Skaitom ir kalbam

31/03/2026

,,Mama, tave pardavinėja!”
sekmadienio popietę Mint Vinetu knygyne ir šaukė, ir šnibždėjo mano dukros. Ant prekystalio gulėjo kultūrinė spauda.
,,Tave įdėjo į 6-7 puslapį”. Pakėliau antakį, apsimetus, kad negirdžiu. Tekstas apie O’Farrell romaną ir Zhao filmą jau tikrai ,,Naujojo Židinio-Aidų” 2-ajame šių metų numeryje.

2023.02.12 (2 foto) nufotografavau knygą, kuri vėliau tapo mano metų knyga. Po trejų metų pasivijo filmas, privertęs grįžti prie knygos, darkart išgyventi tekstą ir nebegalėti tų dviejų kūrinių dvasių atsikratyti. Guliau ir kėliausi kartu su jom.

,,Menas, galintis prikelti” - taip pavadinau apžvalgą.

Kelios mintys iš jos:

✍️Itin juntama, kad rašytoja ir režisierė dirbo išvien, o pagrindinės knygos idėjos filme atskleidžiamos duetu.

✍️Ir romanui, ir kino filmui aktualūs perėjimo ritualai: gimimas, vedybos, mirtis. Tokiems ritualams, pasak Campbell, būdingi ,,labai griežti atskirties išbandymai, kuriems vykstant protas griežtai atskiriamas nuo nugyvento etapo galvosenos, prisirišimo objektų ir gyvensenos” (Campbell, 2021, p. 18)

✍️Agnesė - tarsi ašis, apie kurią visa sukasi: ji vedanti, nukreipianti, naviguojanti, laikanti pasaulį stabilų.

✍️Agnesės vyrą ir vaikų tėvą lydi suvokimas, kad kartais nepakanka turėti visko, o didžioji egzistencijos užduotis - surasti to nepakankamumo priežastį.

✍️Romane niekada taip ir neištariamas Williamo Shakespeare’o vardas. Filme jis paminimas tik pačioje pabaigoje. Tokį pasakojimo būdą galime laikyti patvirtinimu, kad garsaus menininko, kurio gyvenimu paremtas literatūros kūrinys, figūra nėra esminė.

✍️Pjesė tampa galimybe grįžti į istorijos pradžią: išsilaisvinti iš netekties, rasti ramybę, iš tiesų pamatyti vienam kitą.

Visas tekstas: ,,Naujasis Židinys-Aidai” Nr. 2

28/03/2026

Šeštadienio ryto naujienos!

Antrajame šių metų numeryje - brangi man publikacija apie prikelti galintį meną.
,,Hamnetas” literatūroje ir kine 🤍

Atkeliavo antrasis šių metų numeris! Jame scenaristas, visuomenės veikėjas dr. Andrius Zimaitis, įkvėptas sportininko Arnoldo Schwarzeneggerio, narplioja painią Ėriškių istoriją:

„Ėriškiai, kuriuose man likimo buvo duota gimti ir užaugti, sovietmečiu buvo paversti pavyzdine gyvenviete, o jos karūnos perlu, be abejo, buvo prestižinis kolchozas. Bepigu, aišku, girtis prestižinės gyvenvietės statusu, tokių būta ne vienos, bet jeigu skaitytojui kiltų abejonių, kokios pieno upės anuomet tekėjo Ėriškiuose, aš turiu ir kozirį – apie Ėriškius buvo sukurtas filmas!

1984 m. pasirodė lietuvių poetinės dokumentikos pradininko Roberto Verbos kūrinys, apdainuojantis šlovingą Ėriškių kolchozo dabartį ir neabejotinai šviesią ateitį. Tos 18 minučių ir 31 sekundė (arba, kitaip – 1111 sekundžių!) juodai baltų kadrų kiekvienam tikram ėriškiečiui turėjo sukelti tyrą ir niekuo neatmieštą džiaugsmą. Tačiau nesukėlė. Vien dėl to, kad filmo pavadinimas, kaip ir šio teksto, buvo netikslus – pasauliui jisbuvo pristatytas pavadinimu Gyvenu Ėriškėse. Ne Ėriškiuose, o Ėriškėse. Tokiu neatidumu Verba čionykščius gyventojus mušė skaudžiai.

Suprantu, kad tai gali pasirodyti kaip visiškai neesminė smulkmena, techninė detalė, tačiau, jeigu jau Jums lemta šį bei tą sužinoti apie ėriškiečius, sužinokite: mes labai jautriai reaguojame į mūsų gimtinės pavadinimo iškraipymus. Aš visiškai nenustebčiau, kad ši kolektyvinė trauma užgimė būtent tais 1984 m. Didysis Brolis tave stebėjo, tačiau vinjetėje taisyklingai pavadinimo užrašyti – nesugebėjo. Taigi atitaisykime istorinę neteisybę ir dar kartą pakartokime: „Gyvenu Ėriškiuose“.”

Numeryje – ne tik Ėriškiai, bet ir kiti civilizacijos centrai – Viktorija Voidogaitė pasakoja apie Venecijos La Fenice teatro gaisrą, Vilniaus arkivyskupo „Gedimino laiškas“ Vilniaus gimtadienio proga, Valdo Jenciaus atidus ir elegantiškas žvilgsnis į Klaipėdos elingo architektūrinę būklę!

Maža to, šiųmetis Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas žaismingai apdainavo dar tik būsimą – šiemet Gailių klano premijos sulaukusį mistinės Špūlės garbintoją Rimantą Kmitą. Į akis iš esmės savo esė žvelgia rašytoja Sara Poisson, o poetas Mantas Toločka – dalinasi atsiminimais iš paskutinio mūzos apsilankymo. Filosofė Simona Merkinaitė ieško vietos žmogiškajam orumui sudėtingoje šiandienos politinėje realybėje. Istorikas Tomas Vaiseta apmąsto dar sunkesnes temas: žudynes, rašytojus ir teisingumą, atidų žvilgsnį kreipdamas į Antano Venclovos vaidmenį nacių talkininkų teismuose.

Godiesiems knygų skaitytojams į pagalbą atskubėjusi Jūratė Čerškutė apžvelgė knygų naujienas, Laimantas Jonušys – lanko literatūrinius Becketto, Borgeso ir Kunčino pasaulius. Apžvalgų skiltyje – išskirtinis dėmesys Karolio Kaupinio „Badautojų nameliui: Audriaus Dumbrausko ir Edgaro Bolšakovo svarstymai apie filmą, greta – Kristinos Chlastauskienės apmąstytas Chloé Zhao „Hamnetas“ sulaukė įvertinimo. Ir kaip visada – daug kitų puikių tekstų!

🖼 Numeryje publikuojami puikiojo fotografo Gintauto Trimako darbai.

❗️Neprenumeruojantys numerio gali teirautis „Lietuvos spaudos“ ir „Narvesen“ kioskuose bei didesniuose IKI, Maxima prekybos centruose visoje Lietuvoje, didžiosiose Vilniaus RIMI parduotuvėse.
Taip pat žurnalą Vilniuje jau galite įsigyti ir šiose jaukiose vietose:
Knygynas „Eureka“, Universiteto g. 10
Knygynas „Akademinė knyga“, Universiteto g. 4;
„Mint Vinetu", Šv. Ignoto g. 16.

Nuorodos elektroninei žurnalo versijai įsigyti ieškokite komentaruose!

27/03/2026

Tai buvo vienintelė knyga, tilpusi į kuprinę pakeliui į Romą. Vienintelė knyga iš lentynos. Matyt, tik tokiu būdu gavau tai, ko man ir reikėjo.

Neplanavau nei jos skaityti, nei juolab įsigyti, bet šnektelėjusi su J. Gaižausku knygų mugėje, jam raitant dedikaciją mano pusbrolio gimtadienio proga, buvau priremta prie sienos nusipirkti ir Dievą su šlepetėmis.

Šilta knyga, jautri, miela, sentimentali. Tokia kasdienybės pasaka, primenanti apie svarbiausius pasaulyje dalykus. Kas tie dalykai, nevardinsiu - kiekvienam, matyt, vis kiti. Šios knygos perskaitymo galimybių taip pat - marios.

Nubraukiau ašarą (gali būti, kad dabar tiesiog dažniau ašaroju, vakar apie susigraudinimą filmo metu pasakojau ir Damų kine moterims:)). Patyriau tą pasakojimą kaip gyvą pokalbį, istoriją, sekamą paties Juozo. Beje, girdėjau, kad audio įgarsinimai taip pat puikūs!

Dargi skaitydama pagalvojau apie tai, kiek nedaug aš patiriu akimirkų, kuriose smegenys, galva, racionalus protas ar kaip tai bepavadinsi - tiesiog išsijungia ir vienintelis rūpestis yra vanduo, pūslės ant pėdų, varvantis prakaitas, veržianti kuprinė, reikalas iš taško nukeliauti iki kito. Namiškiai sako, kad panašiai jaučiasi slidinėdami, kiti, buriuodami, treti - kaituodami. Mano būdas, matyt, kelionės iš puslapio į puslapį. Kartais sąmoningai renkantis poilsio literatūrą. Nežinau tik, ar nėra taip, kad skaitant tik dar stipriau užverdi savų minčių katilą. Gal atsakysit jūs? 🤍

Ypatingi žmonės, atrodo, eina piligrimų keliu. Šios knygos dėka kelis jų tikrai pavyko susitikt. Džiaugiuosi, kad gyvenime tokių aplink taip pat turiu 💛.

05/03/2026

Philippe Claudel ,,Pono Linio dukraitė”

🤍Lėta, gili, netekties persmelkta istorija.

🤍P. Claudel rašo taupiai ir talpiai vienu metu.

🤍Autorius kelia klausimą, kas žmogui svarbu ribinėmis gyvenimo situacijomis.

🤍Vienišas žmogus šliejasi prie kito bet kokia kaina. Ryšiui užmegzti netrukdo kalbos, religijos, tautybės ar kiti barjerai.

🤍Kartais barjerai tampa tiltais: atstumas teikia saugumą, apsaugo nuo galimybės būti sužeistam.

🤍Išgyvenimo būtinybė - paversti svetimą vietą sava. Kartais tam padeda kvapai, gatvės, vietos, o neretai - kitas žmogus.

Citata:
,,…ir toks gali būti gyvenimas! Kartais stebuklai, auksas ir juokas, o kai jau manai, kad viskas aplinkui - tik sumaištis ir tyla, ir vėl viltis!” (p. 110)

Labai patiko!
9/10

02/03/2026

Visiems, klaususiems, kur paskaityti 🌸🤞

26/02/2026

Visada gera. Ir tai tikrai VIENINTELĖ minia, kurią miela išbūti 🤍.

20/02/2026

Šiemet sniego spalva tikrai per balta 🤍.

Nuostabus knygos pavadinimas, jaukus pristatymas ir gelmės pokalbiuose. Kaip sakė autorė Jurga Jonutytė: ,,nesuklyskit, čia ne romanas.”
Jautrūs gyvenimo pasakojimai apie galias. Džiaugiuosi, kad manęs dar tik laukia. 🤍

P.S. Kokio grožio eilėraštis, pagal kurį pavadinta knyga! ⬇️

11/02/2026

Rašytas tekstas man kaip vidaus organų echoskopas. Atskleidžia daug daugiau nei nuotrauka. Pristato daug taikliau nei vardas. Primena man, kas esu.

Šiandien pačiupinėjau dar vieną, ko gero, brangiausią savo tekstą.

Zosė Bartuškaitė. Su ja galvoje gyvenu jau daugiau nei dvejus metus. 🤍

26/01/2026

Vaiva yra drąsi. Drąsi moteris, mama, rašytoja, influencerė. Man kartais atrodo, kad kalbėdama ji gydo kažkokią mumyse (mamose, moteryse) gyvą žaizdą. Erzina ir kutena savivertę ar jos likučius, provokuoja, kad išgirstume save: kas jos tekstuose nervina ir kodėl, kas atliepia, apie ką jie yra?

,,Mama namuose” dar vienas nepaprastai drąsus kūrinys: kai kuriose jo vietose stabteldavau nuo ,,wow” momento: pasirodo tai bendra ir kitoms mamoms. O kai kur priblokšdavo atvirumas: rimtai? EIK TU SAU.

Tokios knygos ir tokie atviri autoriai atlaisvina mus nuo ribojančių įsitikinimų, kartais atpalaiduoja, retkarčiais palieka apmąstymuose: kur yra ta atvirumo riba? Ar gali būti, kad atvirumas skaitytoją kartais verčia gūžtis?

Pasakojimas fragmentiškas ir trūkinėjantis, atrodo, kad vos prisilietusi prie kurios nors temos autorė tuojau persijungia rašyti apie kitą. Kai kuriose tų temų norėjosi pasilikti ilgiau, užsibūti… kita vertus, gal toks ir buvo sumanymas? Toks, kokia ir pati motinystė: nuolat pertraukiama ir fragmentiška. Tokia, kurioj mintis amžinai nepabaigiama.

Vaiva yra abiejų lyčių vaikų mama. Tai leidžia pamatyti plačią motinos pasaulio perspektyvą: kaip augino mergaites, kaip pasaulėžiūrą keitė sūnus.
Mane itin paveikė knygos mintis apie tai, kad autorės gyvenime nėštumas suaugusiųjų buvo pateikiamas kaip džiaugsmas, seksas kaip malonumas, vaikas - stebuklas. ,,Visoms mergaitėms šito linkiu”, - rašo Vaiva. Tai svarbiausia žinia, kurią man paliko ši knyga... ir tikrai: šito ir aš linkiu visoms mergaitėms.

Žavi autorės tvirta, tačiau neprimetama pozicija: ji nekart pabrėžia, kad kiekviena renkamės savąjį motinystės kelią ir kad taip ir turi būti.
Neabejotinai, perskaitysit vienu ypu, rasit nusiraminimą, paguodą, kartais plačiau išplėsit akis… o galiausiai galbūt taip pat kaip aš savęs paklausit: tai kodėl aš namuose vis dar neturiu šluotos? 🙂

22/01/2026

Šiemet kino mano gyvenime bus gerokai daugiau!

Nuo šiol kas mėnesį susitiksime Cinamon Kino Lietuva! Čia vesiu ,,Damos kine”: moterims skirtus kino seansus. Pirmas dublis įvyko šiandien: pristatėme filmą ,,Tarnaitė”, ekranizuotą pagal to paties pavadinimo trilerį (išleido BALTO leidybos namai).

Susitikime kino teatre ir 02.12 d., kai ,,Damos kine” bus pristatyta dar viena literatūros kūrinio ekranizacija - ,,Vėtrų kalnas”! 🫶

29/11/2025

Nostalgiškas laikas ir nostalgiškas A. Kavaliauskaitės romanas, apie kurį parašiau paskiausiame ,,Naujasis židinys-Aidai” numeryje. Kviečiu skaityti!

Ir tegyvuoja kultūra. 🤍

22/11/2025

Eklektiškas mano skaitymo rinkinys primena visai neseniai Z. Bauman knygoje ,,Kultūra takiojoje modernybėje” rastą Richardo A. Petersono terminą ,,visaėdžiai”. Jų racione telpa opera, sunkusis metalas, pop kultūra, aukštasis menas..🙂

Skaitinių pripildyto savaitgalio visiems!