27/02/2026
Ar tyla gali būti pati tikriausia maldos forma? ❄️
Ant stalo guli rašiklis. Jis tyli, toks svetimas ir šaltas, lyg pamestas įrankis pakelėje... Vakar juo neparašiau nė žodžio. 🖋️
Galvoje triukšmavo kasdienybė – tie maži, pilki rūpesčiai, kurie bando įtikinti, kad jie yra svarbesni už sielos kalbą. Atrodė, kad jei nerašau, vadinasi, nemąstau. Bet ar tikrai?
Visą dieną mano mintys, tarsi neklaužados vaikai, vis grįždavo prie to balto popieriaus lapo. Jis man priminė pirmąjį sniegą – purų, dar niekieno nepaliestą, laukiantį mano žingsnių. ✨
Žinojau, kad anksčiau ar vėliau aš čiupsiu savo mėgstamiausią rašiklį ir pasileisiu tais baltais laukais... Lėksiu ratu, stebėdamas, kaip iš po pusnynų pradeda kyšoti mano praeities fragmentai. 👣
Štai viena akimirka – švelni ir baili kaip zuikis. Aš ją pasivysiu, bet ne tam, kad sužeisčiau. Suimsiu delnais, pajusiu jos tankų plakimą prie savo krūtinės... 🐇
Galbūt pirštu paliesiu šlapią jos nosį, nusišypsosiu sau ir... paleisiu. Bėk. Gyvenk toliau. 🌬️
Ji net nesupras, kad ką tik tapo amžina. Kad tie keisti juodi ženklai ant popieriaus išplėšė ją iš užmaršties tamsos ir padovanojo pasauliui. Dabar ji gyvens ne tik mano atminties šešėliuose, bet ir kito žmogaus žvilgsnyje.
O kol kas... kol kas aš tiesiog žiūriu į tą baltą lauką ir laukiu, kol vėjas nurims. Juk viskam savas laikas, ar ne? 🕯️