo kūną iš praeities, iš naujo jį suvokti.
O štai gegužės 1 dieną atradau sau lig tol nepažintą puikią latvių vokalistę – Eleonorą Kampę. Ji „Retrito Smarse“ koncertavo drauge su scenos partneriu estu gitaristu Kalle Tikasu, o jųdviejų grupė vadinasi „Ringhold“. Tai buvo visai kitokia kūno forija: mane ne perkėlė tarp erdvėlaikių savojo kūno ribose, o veikiau persmelkė kitoniškas kūnas, atėjęs nežinia iš kokio erdvėlaikio, gal apskritai benamis, klajojantis, laikinai įsikuriantis ten, kur randa vietos.

PAULIUS JEVSEJEVAS
Kūno forijos: keletas meninių įspūdžių

Visą apžvalgą skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/22/kuno-forijos-keletas-meniniu-ispudziu/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Scena iš šokio spektaklio „Clap & Slap“. Donato Ališausko nuotrauka

01/06/2026

Dieną vyksta „Knygų laisvė“. Lyja. Viskas keliasi į VDU fojė. Gintarė rodo nusipirktus plakatus. Eimantė klausia, kieno čia knygos. Ne mano, sakau. Dėlioju naujienlaiškį. Kauno lieteratūros savaitė, vadinasi.
Šalia sėdi Jonas iš „Mint Vinetu“. Atrodo, kad pardavimai einasi nekaip. Nueinu prie mikrofono paskaityt „Isos slėnį“. Skaitau apie Baltazarą, balsas truputį dreba. Apie jį ir galvoju. Išeidamas į KMN sakau Jonui, kad reiks sugrįžt ką nors nusipirkt (kai sugrįžtu, jau susipakavęs). Užsimanau kakavos. Perduodu, kad būtų buvę gerai, jei būtų atsivežęs kakavos. Rašydamas galvoju, ar skaitys šitą tekstą. Gal sugrįšiu bent į jo dienoraštį. Būtų logiška – kai pirmąkart buvau „Mint Vinetu“, palikau ant vienos iš plytų centą. Kaži, ar jis dar ten, ar jau Žiūros išlydytas?
Dusapin ir Sokolovaitė šnekasi apie pirmus romanus. Moderuoja kita Eglė. Šiemet susukau jai tik dvi ci*****es.
Dusapin pasirašinėdama plakatą klausia, kur Lietuvoj yra rezidencijos rašytojams. Sakau, kad nežinau, nebent Nidos meno kolonija. Pasidomės.
Pagaunu Sokolovaitę parašui. Kaip ir kiti, sprendžia, kur pasirašyt. Papievis, kai pasirašinėjo, sakė, kad čia kaip „Žaidžiame klases“ Cortázaro. Paaiškinu. Ima markerį į ranką. Palieka savo monogramą. IMS.

TAURAS BERNOTAS
Vėl, arba Objektyvi „Kauno literatūros savaitės“ apžvalga

Visą apžvalgą skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/22/vel-arba-objektyvi-kauno-literaturos-savaites-apzvalga/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Jono Petronio nuotrauka

01/06/2026

„Eidama iš parodos visur mačiau alyvas ir vos neįmyniau į š…“ – parašiau žinutę grafikei Evelinai Paukštytei, kurios paroda „Mirtis alyvose“ Vilniaus grafikos meno centre atidaryta gegužės pradžioje. „Magija? Magija!“ – retoriškai pridūriau. Nes būtent taip – „Šūdai ir alyvos“ (2026) – pavadintas vienas iš Evelinos paveikslų. Jame – aplink fekalijų kryžių šokančios odaliskos, mirtis klouno pavidalu, bunkeris, alyvos ir, žinoma, jau nuolatiniu simboliu Evelinos paveiksluose tapusios bananinių šokoladinių saldainių formos fekalijos.

Po Evelinos Paukštytės parodos „Slapukai“, vykusios „Godò“ galerijoje sausį, tapau jos gerbėja. Mene, kaip ir literatūroje, man patinka juodas humoro jausmas. Dar – drąsa daiktus vadinti savais vardais. Talentas. Ir gebėjimas neužsižaidžiant groteskiškoje plotmėje nerti į giluminius klodus. Esu rašiusi, kad Evelinos Paukštytės kūriniuose man labai svarbus dieviškasis dėmuo. O šiuokart norėčiau pakalbėti ir apie liūdesį. Parodoje vaizdo projekcijoje mirga pernai nufilmuoti sultingi alyvų žiedai. Viskas praeina, viskas laikina, o žydinčios alyvos, pasak parodos aprašo, simbolizuoja mirties neišvengiamybę net pačiu gražiausiu momentu, kai viskas gyva ir pilna jėgų. Į projektoriaus apšviestą lauką vis įgoglina kuris nors iš parodos lankytojų ir tada alyvos mirga ant parodos eksponatu tapusio žiūrovo kūno, veido, rankinės arba atsivesto šuns. Peržiūrėdama parodos atidarymo nuotraukas randu save: ant mano veido – alyvų kekės, tarsi jas kas būtų ištapęs rausvu glajumi. Toks štai fluxus. Beje, šuo Evelinos parodoje irgi buvo – iš veltinio nuveltas, baltas ir pūkuotas, pozavo visai nesusigėdęs dėl šalia taip pat eksponatais virtusių savo fekalijų.
Bežaisdama siužetais ir triksteriais, Evelina parodoje vis dėlto aprėpia visa ko esmę: laikinumą. Visko gyvo, kvėpuojančio, žydinčio, judančio, džiuginančio. Mirtis alyvose, – sakydavom vaikystėje, išvydę ką nors tiesiogine ar perkeltine prasme verčiančio iš koto. Tebesakom ir dabar, tik gal rečiau.

„Mirtis alyvose“ gali būti ir dabartinė politinė situacija, ir padėtis Lietuvos Seime, ir aukščiausio rango šalies vadovų kalbos. „Mirtis alyvose“, kad ir kaip būtų liūdna, – ir tai, kas nuolat vyksta kultūros lauke.

Ar „Mirtis alyvose“ gali būti tikroji mirtis? Mūsų artimųjų, aplinkui vykstančiuose karuose žuvusiųjų? Vis dėlto savo parodoje Evelina pasirenka juoktis iš to, iš ko galima juoktis, kad ir pro ašaras. Vaikystėje iš alyvų žiedelių siurbdavome nektarą, o penkiažiedžius suvalgydavome, sugalvoję norą. Toks vaiko „mutaboriškas“ pasaulio suvokimas, kur viskas, kas gražu, turi atsidurti skrandyje tiesiogine prasme. Stebuklai – taip pat.
Čia pat galerijoje – rausva permatoma plėvele dengtas langas, pro kurį, kaip pro akinius, visas pasaulis irgi tampa alyvinės spalvos.
Parodos atidarymo dieną melancholiškas laikino žydėjimo jausmas tvyrojo visur. Jį išsinešiau ir iš Evelinos Paukštytės parodos.
„Tiesa, kokia ji bebūtų, skleidžiasi per kontrastus ir dviprasmybes“, – tąkart supypsėjo atsakymas iš Evelinos.

●

Būtent apie tiesą mąstau pastarosiomis dienomis. Ir dėl to, kad, manau, nėra „vienų“ ar „kitų“ tiesos. Tiesa yra ten, kur neprasilenkiama su morale, nekolaboruojama dėl naudos ar ūkio, negudraujama, nesilankstoma kaip nendrelei. Tiesa esti tada, kai sprendimus darai atvirai – net jei tai balsavimas. Dėl tiesos dažniausiai gali labai nukentėti. Todėl, manau, tiesos daugiskaita tiesiog neegzistuoja.

EGLĖ FRANK
Mirtis alyvose

Visą tekstą skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/22/mirtis-alyvose/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Evelina Paukštytė. Šūdai ir alyvos. 2026

31/05/2026

„Šėtoniškos eilės“ pasirodė 1988 metų rugsėjį. Jau anksčiau įsiutinęs Indirą Gandhi ir generolą Zia-ul-Haqą, Rushdie nutuokė, kad savo požiūriu į islamo istoriją ir įvairias religines metaforas jis gali įžeisti ir kai kuriuos musulmonų dvasininkus. Pranašas vaizduojamas kaip netobulas, bet nuoširdus, drąsus persekiojimo akivaizdoje. Šiaip ar taip, religija romane nedominuoja. Didžiąja dalimi jis apie tapatybę šiuolaikiniame migracijos apimtame pasaulyje. „Šėtoniškas eiles“ Rushdie vadino „meilės mūsų sumišai savasčiai apdainavimu“, „hibridiškumo, negrynumo, susimaišymo, transformacijos, kylančios iš naujų ir netikėtų žmonių, kultūrų, idėjų, politikos, filmų, dainų derinių“, išaukštinimu. Parašytas labiau komišku nei poleminiu tonu, tai buvo ir socialinis, konkrečiai – britų azijiečių, romanas, ir fantasmagoriškas didžiojo islamo pasakojimo perpasakojimas.
Rushdie manė, kad jei ir kils triukšmas, jis greitai numalš. „Būtų absurdiška manyti, kad knyga gali sukelti riaušes“, – prieš pasirodant knygai jis sakė vienai Indijos žurnalistei. Prieš trejetą metų britų ir amerikiečių musulmonai buvo taikiai protestavę prieš filmo „Mano gražioji skalbykla“ nepagarbų scenarijų, sukurtą pakistaniečių kilmės brito Hanifo Kureishi, bet tas protestas greitai išsisėmė. Be to, rasistinio „pakistaniečių puolimo“ laikais Rushdie Londone gerbė už tai, kad atvirai kalbėjo apie fanatizmą. 1982 metais „Channel 4“ laidoje jis sakė: „Britų mąstysena, britų visuomenė niekada nebuvo nusikračiusi imperializmo. Jis tebegyvuoja, veisdamas utėles ir parazitus, laukdamas nesąžiningų žmonių, kad išnaudotų jį saviems tikslams.“
Vis dėlto Indijoje Rajivo Gandhi vyriausybė prieš nacionalinius rinkimus „Šėtoniškas eiles“ uždraudė. Ar cenzūrinis įniršis išplis, dar nebuvo aišku. Jungtinėje Karalystėje romanas pateko į Bookerio premijos trumpąjį sąrašą. „Šėtoniškos eilės“ net buvo recenzuojamos Irano spaudoje. Saudo Arabijos religinių institucijų mėginimai sukelti pasipiktinimą ir pasiekti, kad knygą uždraustų visame pasaulyje, iš pradžių didelio pasisekimo nesulaukė, net arabų šalyse. Bet netrukus užtvanka griuvo. Kašmyre ir Islamabade kilo mirtinos riaušės; Boltone, Bradforde, Londone ir Oldame – eitynės ir knygų deginimas; Niujorke grasinta susprogdinti knygos leidėjus „Viking Penguin“. [...]
Rushdie į namus paskambinęs BBC žurnalistas paklausė: „Koks jausmas sužinoti, kad ajatola Khomeini jums ką tik skyrė mirties bausmę?“ Rushdie pagalvojęs: „Aš – lavonas. Viskas. Dienos suskaičiuotos.“ Visą likusį gyvenimą jis jau nebebus tik pasakotojas; jis taps istorija, kontroversija, skandalu.

DAVID REMNICK
Salmano Rushdie iššūkis
Vertė Andrius Patiomkinas

Visą tekstą skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/08/salmano-rushdie-issukis/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Amerikiečių žurnalisto, rašytojo, redaktoriaus Davido Remnicko straipsnis The Defiance of Salman Rushdie žurnale „The New Yorker“ išspausdintas 2023 m. vasarį, praėjus pusmečiui po tik per plauką fatališkai nesibaigusio pasikėsinimo į garsųjį indų kilmės britų rašytoją. 2022 m. rugpjūčio 12 d. priešpiečiu Salmaną Rushdie, besirengiantį kalbėti Šatokvos miestelio (Niujorko valstijoje) edukacijos centro renginyje, salės scenoje užpuolė ir peiliu subadė Libano ir JAV pilietybes turintis 24-erių Hadi Mataras. Jis sužeidė ir Rushdie mėginusį gelbėti pokalbio moderatorių Henry Reeseʼą, steigėją organizacijos, padedančios dėl rašymo iš savo šalių priverstiems emigruoti rašytojams. Paradoksalu, kad Rushdie ketino kalbėti apie Jungtines Valstijas kaip saugų prieglobstį persekiojamiems autoriams. Pasikėsinimą išgyvenęs, bet dešinės akies netekęs ir su suluošinta kaire ranka likęs Rushdie tragiškąjį incidentą vėliau aprašė autobiografinėje knygoje „Peilis: apmąstymai po pasikėsinimo nužudyti“ (2024).

30/05/2026

2009 m. gegužės 10 d., sekmadienis

Loretos Juodkaitės šokio spektaklis „Sibilė“.
Sekmadienis prasideda tablete. Atrodo – pasikarsiu. Bet vakar patyriau „Sibilę“. Ar tą galima pavadinti spektakliu? Tvarinys (tikrai ne kūrinys). Esu girdėjusi apie ją. Pakerėta einu į užkulisius. Grabaliodamasi tamsiuose kuluaruose randu kambarėlį. Ten išmėtyti tik ką buvę gyvi daiktai – krepšiai, šiukšlės, drabužiai, liekanos. Duše girdžiu vandenį – ji prausiasi. Turiu jai pasakyti. Pasakyti tuoj pat! Palaukiu. Ji prausiasi ilgai, nes reikia nusiplauti ne tik molį ir druskas – ir salės juodulius, ir šlovę. Ir jaudulį, kai prancūzų, lietuvių, vokiečių, ispanų, studentų ir žioplių minia ūmai atsistoja, įsmeigusi akis į Golgotą atlikusio žmogaus veidą. Lūpos vos vos sukruta menamam „ačiū“ – tik tam, kad pati nepavirstum skulptūra ir neliktum čia amžinai įsismeigus į šviesos ratą.
Iš asistento gaunu jos telefoną. Skambinu sekmadienį, kai tabletė pradeda savo raminimo darbą. Išgirstu balsą. Šiurpu nueina mintis, kad kalbu su savo refleksu, antrininku – jau seniai su savimi nekalbėjau. Ji įvardija mano sutrikimą, apibūdindama tai, ką patyriau, – „tarnystės menas“.
„Šiaurės Atėnuose“ randu Staponkutės straipsnį (jau ilgai jų nebuvo). Seserystės bendruomenė siunčia viltingus ženklus.

2009 m. birželio 3 d.

Kai tik atveriu spintą ar atidarau bet kurį stalčių – gausos beprasmybė. Ar ateis kada laikas, kad imčiau ir susimąstyčiau. Kad suskaičiuočiau. Kad atsisakyčiau. Žemaičių Kalvarijos pamokos nuramina sielą. Čiuopiu paskutinius likusius dienoraščio puslapius – keli. Maniau, kad jei baigsiu, ir bus pabaiga. Bet Monika netikėtai atneša naują tuščią albumą. Ženklas?!

2009 m. birželio 14 d.

Sapnas: veiksmas vėl vyksta Japonijoje. Matuojuosi sukneles – šilkinės, tamsios, juodos su įvairiais labai įdomiais papuošalais. Ilgos, laisvos, tunikos stiliaus. Lengvos. Įsidėmiu juodą apvalią megztą sagę. Mano psichologė Gudaitė sako, kad tai reiškia kažką naujo – „prisimatavimai“ to, kas mane kankina ar prie ko aš norėčiau pritapti.
Pabudusi jaučiausi klaikiai. Pasidalinusi į dvi dalis. Aš – į kitą pasaulį. Abi dalys – mirusios. Atmestos, svetimos. Ištuštėjusios. Bergždžios. Paskambinu Ingai (Tibeto masažo specialistei). Išsikviečiu taksi ir važiuoju į jų sekmadieninį susirinkimą. Algirdas Š.* sako „pamokslą“. Nors sudėtinga tai priimti, visgi jam pasiseka šį tą man pasakyti. Turiu jėgų net nueiti į niūrųjį KGB (Tėvelio prisiminimui). Ilgai planuotas susitikimas. Sukrėtimas prablaivo. Vakare atvyksta Rapolas. Puikus mūsų vaikinas. Baltas angelas.

JŪRATĖ STAUSKAITĖ
Patyrimai (iš asmeninių užsirašymų)

Visą dienoraštį skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/08/patyrimai-is-asmeniniu-uzsirasymu/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Loreta Juodkaitė šokio spektaklyje „Sibilė“. 2009.
M. Raškovskio nuotrauka

29/05/2026

Ei, ateik čia! Aš – neįpareigojantis erotinis romanas!
🙃

MIGLĖ ANUŠAUSKAITĖ
Įpareigojančios knygos

https://www.satenai.lt/2026/05/08/ipareigojancios-knygos/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

29/05/2026

Keliaujame į San Antonijų. Mano telefone orų programėlė mirksi nuo įspėjimų apie prasidėjusį potvynių sezoną. Pravažiuojant mažą miestelį mus užklumpa audra, o kelius per porą minučių apsemia nepakeliama gausybė vandens. Man pasidaro aišku, kodėl amerikiečiams reikalingos tokios didelės mašinos – jų neapsemia. Žinoma, kitas klausimas, kam jos reikalingos didmiesčiuose. Iš miestelio su mašina išplaukiame tarsi su nedidele valtele, tačiau esame greitesni už audrą.
Dar prieš keletą dienų naktimis užklupdavo didžiulės audros, lenkiančios medžius iki žemės, o dangus blyksėdavo nuo galingų žaibų. Važiuojant lygumomis, kartais horizonte stebėdavau žaibus, nusidriekiančius per visą didingą dangų ir trenkiančius tiesiai į žemę. Kartais jų būdavo keturi, o retkarčiais blykstelėdavo ir visi septyni.
Tuo metu, kai įvažiuojame į San Antonijų, atsidarau paskaityti naujienas. Pasirodo, tą pačią dieną jame pabuvojo Donaldas Trumpas. Po didelės tragedijos, kai potvynis nuplovė mergaičių stovyklą, prezidentas atvyko išreikšti užuojautos. Gaila, prasilenkėm, nes kai mudu su bendrakeleiviu įvažiavome į miestą, prezidentas savo privačiu lėktuvu jau skrido atgal į Vašingtoną.
Knietėjo pamatyti, kaip ten jis atrodo iš tikrųjų.

AGNĖ ZĖRINGYTĖ
Amerikietiška svajonė (3)

Visą tekstą skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/08/amerikietiska-svajone-3/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Autorės nuotrauka

28/05/2026

sujuda po oda
auganti nežinoma forma

tai kitas kalvotas gyvenimas
jis stingdo beformes mintis

vienintelė visų paslaptis
sujuda po oda

IGNĖ GRIKEVIČIŪTĖ
Eida

Visą publikaciją skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/08/●-40/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Autorės nuotrauka

28/05/2026

Šlaunį tyliai sujudino vibruojantis skambutis, ir Atvaras, nepatenkintai išsišiepęs, įkirto kirvį į kaladę greta pastatytos malkos. Nerūpestingai nusišluostęs rankas į kelnes, išsitraukė iš kišenės telefoną ir pažvelgė į ekraną. Dzelmė. Ilgokai primerktomis akimis žiūrėjo į netikros sesers vardą, lyg žvilgsniu galėtų priversti jį pradingti, paskui pagaliau nuspaudė sujungimo mygtuką.
– Kas jau taip dega šeštadienio rytą? – paklausė, užuot pasisveikinęs.
– Mama miršta, – piktai atšovė Dzelmė. – Vakar ją su greitąja išvežė į Stradinio ligoninę, o tu visą dieną nekeli ragelio.
– Taip jau iš karto ir miršta? – Atvaras iš kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. – Jei ji mirtų kiekvieną kartą, kai iškviečia greitąją, šįmet būtume jau trejas laidotuves atgėrę.
– Taip, ir tu man būtum ausis išūžęs, kad reikia parduoti namą! – atkirto Dzelmė.
– Ir reikės parduoti. – Jis įspraudė į lūpų kamputį cigaretę ir spragtelėjo žiebtuvėliu. – Nesuprantu, kodėl tau ten, Briuselyje, reikalingas kažkoks nušiuręs Ulmanio laikų namas Rygos pakraštyje.
– Todėl, kad kainos dabar žemos, štai kodėl! – niekinamai suprunkštė Dzelmė.
– Koks tau skirtumas, aukštos ar žemos? Tau trūksta pinigų? Dar nebuvai aukštosios baigusi, o jau sėdėjai ministerijoje prie valstybės pinigų lovio, dabar išvis kastuvu vartai…
– O tu taip ir nebaigei, – įgėlė Dzelmė. – Irgi galėtum pinigus vartyti, bet tu niekad nieko neįstengi baigti.
– Kartais vis dėlto dar pajėgiu. – Piktai šyptelėjo Atvaras.
– Man nesvarbu, ką tu ten pajėgi ar nepajėgi, – nekantriai mestelėjo Dzelmė ir, akimirką patylėjusi, tęsė švelnesniu tonu: – Mamai iš tiesų blogai. Gydytojas sakė, kad ūminis infarktas ir prognozės nekokios.
– Ir ko tu iš manęs nori?
– Nuvažiuok pas ją.

LIENĪTE MEDNE-SPĀRE
Paveldėtojas

Visą novelę skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/05/08/paveldetojas/

Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt

Semiha Berksoy. Mama ir aš. 1974

Šiaurės Atėnai

03/06/2026

02/06/2026

01/06/2026

01/06/2026

31/05/2026

30/05/2026

29/05/2026

29/05/2026

28/05/2026

28/05/2026

Address

Opening Hours

Website

Alerts

Shortcuts

Share

Category

Monday	09:00 - 16:00
Tuesday	09:00 - 16:00
Wednesday	09:00 - 16:00
Thursday	09:00 - 16:00