19/07/2026
Motiniška nuojauta
Nežinau, ar tikite sapnais. Aš pati į juos žiūriu atsargiai. Bet kartais nutinka dalykų, kurių tiesiog negaliu paaiškinti.
Naktį, kol su sūnumi Rapolu Vėju (Rapolo Vėjo Geštauto labdaros ir paramos fondas) buvome išvykę į klinikas, susapnavau labai sunkų sapną. Sapnavau, kad laikau dukrą ant rankų ir ji mano akyse tampa tarsi daržove. Staiga atsiranda Laura ir sako: „Mano dukrai vakar buvo taip. Išrašė antibiotikus – jie išgelbėjo gyvybę.“
Sapne atsiduriu priėmimo skyriuje ir prašau pagalbos. Gydytojai atsako: „Neprisigalvokit.“ Aš sakau: „Nejau reikės važiuoti kitur?“ O jie paima vatą su jodu ir tiesiog deda ją dukrai ant kūno. Tuo metu jaučiu, kaip mano vaikas mano rankose tampa tarsi embrionu...
Atsibudau su ašaromis akyse.
Pirmas dalykas buvo, tai skambutis pasiteirauti, ar dukrai viskas gerai. Patvirtino, kad taip.
Jau naktį su Rapolu Vėju grįžome namo. Ryte nuėjau prie dukrytės. Ant jos kojytės pamačiau pleistrą. Nuėmusi jį radau nemažą žaizdą, buvo griuvusi darželyje. Ją kruopščiai išvaliau, patepiau antibiotikų tepalu ir sutvarsčiau.
Kitos dienos vakare situacija pablogėjo, atsirado pūlinukai. Širdis buvo nerami, todėl vykome į Santaros vaikų priėmimą.
Ten viskas prasidėjo nuo priekaištų.
– Kodėl neatvežėte anksčiau?
O juk prieš tai, paskambinus numeriu 113, man buvo pasakyta: „Neprisigalvokit, užklijuokit pleistrą.“ Tik po mano klausimų lavinos nuskambėjo: „Jeigu neramu – važiuokite į Santaras.“
Paaiškinau, kad tik šeštadienio naktį grįžau su sūnumi. Vis tiek sulaukiau priekaištų, kad dukrą galėjau parodyti šeimos gydytojai. Bandžiau paaiškinti, kad buvo savaitgalis ir šeimos gydytoja nedirbo, tačiau man buvo atsakyta, kad ji dirbo. Vėliau mano šeimos gydytoja tik nusišypsojo: „Na, jos ten turbūt geriau viską žino.“
Gydytojai, pamatę, kad rodysiu nuotraukas, net pasakė: „Nuotraukas mes mėgstam.“ Kaip tyčia, po viso streso buvau jas netyčia ištrynusi, bet, laimei, pavyko atkurti.
Apžiūrėję pasakė, kad viską darau teisingai. Tik paminėjo, kad naudoju brangų tvarstį, uždėjo marlę ir tą patį lipnų „bintą“, su kuriuo atvykome. Kai paklausiau, ar tie pūlinukai nieko tokio, atsakymas buvo: „Ne, čia nieko tokio.“
Kitą dieną poliklinikoje gydytoja, perrišdama žaizdą, iš karto perspėjo: „Jeigu bus neramu – atvykite.“
Ir tas nerimas niekur nedingo.
Ketvirtadienį vėl kreipiausi dėl tų pačių pūlinukų. Tą kartą buvo išrašytas siuntimas vaikų chirurgui.
Ir čia pagaliau laimės ratas apsisuko. Kitą dieną patekome pas nuostabų gydytoją Valatką.
Jis ramiai viską paaiškino. Pasakė, kad dukrą reikės guldyti į ligoninę. Jei tai būtų dvylikametis vaikas, pūlinukus būtų galima atverti vietoje. Tačiau trejų metų vaikui tai būtų didžiulis stresas – juk jos nelaikysi per prievartą.
Pagaliau atsirado žmogus, kuris matė ne tik žaizdą, bet ir mažą žmogų.
Skaudžiausia buvo tai, kad perrišimo metu verkianti dukra iš slaugytojos išgirdo: „Baik bliaut.“
Vaikui, kuriam skauda.
Šis įrašas nėra apie tai, kad visi medikai blogi. Priešingai – savo kelyje sutikome be galo daug nuostabių medikų. Esu nuoširdžiai dėkinga mūsų pediatrei, kuri visada išklauso, įsigilina ir niekada nenumoja ranka į mamos nuojautą. Taip pat gydytojui Valatkai, kuris matė ne tik žaizdą, bet ir mažą žmogų.
Bet labiausiai ši istorija man liks ne apie žaizdą.
Ji liks apie tuos kelis žodžius: „Baik bliaut.“
Vaikui, kuriam skauda. Vaikui, kuris bijo. Vaikui, kuris nesupranta, kas su juo vyksta.
Suaugusiam gal tai tik keli žodžiai. Bet mažam vaikui tuo metu tai gali būti visas jo pasaulis.
Juk vaikai neverkia tam, kad trukdytų. Jie verkia, nes jiems skauda, baisu arba jie tiesiog dar nemoka kitaip pasakyti, ką jaučia.
Kartais vaikui labiausiai reikia ne to, kad jis nustotų verkti. Kartais jam labiausiai reikia, kad kažkas ramiai pasakytų:
Aš matau, kad tau skauda. Aš esu šalia.
