02/10/2026
Paauglystėje „𝐧𝐞𝐧𝐨𝐫𝐢𝐮“ gali tapti labai dažnu atsakymu. O kur baigiasi mūsų pagalba ir prasideda vaiko gelbėjimas nuo sunkumų❓
𝐊𝐯𝐢𝐞č𝐢𝐚𝐦𝐞 𝐩𝐚𝐬𝐤𝐚𝐢𝐭𝐲𝐭𝐢 𝐢𝐫 𝐬𝐭𝐚𝐛𝐭𝐞𝐥ė𝐭𝐢 𝐭𝐢𝐞𝐬 𝐦𝐢𝐧𝐭𝐢𝐦𝐢𝐬 𝐚𝐩𝐢𝐞 𝐩𝐚𝐚𝐮𝐠𝐥𝐢𝐨 𝐬𝐚𝐯𝐚𝐫𝐚𝐧𝐤𝐢š𝐤𝐮𝐦ą, 𝐚𝐭𝐬𝐚𝐤𝐨𝐦𝐲𝐛ę 𝐢𝐫 𝐠𝐞𝐛ė𝐣𝐢𝐦ą 𝐬𝐮𝐬𝐢𝐝𝐮𝐫𝐭𝐢 𝐬𝐮 𝐠𝐲𝐯𝐞𝐧𝐢𝐦𝐨 𝐢ššū𝐤𝐢𝐚𝐢𝐬. 💛
„AŠ NENORIU" karta.
Nenoriu į būrelį, nenoriu į giminės susitikimą, nenoriu į mokyklą, nenoriu savanoriauti, nenoriu vasarą dirbti.
Taip taip, čia apie tuos sūnus, kuriems jau 15–17 metų ir kurie jau viską žino, moka, išmano – todėl viso to jiems daryti nebereikia. Jie pavargę, nusivylę gyvenimu ir nieko nenori.
Ir čia į nenoriukų pinkles įsijungia tėvai (ne, ne jūs, kurie skaitote – čia apie jūsų draugus ir kaimynus). Tėvai padeda vaikams vengti atsakomybės, labai, labai, labai jais besirūpindami. Mokytoją pabaria, aplinkybes apkaltina, suranda būdą, kaip išsukti vaiką nuo atsakomybės – nes gėda prieš kitus, gėda prieš save, baisu, kad aplinka nuteis, baisu, kad jam nepasiseks gyvenime, jei dabar mama ar tėtis neišspręs jo situacijos.
Ir tėvams tai labai gerai sekasi. Nes jie patys turi patirties – yra išgyvenę begalę streso, nepatogumo, nesusipratimų ir pralaimėjimų. O kai tiek patyręs ir tiek moki, gali apsaugoti savo vaiką nuo nereikalingo streso. Tokius tėvus galima vadinti helikopterio tėvystės ekspertais 🙂
Amerikietis mokslininkas Eli Lebowitz iš Jeilio universiteto tai tyrinėja jau ne vienerius metus ir vadina „family accommodation". Tai kai tėvai geros širdies vedami prisitaiko prie vaiko vengimo: leidžia išvengti, per daug ramina, kalba ar veikia už jį, sušvelnina pasekmes. Atrodo kaip meilė ir palaikymas. Tyrimai rodo kitaip – tai struktūriškai palaiko vaiko vengimą ir nerimą, kad ir kokie geri buvo tėvų ketinimai.
Ir vaikai laimi. Jie išmoksta, kad nenorint galima išvengti nemalonių situacijų ir taip išvengti „nereikalingo" streso. Tada vengimas tampa chronišku. Naujausi distress tolerance tyrimai (4 žemynų imtis, 2025) tiesiogiai sieja mažą diskomforto toleranciją su priklausomybių rizika suaugus – tai jau nebe nuomonė, o klinikinis rezultatas.
Jis gi nenori. Jam gi per sunku. Jis dar per mažas…
Nenoriu, nes nepavyks – todėl nedarysiu.
Nenoriu, nes tingiu – todėl nedarysiu.
Nenoriu, nes žinau, kad tėvai vis tiek išspręs – todėl tikrai nedarysiu.
Štai kodėl Vyrų Kalvės Akademija veikia struktūriškai teisingai, ne tik filosofiškai gražiai: ten nei psichologiškai, nei fiziškai NĖRA kaip prisitaikyti. Vaikinas yra už tėvų prisitaikymo galimybės ribų – nei mama, nei tėtis negali sušvelninti sukuriamo streso: kalbėjimo su nepažįstamais, karštos kėdės ar tylos žygio. Tai savaime yra struktūrizuota neišvegniama patirtis – saugus, pakartotinis susidūrimas su nepatogumu, kol jis nustoja gąsdinti.
Ne veltui pas mus pakliuvę daugiau nei pusė paauglių pirmomis dienomis prašo, reikalauja, grasina, kad tik duotume telefoną – kad galėtų paskambinti mamai, kuri sunaikins patiriamą stresą ir leis saugiai išvengti gyvenimo nepatogumų. Ir čia kalbu apie 15–17 metų bernus.
O dar geriau: kai vaikinas kartą patiria sunkumą, po to daro viską, kad tas sunkumas nebepasikartotų. Va čia įsijungia mokymai tėvams – kaip nustoti gelbėti vaikus nuo gyvenimo. Jei nesikeičia tėvai, vaikai neturi jokių šansų.
Ir tyrimų kasdien daugėja, įrodančių, kad streso vengimas ne tik veda į depresiją – jis kelis kartus (ne procentais, o kartais) padidina riziką tapti priklausomybės auka: narkotikų, pornografijos, žaidimų.
Tai ką daryti?
Mielos mamos ir tėčiai. Jūs namie nesukursite sąlygų, kurių neišeis išvengti. Vis tiek kažkur nusileisite, kažkur pasirūpinsite, kad tik jam būtų geriau ir lengviau. O paaugliui lengvesnės gyvenimo sąlygos padaro jį neveiklų, apatišką ir nieko nenorintį.
Ko sūnums iš tikrųjų reikia, kad neieškotų mamos išgelbėjimo – leisti susidurti su iššūkiais. Susipurvinti, sušlapti, susigadinti drabužius, susipykti, gauti pasekmes. Ir tai turi vykti ten, kur jūs nematote. Ten, kur tai saugiausiai gali padaryti suaugę žmonės, kurie ugdys jūsų sūnaus atsparumą ir streso tolerancijos lygį. Ir darys tai ne tiesiog priversdami kažką nepatogaus veikti, o aiškindamiesi – kodėl tai svarbu, kaip tai veikia, kodėl tau to reikia, kaip iš to mokaisi. Visur ir visada – klausimas „kodėl" ir klausimas „kaip tu tai darai arba nedarai".
Ir šito mokykla neduos. Mokykla kelia kitus klausimus – tuos, kurių atsakymą galima išmatuoti pažymiu. Nekels klausimo, kodėl reikia mokytis matematikos, arba kas vyksta su vaiku, kai jis vengia namų darbų. Mokykloje vaikai super mažai gauna laiko tyrinėti klausimus kaip arba kodėl. Nes tam tiesiog nėra laiko.
Ir nevarome ant mokyklos! 🙂 Konstatuojame faktą.
Tai nuo ko pradėti? Išmintingos knygos sako – pradėti reikia nuo tėvų.
Ką manote jūs? 🙂
