20/01/2025
Kai kluone spragilai sumigo,
Atvėso jauja nuo darbų.
Žemiuos žvaigždynams tankiai mirgant, Atplėšę sielas nuo namų.
Jaukioj bakužėj susirinko,
Paleist senuosius ir sutikt naujų.
Molėtų krašto gaspadoriai,
Save pagerbti, padidžiaugt kitu.
....taip, ar kažkaip panašiai man sakė vienas iš dalyvusių. Nelabai jau pamenu ir kuris. Klausiau aš jo - ar patiko?
- Kū ti, atsakė. Ir dar pridėjo: Kaip geriausiam giminės boliui!
Vis nekantravau iškvosti plačiau mažakalbį ūkininką:
- A tai kas ti tokią jau būvą? Muzikontai mundri? Ar koks navatnas alus su meiliai šnekančia p**a?
Nea, atsako žmogelis, nei muzikontų nei alaus!
Pasedėjom, kaip žmonės.
O prasidėjo viskas labai magiškai, neįprastai. Mat, kas dar nežino, Kulionių kaime, ten kur žvaigždės žiūri į žemę per Observatorijos kupolus, yra kur kas mįslingesnė vietą - Dangaus šviesulių regykla. Ne šiaip sau kalnelis su aukuru, yra net nuosavas to kalnelio šventos ugnies saugotojas - žinys Jonas Vaiškūnas
Kad žvaigždes jis pažįsta geriau nei savo kaimynus, tai žino kiekvienas. Bet ne kiekvienas žinojo, kad Žinys geba mintį, lyg plono šilko siūlą, vyti dar iš tų laikų, kai mes dar daug dievulių turėjome, žinias ir patirtį iš mus supančios aplinkos sėmėme. Darbus visus su gamta pasitarę dirbdavome.
Daug dalykų Jonas papasakojo, jie lyg ir žinoti buvo, lyg užmiršti, tartum naturalūs žmogaus priedermei būtų, tik laiku iš naujo priminti.
Apžvelgę nakties dangaus skliautą, prisiminę senovės lietuvių dievus, kurie ir šiandieną mumyse gyvena, ėjome pilvų pašildyti.
Ragavome tikrame pečiuje keptą, tikros gaspadinės ruoštą, su tikrais mediniais šaukštais kabinamą - tikrą lietuvišką plokštainį.
O plokštainiui, labai greitai susisukus nuo stalo, jo vieton stojo tos pačios gaspadinės rankų išmylėtas pyragas ir moliniuose induose garuojanti arbata.
Nu ir pasakyk tu man! Klausia manęs tas žmogelis, kuris dalyvavo. Nu pasakyk man! Ar tokioj aplinkoj, su gerais prieteliais, teip macnai ir skaniai visko pakaštavojus, ar žmagaus dušia, katroij na visų metų darbų ir vargų būna kaip rėžiais suveržta, ar ana neatslaisvina? Ar ana pasidžiaugt rozu su visais nenori?
Žinoma, kad nori siela žmogaus dainuoti, kai jauti, kad toks pats, kaip ir tu, sėdi priešais, sėdi šalia, sėdi stalo kairėje ir dešinėje.
Ilgai ir jausmingai žmogelis man pasakojo, kaip štukavojo, kaip žemės ir ūkio paslaptimis dalijosi, kaip kaimyno gaspadines šokdino, ir kaip jam linksma ir širdy ramu buvo. Labai gaila , kad zodžiai neturi tokių emocinių svertų, kurie galėtų perteikti tą žmogelio emociją tiems, kas negalėjo dalyvauti.
Tiesa, anas žmogelis prašė už jį ir tikriausiai už visus susirinkusius padėkoti Molėtų rajono ūkininkų sąjunga pirmininkei Sigita Jucevičiūtė Tadas Sugintas kad sumąstė, laiko ir jėgų rado suorganizuoti kasmetinę rajono ūkininkų šventę, kuomet palydimi senieji metai ir pasiruošima naujųjų iššūkiams.
O aš norėčiau padėkoti anam žmogeliui - pasakoriui. Net jei ir kažką nuo savęs pridėjo, gal kažką pamiršo, bet kad viskas buvo jauku ir tikra, tikrai neužginčysi.
Gaila, kad pats ten, kaip ir dauguma jūsų, neatsilankiau, plokštainio burnoj neturėjau, arbata per ūsą nevarvėjo, bet jau kitais metais, pirmas užsirašysiu!
