29/09/2026
Atidarymo dieną dėl rekonstrukcijos Maironio gatvė buvo virtusi griovių ir smėlio pilių narnija. Eidama į parodą, laviravau tarp pralekiančių ir vos skverno nekliudančių dviratininkų bei ūžiančių mašinų, mintyse, tarsi trūkstamas dėlionės dalis, skaičiuodama išardytas senojo gatvės bruko eiles.
Preciziškai, tarsi haiku sustyguota Birutės Stulgaitės paroda pasirodė kaip ramus užutėkis aplink vyraujančiame chaose. Taip jau yra, kad tam tikros parodos, skleisdamos rytietišką estetiką (prieš šią tokia matyta buvo toje pat „Titaniko“ parodų salėje 2024 m. gruodį vykusi Laimos Oržekauskienės-Ore „Tekstilės esė“), yra daugiau nei parodos, daugiau nei meninis vyksmas. Tai tarsi terapija, kartu su lankytoju išveikianti dabarties intensyvumo ir nestabilumo sukeltą erzulį, atrasta ramybė išblaškytame kasdienybės kontekste.
Tikėtina, kad būtent šio – ką tik minėto – efekto nei menininkė, nei jos kūriniai nesiekia. Egzistuodami ir būdami oksimoroniškai netobulai tobuli tiesiog patys savaime, leidžia žiūrinčiam stebėti juos, nebrukdami jokių uždavinių, neapipinti sudėtingais aiškinamaisiais naratyvais, kuriuos privalai perskaityti, idant suprastum menininko idėją. Turbūt šis efektas ir yra esminis, kokio man jau seniai nebesukelia šiuolaikinės kartos kūryba.
Bet būtent dėl šio efekto kai kuriuos parodos kūrinius norisi aikštingai savintis, tarsi jie būtų sukurti tau asmeniškai, o atidarymo metu teko ne kartą išgirsti klausimą: „Kuris kūrinys yra tavo?“ Su rašytoja Akvilina Cicėnaite dūrėme į vieną iš pirmųjų salės eksponatų, abi sutartinai palaikiusios jį žiedu („Adatos“, 2022). Šešėlis nuo meno kūrinio krito taip, kad jo konstrukcija tapo labai panaši į juvelyrinio žiedo, kurį vaizduotėje baudėmės matuotis, tuojau pat suvokdamos, kaip jis skaus pirštus. Ir būtent dėl šio poveikio kūrinys masino jį vėl ir vėl apžiūrinėti ir apmąstyti.
[...]
Ne kartą ėjau ir prie mažytės metalinės knygos („Knyga“, 2018), telpančios delne (o, kaip norisi Birutės Stulgaitės kūrinius čiupinėti, gniaužti, įsidurti!). Kodėl nusprendžiu, kad tai ta – visų knygų knyga? Iš pažiūros tokia maža, bet, paimta į delną, nusvertų ranką savo svoriu, net jei jis – ne fizinis.
Metalo ketera („Ketera“, 2020) atrodo, lyg būtų pašiaušta vėjo gūsio. Tombakas (cinko ir vario lydinys) šiuo atveju menininkės rankose virsta lengvutės medžiagos skiaute, vizualiai net neleidžiančia abejoti jos (ne)kietumu.
Šešėliuose žaidžia „Vario cimbolai“ (2021), sukurdami lengvo ir plevenančio s**o iliuziją, tik ne iš šiaudų, o iš vario.
Rūdys turi sukrešėjusio kraujo kvapą ir spalvą. Miške jos šiuo metu pamažėl dažo paparčius ir viržių stiebus. Irimas vyksta tykiai, bet nesustabdomai – kaip ir kasmet, su laiku. Gamtoje niekas netiesu, todėl ir vienas iš parodos eksponatų begal panašus į medžio šaką („Netiesus“, 2026), o blykčiodami saulėje draikosi voratinkliai iš tombako („Voratinklis“, 2022), pranašaudami vėsą ir ūkus.
Su visais parodos eksponatais sąveikauja laikas; stipresnis nei bet koks metalas, bedangstąs jo paviršių rūdžių patina. Palikdamas įbrėžimus ir erozijas, kurdamas savus aukso pjūvius. Birutės Stulgaitės talentas – tas dieviškąsias proporcijas pastebėti ir jas įrėminti: laiku sustojant, su laiku jas išgryninant iki tobulybės.
EGLĖ FRANK
Rūdžių haiku
Visą tekstą skaitykite:
https://www.satenai.lt/2026/09/18/rudziu-haiku/
Prenumeruodami padedate „Šiaurės Atėnams“ išlikti.
Užsiprenumeruoti galima bet kuriame pašte arba internetinėse svetainėse www.prenumeruok.lt ir www.prenumeruoti.lt
Birutė Stulgaitė. Adatos. 2022
Giedrės Kazlauskaitės nuotrauka
