Lithuania Jewish Cemetery Project

30/09/2026

Kelmėje gimęs, Kelmės vardu išgarsėjęs. Der Alter fun Kelm.

Simcha Ziselis Zivas gimė 1824 m. Kelmėje. Gimęs jis buvo pavadintas Simcha Mordechajumi Ziskindu Broida; Zivo pavardę, kilusią iš motinos šeimos, pasirinko vėliau. Jo tėvas Izraelis Broida buvo prekybininkas, Talmudo mokytojas ir rabinų teismo teisėjas. Motina Chaja Ziv Kelmėje garsėjo žydų teisės išmanymu, atjauta ir pagalba stokojantiems.

Pirmasis jo mokytojas buvo tėvas. Kelmėje berniukas studijavo Talmudą, bet šeima pasirūpino ir platesniu išsilavinimu: samdyti mokytojai jį mokė Biblijos, hebrajų kalbos gramatikos ir vokiečių kalbos. Taigi domėjimasis ir tradicinėmis žiniomis, ir platesniu pasauliu prasidėjo dar jo vaikystėje Kelmėje.

Vedęs Sarą Lėją, netolimo miestelio rabino dukterį, Simcha Ziselis išvyko į Kauną. Ten susipažino su rabino Izraelio Salanterio skleidžiamu musaru – mokymu apie sąmoningą žmogaus charakterio ugdymą. Pasak mokinių pasakojimų, šios idėjos jį taip įtraukė, kad pirmuosius metus Kaune jis ypač daug dėmesio skyrė savo paties elgesio ir būdo apmąstymui. Ilgainiui jis tapo vienu artimiausių Salanterio mokinių.

Po 1857 m. Simcha Ziselis kurį laiką keliavo ir dirbo įvairiose vietose. Jis mokėsi Ružanuose pas savo pusbrolį rabiną Mordechajų Gimpelį Jafę, trumpai dirbo pirties prižiūrėtoju Palangoje ir mokytoju Kretingoje. Salanterio pavedimu vyko į Žagarę stiprinti ten veikusių musaro namų, įkurtų arbatos prekybininko Visockio. Visockiui persikėlus į Maskvą, Simcha Ziselis išvyko pas jį padėti išlaikyti atsidavimą tradiciniam judaizmui. Ten praleido dvejus metus.

XIX a. septintojo dešimtmečio viduryje Simcha Ziselis vėl apsigyveno Kelmėje. Čia per jo keliones gyveno žmona Sara Lėja ir trys jų vaikai – sūnus Nachumas Zeevas bei dukterys Rachelė Gitel ir Nechama Liba. Sara Lėja visą darbo dieną dirbo maisto prekių krautuvėje ir rūpinosi šeimos pragyvenimu.

Šeimos gyvenimas buvo nelengvas. Atsisakydamas atlyginimo už savo darbą, Simcha Ziselis neprisidėjo prie šeimos išlaikymo: namuose žiemą būdavo šalta, stogas praleisdavo vandenį, trūkdavo maisto. Pasak pasakojimų, žmona palaikė jo pasirinkimą. Kuklumas lydėjo jį visą gyvenimą: prasmingą darbą ir vidinį žmogaus augimą jis vertino labiau nei aukštas pareigas, prestižą ar viešą pripažinimą. Kartu išliko ir liudijimų apie jo dėmesį artimiesiems. Simcha Ziselis daug susirašinėjo su sūnumi; laiškuose matyti rūpestis jo gerove ir išsilavinimu. Mokinių pasakojimuose minima, kad jis kviesdavo žmoną ir dukteris klausytis musaro pamokslų.

Vadovaudamas mokykloms Kelmėje ir Grobinėje, Simcha Ziselis daug laiko skyrė individualioms studijoms. Abiejose mokyklose jo darbo kambarys buvo palėpėje, kur jis dažnai užsidarydavo mokytis ir medituoti. Mokinių liudijimuose pabrėžiama, kad mažai miegodavo, mokydavosi labai susikaupęs ir atidžiai apsvarstydavo savo veiksmus.

Jis neleisdavo mokiniams atsistoti jam įėjus į kambarį ir atsisakydavo rabino titulo net tada, kai sinagogoje būdavo kviečiamas skaityti Torą. Priimdavo tik įprastą kreipinį „Reb“. Ieškodami būdo išreikšti pagarbą, mokiniai pradėjo vadinti jį „Der Alter“ – Senoliu.

Simcha Ziselis ypač rūpinosi tvarka ir švara: mokinių daiktų išdėstymu, apranga, kūno švara ir mokyklos patalpomis. Šiuos įpročius siejo su charakterio ugdymu. Jis palaikė trumpesnių, šiuolaikiškų švarkų dėvėjimą ir peisų kirpimą, europietišką aprangos tvarkingumą siedamas su saiku bei tvarka. Buvęs mokinys Izraelis Eljaševas apibūdino jį kaip vyrą su patrumpinta barzda, blizgančiais batais, vokiško stiliaus drabužiais ir balta apykakle; jo išvaizdą lygino su protestantų dvasininko.

Paskutiniais gyvenimo metais jo sveikata blogėjo dėl širdies ligos. Nepaisydamas gydytojų patarimų mažinti krūvį, jis toliau mokė ir rašė mokiniams, nors rašymas jam kėlė didelį skausmą. Simcha Ziselis mirė 1898 m. liepos 27 d., sulaukęs 74 metų, dieną prieš Tiša be-Av pasninką. Pasak mokinių, vienas paskutinių jo prašymų buvo po mirties išskalbti jo drabužius, kad vargšams jie būtų atiduoti švarūs.

Parengta remiantis Geoffrey D. Claussen knyga Sharing the Burden: Rabbi Simhah Zissel Ziv and the Path of Musar (State University of New York Press, 2015).

📸Bela Wessollek, 2026 08 04

30/09/2026

As September comes to a close, we invite you to revisit a very special issue of our newsletter — one dedicated to the 15th anniversary of our organization. We warmly invite you to read it and join us in marking this meaningful milestone.

This year, Maceva marks 15 years of work dedicated to preserving Lithuania’s Jewish cemeteries — the last material witnesses of a world that once was.

23/09/2026

Šiandien, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, prisimename ne tik nužudytus žmones, bet ir bendruomenes, kurios kadaise buvo neatsiejama Lietuvos miestų ir miestelių gyvenimo dalis.

Rugsėjo 11-ąją Virbalio miesto bibliotekoje su susirinkusiais virbaliečiais kalbėjomės apie žydų paveldą, jo vietą Lietuvos kultūrinėje atmintyje bei bendruomenės santykį su savo miesto istorija.

Esame dėkingi virbaliečiams už skirtą laiką, svetingumą ir nuoširdų rūpestį savo miestu. Jautėme, kad jiems svarbūs ne tik šiandien čia gyvenantys žmonės, bet ir miesto istorija, kurią saugo žydų kapinės.

Liepos mėn. kartu su miesto bendruomenės „Virbalio vartai“ nariais, vadovaujamais pirmininko Stanislovo Lopetos, kapinėse rinkome per daugelį metų susikaupusias šiukšles ir valėme antkapius. Dabar skaitome antkapių įrašus, o išvertę, papildysime kapinių duomenų bazę.

Susitikimo metu su Virbalio bendruomene taip pat sutarėme tęsti vietos žydų istorijos tyrimus ir drauge svarstyti būsimus projektus.

Atmintis išlieka gyva tada, kai ji tampa mūsų rūpesčiu ir atsakomybe. Todėl į Virbalį būtinai dar sugrįšime.

Iki rugsėjo 27 d. Virbalio miesto bibliotekoje dar galima aplankyti Rimanto Dichavičiaus fotografijų parodą „Paminklas Paminklui“. Joje užfiksuotos Vilniaus Olandų gatvės žydų kapinės, sovietmečiu sunaikintos. Kapinės dažnai yra vienas iš likusi informacijos šaltinių apie mieste gyvenusius žmones. Šios fotografijos primena, kiek daug žinių apie žmones ir miestą prarandame kartu su kapinėmis.

Rimanto Dichavičiaus parodą rėmė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje

18/09/2026

Šilutės žydų kapinių istorija

1789 metais pirmieji žydai Šilokarčemos apskrityje apsigyveno Rusnėje. Nors Prūsijos valdžia ribojo žydų migraciją, ilgainiui jų šiame krašte daugėjo. Šilokarčemai (Šilutei) tapus apskrities centru ir pradėjus sparčiai augti, čia ėmė kurtis ir žydų šeimos. 1855 metais apskrityje jų buvo 89, o 1880 metais – jau 332.

1858 metais Šilokarčemoje susiformavo atskira žydų bendruomenė. Pirmuoju jos rabinu tapo Izraelis Šacas. 1863 metais buvo pastatyta nedidelė sinagoga, tapusi svarbia bendruomenės religinio ir visuomeninio gyvenimo vieta.

Augančiai bendruomenei reikėjo ir savo kapinių. Todėl 1869 metais Rusnės ir Šilokarčemos žydų bendruomenės įsigijo žemės dabartinių Geležinkelio ir Miško gatvių sankirtoje. Čia buvo įrengtos žydų kapinės.

Holokausto metais buvo sunaikinta Šilokarčemos žydų bendruomenė, o pasibaigus karui ir svarbiausi jos pėdsakai – sinagoga bei kapinės.

Po Antrojo pasaulinio karo buvusių kapinių teritorija buvo naudojama ūkinei veiklai. Šalia įsikūrė Šilutės miškų ūkio medienos apdirbimo cechas, vėliau veikė paminklų dirbtuvės. 1977 metais šioje vietoje iškilo lopšelio-darželio „Pušelė“ pastatai, naudojami iki šiol.

Šiandien apie čia buvusias žydų kapines primena pastatytas paminklas. Jis saugo atminimą žmonių, kurie ilgus metus gyveno Šilutės krašte, kūrė jo bendruomenę ir buvo čia palaidoti.

Pagal Šilutės krašto paveldo gidą.

📸M. Jakulytė, 2026 m. rugpjūtis

10/09/2026

Mieli Macevos bičiuliai,
sveikiname su Roš ha-Šana – 5787-aisiais metais! Tegul Naujieji metai būna geri ir saldūs, o tai, ką darome kartu, – prasminga ir teiktų džiaugsmo.

Šiais metais Maceva švenčia 15-uosius veiklos metus. Jau tiek metų rūpinamės Lietuvos žydų kapinių išsaugojimu, dokumentuojame antkapius ir jų įrašus, kaupiame ir viešiname informaciją apie čia palaidotus žmones.

Labai džiaugiamės, kad artėjant mūsų sukakčiai apie Macevos darbus pasakojo LRT televizijos laida „Kultūros diena“. Dalinamės reportažu parodytu praėjusį savaitgalį. Jame – mūsų vasaros darbų akimirkos ir pasakojimas apie tai, kodėl šį darbą tęsiame jau penkiolika metų.

Dėkojame visiems, kurie per šiuos metus buvo ir tebėra kartu – savanoriams, bendruomenėms, partneriams, bičiuliams ir rėmėjams.

Šana tova u-metuka! שנה טובה ומתוקה!
Gerų 5787-ųjų metų!

Šioje „Kultūros dienoje“: tarptautiniame skulptūros simpoziume kuriama dvidešimt naujų meno darbų Kaunui, nevyriausybinė organizacija „Litvakų kapinių katalogas Maceva“ dokumentuoja ir neleidžia nykti senosioms žydų kapinėms, Klaipėdos miestas ir rajonas ruošiasi dvidešimtaja...

03/09/2026

1870 metų vasarą Merkinės žydų bendruomenė neteko jaunos, vos dvidešimt dvejų metų moters – Chanos Batjos. Jos antkapyje iškalti žodžiai „Linat ha-Cedek“, siejantys mirusiąją su viena svarbiausių bendruomenės savitarpio pagalbos tradicijų.

Čia ilsisi
neapsakomo grožio moteris,
Linat ha-Cedek narė,
Chana Batja,
reb Josefo Eliezero Epšteino duktė.
Ji gyveno dvidešimt dvejus metus
ir mirė 5630 metų avo mėnesio 22 dieną
[1870 m. rugpjūčio 19 d.].
Tegul jos siela būna įrišta į gyvybės mazgą.

Hebrajiškas pavadinimas Linat Cedek reiškia „teisingumo“ arba „gailestingumo nakvynę“. Taip vadinta labdaros draugija, kurios nariai rūpinosi vienišais, vargingais ir chroniškai sergančiais žmonėmis. Jeigu ligonis neturėdavo artimųjų, galinčių likti prie jo naktį, draugija paskirdavo bendruomenės narį budėti prie ligonio lovos, padėti jam atsikelti, paduoti vandens ar paprasčiausiai pasirūpinti, kad sunkią naktį jis neliktų vienas.

Tarpukariu Merkinėje, kaip ir kituose štetluose, daugelį viešojo gyvenimo uždavinių atliko pačios bendruomenės įsteigtos organizacijos. Kaip prisimena merkiniškis Dovas Halperinas:
„Organizacijos veikė savanoriškai, tačiau jų nariams buvo būdingas stiprus pareigos jausmas ir drausmė. Šioje sistemoje ypatinga vieta buvo skirta rabinui teisėjui ir kitiems asmenims, sprendusiems religinius klausimus. Greta šios sistemos, kurios funkcijos buvo aiškios ir gerai žinomos, veikė ir visa „institucijų“ sistema, skirta įvairiems visuomenės poreikiams tenkinti. Bendruomenei vadovavo komitetas, kuris, manau, vadinosi „Ezra“ – „Pagalba“. Mano tėvas buvo vienas iš šio komiteto vadovų. Gerai prisimenu, kaip komitetas susirinkdavo mūsų namuose aptarti visuomeninių problemų. Didelė jo veiklos dalis vyko mūsų namuose.“

„Linat Cedek“ nariai paeiliui budėdavo pas ligonius ir senus žmones. Jeigu šeimos tėvas negalėdavo atlikti savo pareigos, jo vietą užimdavo sūnus ar kitas šeimos narys. Budėjimas nebuvo laikomas išskirtiniu žygdarbiu – tai buvo savaime suprantama bendruomeninė pareiga.

Merkinėje greta „Linat Cedek“ veikė ir kitos savitarpio pagalbos draugijos. „Bikur Cholim“ lankė ligonius, beprocentė paskolų kasa, vadinta GaMaH, skolino pinigus vargstantiems be užstato ir garantijų, o „Matan ba-Seter“ teikė anoniminę paramą, kad pagalbos gavėjas nebūtų pažemintas. Laidojimo draugija „Chevra Kadiša“ rūpinosi ne tik mirusiaisiais – jos lėšos buvo panaudotos net Merkinės vandentiekiui įrengti. Šių organizacijų veikla sudarė savotišką bendruomeninę socialinės apsaugos sistemą.

Parengta pagal:
„Meretch: A Jewish Town in Lithuania“ https://www.jewishgen.org/yizkor/merkine/mer014.html Vertimas iš leidinio Meretch: Ayara Yehudit be-Lita. Sudarytojas Uri Shefer, Merkinės išeivių draugija Izraelyje. Išleista 1988 m.

Merkinės žydų kapinės. Kapinių dokumentavimą parėmė Geros valios fondas ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje.

28/08/2026

Džiaugiamės galėdimi pasidalinti vakarykščio renginio akimirkomis Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Čia įvyko susitikimas–diskusija „Žydų paveldas ir mūsų tapatybė“, lydinti Rimanto Dichavičiaus fotografijų parodą „Paminklas Paminklui“.

Apie žydų paveldo vietą Lietuvos kultūrinėje atmintyje, mūsų santykį su istorija ir atsakomybę ją išsaugoti kalbėjosi Sergejus Kanovičius ir Milda Jakulytė. Diskusiją vedė Egidijus Ūksas.

Nuoširdžiai dėkojame Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešajai bibliotekai ir jos darbuotojams už bendradarbiavimą, šiltą priėmimą ir pagalbą rengiant susitikimą. Taip pat dėkojame visiems susirinkusiesiems už atvirą ir prasmingą pokalbį.

Paroda „Paminklas Paminklui“ tęsia savo kelionę – rugsėjo mėnesį ją bus galima apžiūrėti Virbalyje.

Renginio rėmėjai – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija ir Vokietijos Federacinės Respublikos ambasada Vilniuje.

14/08/2026

Džiaugiamės nuostabia draugyste!

13/08/2026

Šią rugpjūčio savaitę tęsiame dokumentavimo darbus Merkinėje. Pernai ir šiemet kartu su mumis dirba 45-osios Vokietijos šarvuotosios brigados kariai Panzerbrigade-45.

Tikslų Merkinės žydų kapinėse esančių antkapių skaičių nustatyti sunku – jų gali būti daugiau kaip 1 500. Dirbant taip pat matyti nemažai kapų kauburėlių be išlikusių antkapių. Tai liudija, kad šiose kapinėse buvo palaidota ne viena Merkinės žydų karta. Žydų bendruomenė miestelyje kūrėsi nuo XVIII amžiaus.

Per kelias šios savaitės dienas sudokumentavome apie 700 antkapių. Kartu su pernai užfiksuotaisiais jau būsime sudokumentavę daugiau kaip 1 100.

Vertiname draugystę ir bendradarbiavimą su brigada. Malonu matyti karių įsitraukimą valant antkapius, išryškinant įrašus ir juos fotografuojant, taip pat supratimą, kad šis darbas svarbus mums visiems, siekiantiems išsaugoti žydų paveldo dalį.

10/08/2026

Our eighth newsletter is here! This issue is dedicated to the Jewish cemetery of Virbalis

Last week, we were in Virbalis, where we documented the Jewish cemetery and, together with the local community, organized a cleanup effort. We were invited to Virbalis by Ralph Salinger, a longtime Maceva friend and volunteer who is celebrating his 80th birthday this year.