12/06/2026
Dievas mane kviečia (mąstymas)
Tėvas beldžia į mano duris, ieškodamas buto savo Sūnui.
– Išnuomoju labai pigiai, – pasiūliau jam.
– Noriu ne nuomoti, o pirkti, – sako Dievas.
– Dar nežinau, ar parduosiu, bet gali įeiti ir pažiūrėti.
– Gerai, užeisiu, – atsiliepia Dievas.
– Galėčiau tau skirti vieną arba du kambarius.
– Man patinka, – taria Dievas. – Imsiu du. Gal ateity nuspręstum duoti daugiau. Galiu palaukti.
– Norėčiau skirti daugiau, bet vargu ar pavyks. Man ir pačiam reikia erdvės.
– Gaila, – sako Dievas, – bet palauksiu. Man patinka tai, ką mačiau.
– Na gerai, gal galėsiu užleisti dar vieną kambarį. Iš tiesų man tiek daug nereikia.
– Ačiū, – dėkoja Dievas. – Mielai jį paimsiu. Man čia patinka.
– Norėčiau atiduoti tau visą namą, bet vis dar abejoju.
– Pagalvok, – neskubina Dievas. – Tavęs neišvarysiu laukan. Tu ir toliau turėsi savo namus, nors juose gyvens mano Sūnus. Pamatysi, atsiras daugiau erdvės, negu bet kada.
– Nesuprantu, ką sakai.
– Žinau, – atsiliepia Dievas, – bet negaliu paaiškinti. Pats tai patirsi, bet tik tada, kai Jam užleisi visus namus.
– Truputį rizikinga.
– Be abejo, – patvirtina Dievas, – bet tu gali pabandyti.
– Pagalvosiu. Mes dar susitiksime.
– Galiu palaukti, – vėl sako Dievas. – Man tikrai čia patinka.
Mąstymui
Kažkas beldžia į tavo duris. Atverk jas – ateina Viešpats. Pakviesk Jį užeiti, atsisėsti. Apie ką norėtum su Juo kalbėtis: savo troškimus, siekius, nerimą? Neišsigąsk, jei pritrūksi žodžių. Jis supranta ir tylėdamas meiliai žiūri į tave. Klausyk, ką Jis sako, skaitydamas:
2 Kor 5
1 Mes žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje. 2 [i1]Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveine iš dangaus, 3 jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi. 4 O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta. 5 Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.
6 Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. 7 Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. 8 Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. 9 Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. 10 Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga.[i2]
Parengta pagal Margaret Halaska, OSF ir arkiv. Lionginą Virbalą
