17/07/2026
Liepos 9 dieną Europos Parlamente įvyko keistas balsavimas dėl , kurį be procedūros paaiškinimo suprasti sunku. Dauguma balsavusių parlamentarų pasisakė prieš privačių žinučių skenavimą: 314 balsavo už tokios tvarkos atmetimą, o 276 pasisakė už jos tęsimą. Ir vis dėlto pasiūlymas neatkrito.
Kad jis būtų atmestas, reikėjo 361 balso iš 720, tai yra daugiau nei pusės visų narių. Prieš balsavo daugiau dalyvavusiųjų, bet reikiamos daugumos nesusirinko. Priežastis paprasta: kas nedalyvavo, to tuščia vieta suveikė taip pat, kaip balsas už tvarkos išlaikymą. O balsavimas surengtas paskutinę dieną prieš vasaros atostogas, kai Parlamente žmonių būna mažiausiai.
Verta patikslinti, apie ką kalbama, nes pavadinimas Chat Control jungia du skirtingus dalykus. Pirmasis yra laikinas leidimas. Nuo 2021 metų platformoms leidžiama savanoriškai tikrinti nešifruotas žinutes ieškant vaikų seksualinės prievartos medžiagos. Šia galimybe naudojasi daugiausia amerikietiškos paslaugos, tokios kaip Gmail ar Messenger. Šifruotų pokalbių, tokių kaip Signal ar WhatsApp, ji neliečia. Liepos balsavimas atvėrė kelią šį leidimą grąžinti, nors pavasarį jis jau buvo pasibaigęs, Parlamentui atsisakius pratęsimo.
Antrasis dalykas yra nuolatinis reglamentas, vis dar svarstomas. Jis galėtų įpareigoti tikrinti pokalbius privalomai ir techniškai pasiekti net šifruotą turinį. Dėl jo vyksta didžiausi ginčai, ir įstatymu jis dar netapo. Todėl kai kas nors sako, kad Chat Control priimtas arba kad šifravimui atėjo galas, verta klausti, apie kurį iš dviejų dalykų kalbama.
Tikslas, kuriuo grindžiamas šis reglamentas, yra rimtas. Vaikų apsauga nuo seksualinės prievartos internete negali būti nustumta į šalį. Ginčas kyla dėl priemonės. Ar teisėta prevenciškai tikrinti visų žmonių privačius pokalbius, iš anksto kiekvieną laikant galimu įtariamuoju? Masinis tikrinimas prieštarauja nekaltumo prezumpcijai. Įprastai tyrimas prasideda nuo įtarimo, o teismas leidžia patikrinti konkretų asmenį. Chat Control logika yra atvirkštinė. Tikrinami visi, o įtarimas atsiranda tik paskui. Toks požiūris keičia santykį tarp žmogaus ir valstybės, net jeigu pats žmogus apie tai niekada nesužino.
Yra ir techninė pusė. Automatiniai filtrai klysta, o kai tikrinami milžiniški žinučių kiekiai, klaidų susikaupia labai daug. Airijoje 2020 metais gauti 4192 pranešimai apie įtariamą medžiagą. Iš jų 471, tai yra daugiau nei dešimtadalis, pasirodė esą visiškai nekalti: nuotraukos vaikų, žaidžiančių paplūdimyje, ar panašus turinys. Žmonės buvo išteisinti, tačiau jų duomenys liko policijos sistemoje. Pačios Europos Komisijos 2025 metų įgyvendinimo ataskaita pripažįsta, kad nežinomos medžiagos atpažinimo klaidų dažnis siekia iki 20 procentų. Kas penktas pažymėtas pokalbis nėra tai, ko ieškoma.
Alternatyva egzistuoja. Pats Europos Parlamentas nuo 2023 metų laikosi pozicijos, kad tikrinti galima tik konkrečius įtariamuosius ir tik gavus teismo leidimą. Pasak specialistų, tokios priemonės būtų ir veiksmingesnės, nes tie, kurie iš tikrųjų platina prievartos medžiagą, jau dabar naudoja kanalus, kurių joks masinis skeneris nepasieks. Svarbu ir tai, kokį signalą siunčia pats sprendimas. Kai demokratinė valstybė sukuria masinio pokalbių tikrinimo infrastruktūrą, ji tampa pavyzdžiu kitiems, taip pat toms šalims, kurios privatumą vertina kur kas mažiau. Kartą sukurta sistema retai lieka ten, kur buvo sumanyta. Ją galima išplėsti arba perimti pasikeitus valdžiai. Rūpestis vaikais ir rūpestis privatumu vienas kitam neprieštarauja. Kaip tik todėl, kad vaikų apsauga svarbi, verta reikalauti priemonių, kurios iš tikrųjų veikia. Sistema, kurios veiksmingumu abejoja net saugumo ekspertai, savo tikslo nepasiekia, o naštą užkrauna nekaltiems žmonėms.
Rugsėjį derybos dėl nuolatinio reglamento tęsis, ir tada vėl bus sprendžiamas šifravimo likimas. Todėl reikia atidžiai stebėti, kas vyksta, ir apie svarbias temas kaip ši kalbėti garsiai.
