31/08/2026
Kas aš esu (1 dalis iš 2)
Mylimas Ošo, harmonija, kurią jaučiu su tavimi, meilės ir žydėjimo vizija virpa mano viduje. Jaučiu, kaip viską atiduodu šiai nuostabiai gyvenimo dovanai. Kažkas vyksta per mane, su manimi ar nepaisant manęs ir žinau, kad tai yra namai. Mylimas meistre, mylima paslaptie, kas aš esu?
Gyvenimo paslaptis visada vyksta nepaisant tavęs. Pradžioje nėra jokios kitos galimybės. Tik pabaigoje ji pradeda vykti per tave. Bet ji gali vykti per tave tik tada, kai tavęs nėra. Tuomet tampi tuščiu bambuko stiebu, kuris gali būti paverstas fleita, ir per jį gali tekėti daina. Pradžioje tu esi - tavęs per daug. Todėl, kai pirmasis paslapties potyris pradeda vykti, jis vyksta nepaisant tavęs. Ir gera suprasti, kad gyvenimas yra daug didesnis nei galite įsivaizduoti, o jo galia - milžiniška, pranokstanti bet kokią mūsų sampratą. Mes tiesiog kantriai laukiame, kantriai ieškome, puikiai žinodami, kad nežinome kelio, puikiai žinodami, kad esame praradę savo pirminius, amžinuosius namus, puikiai žinodami, kad esame nesąmoningi. Visos mūsų pastangos, paieškos, ieškojimas tai ieškojimas apgraibomis tamsoje.
Gerai prisiminti savo situaciją. Daryk, ką gali. Nepaisant savo tamsos, aklumo, nesąmoningumo, ką begalėtum padaryti, daryk. Bet prisimink: tai neįvyks per tavo darymą. Tai įvyks todėl, kad tavo ilgesys toks gilus, jog egzistencija negali atsispirti, negali likti tau abejinga. Nors tu ir nesi pasiruošęs - niekas nėra pasiruošęs. Niekas nežino kelio, niekas nežino, kur yra namai, niekas nežino, kuria kryptimi judėti, kokios disciplinos laikytis. Tačiau yra dviejų rūšių žmonės: tie, kurie nėra sąmoningi savo tamsos ir aklumo atžvilgiu ir tie, kurie mano, kad jie nėra akli, kad jie nėra tamsoje; kad jie žino kelią, kad jie žino, kur turi eiti, kad jie žino, ką turi daryti. Tai yra žmonės, kuriems egzistencija negali atsiverti, jų per daug. Ir viskas, ką jie "žino", yra visiškai netiesa, jie to nėra patyrę. Tačiau jų netikrumas taip stipriai susitapatinęs su jų esybe, tai jų ego sako: "Tu nesi aklas. Nėra jokios tamsos, o visa, ko reikia, tu jau žinai iš raštų, iš senųjų mokytojų, per skaitymą, mokymąsi, studijas." Bet visa tai yra pasiskolinta ir tai nepadės. Nė vienas žmogus nepasiekia tikslo tuo pačiu keliu kaip kitas. Todėl Gautama Buda galėjo pasiekti per vieną kelią, o Čuang Dzu - per kitą, bet jų keliai tau nėra naudingi. Iš tikrųjų tu net negali jų kelių atrasti. Jų keliai išnyksta taip, kaip paukščiai danguje, nepalieka pėdsakų.
Verta prisiminti keistą istoriją. Žmogus, kuris įsiminė daugiausia iš to, ką Buda sakė per keturiasdešimt dvejus metus. O Buda nuolat priešinosi jų pastangoms visa tai užrašyti, nes jis nenorėjo palikti jokių raštų, taip pat nenorėjo, kad būtų daromas jo atvaizdas ar statula. Jis norėjo išnykti taip, lyg jo nė nebūtų buvę. Vienas iš jo vardų - Tathagata. Jis turi dvi reikšmes, jos abi svarbios. Viena - žmogus, mokęs "buvimo tokiu" filosofijos. Kita - labiau pažodinė, bet labai reikšminga: "Tas, kuris tiesiog atėjo, tiesiog išėjo, nepalikdamas jokio ženklo", kaip vėjelis - tu jį jauti, jo vėsą, ir jis praeina. Nežinai, iš kur jis atėjo, nežinai, nei kur jis nuėjo. Todėl per visą gyvenimą Buda neleido užrašinėti savo pasakymų. Ir galiausiai jis pasakė savo mokiniams: "Jokių statulų, jokių paminklų man nekurkite, nes noriu išnykti taip, lyg manęs niekada nebūtų buvę. Nes visa, kas lieka, tampa kliūtimi žmonėms, tai jiems nepadeda."
Tai didžiulė įžvalga, labai gili. Toks be-egoistiškumas, paprastumas, nuolankumas, kad jis nori tyliai išnykti, nepalikdamas jokių pėdsakų, nes niekas negali sekti paskui kitą. Niekas negali tapti išmintingas vien skaitydamas ir studijuodamas šventraščius. Ta didesnė žmonijos dalis, kuri tiki, kad jie žino, būtent tiems paslaptis ir neatsiskleis.
Tačiau jei ieškai, puikiai žinodamas, kad nieko nežinai, netgi nežinai, kad tavo nežinojimas yra absoliutus. Tai nėra taip, kad šiek tiek žinai ir šiek tiek nežinai. Tame nuolankume, tame priėmime, kad "aš nežinau", paslaptys pradeda atsitikti. Jos vyksta nepaisant tavęs. Negali jų valdyti, jos nevaldomos, jos nėra tavo kontrolėje, bet kai tik jos ima vykti, jos pačios randa kelią per tave. Pamažu tavo ego ledas ima tirpti ir atsiranda praėjimas. Egzistencija pradeda dainuoti savo dainas, siųsti savo muziką, duoti tau kryptį, padėdama tau rasti duris visų paslapčių, kurios neprieinamos protui, bet tik širdies žmogui, nuolankiam žmogui, tam, kuris tobulai suvokia, kad nieko nežino.
Ištrauka iš: Ošo "Kvietimas", 26 skyrius "Tu turi savo problemas, o aš einu namo", 1 klausimas, 1987 m. rugsėjo 3 d. (The Invitation. Chapter 26, "You have your problem -- I'm going home", Question 1, 3 September 1987)
