02/06/2026
🌍 Tęsiame įrašų seriją apie savanorę Samą ir jos patirtis Lietuvoje – „Samos nuotykiai Lietuvoje“ (angl. Sama‘s adventures in Lithuania) ✨(you can read english version below)
✨ 38 savaitė: Švenčių kupina savaitė
Ši savaitė atrodė kaip viena ilga šventė – nuo pradžios iki pabaigos.
Viskas prasidėjo ramiai viena svarbiausių metų dienų musulmonams, Arafos diena. Tai vilties kupina diena. Diena, kai meldžiamės, apmąstome savo gyvenimą ir prašome Dievo visko, kas slypi mūsų širdyse. Yra kažkas ypatingo tikėjime, kad nė viena svajonė nėra per didelė, nė vienas noras nėra neįmanomas, o nė viena malda nelieka neišgirsta. Kiekvienais metais ši diena man primena svajoti drąsiau ir labiau pasitikėti savo keliu.
Po jos atėjo Eid al Adha šventė. Mano gimtojoje šalyje Eid reiškia šeimą. Tai pilni namai žmonių, gausiai nukrauti stalai, vieni kitus lankantys giminaičiai ir ypatinga šiluma, kuri užpildo visą dieną. Šiemet viskas buvo kitaip, nes esu toli nuo Egipto, tačiau ši šventė vis tiek buvo ypatinga. Šventėme kartu, dalijomės maistu, daug juokėmės, leidome laiką su draugais ir sukūrėme savąją Eid versiją. Tai nebuvo ta šventė, su kuria užaugau, bet ji buvo savaip graži.
Dar vienas nuostabus šios savaitės nuotykis Lietuvoje buvo kelionė į Panevėžį.
Kuo daugiau keliauju po Lietuvą, tuo labiau suprantu, kad mažesni miestai turi savo ypatingą žavesį. Jie atrodo tarsi visai kitas pasaulis nei sostinė. Gyvenimas čia teka lėčiau, žmonės atrodo mažiau skubantys, pokalbiai trunka ilgiau, o visi lyg ir turi pakankamai laiko savo dienai. Ir, tiesą sakant, man tai labai patinka. Atvykus iš nuolat skubančio gyvenimo ritmo, ši ramybė atrodo nepaprastai graži.
Panevėžys buvo būtent toks. Gražus miestas, šilti žmonės, ramios gatvės ir gamta visur, kur tik pažvelgsi. Manau, jau visi žino, kad gamta yra mano mėgstamiausias dalykas Lietuvoje, ir ši kelionė dar kartą priminė kodėl. Nesvarbu, į kurį miestą nuvykstu – visada rasi parką, upę, miško taką ar žalią kampelį, kuris laukia, kol jį atrasi.
Kelionė nebuvo ilga, tačiau ji paliko vieną iš tų jausmų, kurie išlieka grįžus namo – jausmą, kad Lietuvoje dar tiek daug liko pamatyti ir atrasti.
Ir, panašu, vienos šventės šią savaitę nepakako, nes Vilnius nusidažė rožine spalva. Pagaliau atėjo garsusis Šaltibarščių festivalis, ir atrodė, kad visas miestas prisijungė prie šventės. Rožiniai drabužiai, dekoracijos, veiklos ir, žinoma, rožinė šaltibarščių sriuba visur.
Turiu būti atvira – šaltibarščiai vis dar nėra mano mėgstamiausias lietuviškas patiekalas. Tačiau turiu pripažinti, kad pats festivalis buvo nuostabus. Vaikščiojau po miestą, susitikau su draugais, ragavau šaltibarščius su bulvėmis, mėgavausi atmosfera ir ilgais pokalbiais, kurie netikėtai tapo daug gilesni, nei tikėjausi.
Vieno iš tų pokalbių metu supratau kai ką svarbaus. Pirmą kartą iš tikrųjų pajutau šių praėjusių devynių mėnesių svorį. Ne liūdnąja prasme. Gražiąja. Staiga supratau, kiek daug istorijų jau turiu. Kiek daug vietų aplankiau. Kiek daug žmonių sutikau. Kiek įvairių situacijų patyriau. Kiek skirtingų savo pačios versijų atradau šiame kelyje.
Kai gyveni diena po dienos, ne visada pastebi, kiek daug viskas keičiasi. Tačiau atsigręžusi atgal supratau, kad šie metai buvo pilni akimirkų, apie kurias tikriausiai pasakosiu visą likusį gyvenimą.
Ir žinote ką? Nesigailiu nė vieno sprendimo. Dabar vasara oficialiai prasidėjo, o tai reiškia daugiau nuotykių, daugiau laiko gamtoje, daugiau spontaniškų kelionių ir dar daugiau prisiminimų, kurie laukia, kol bus sukurti.
Liko trys mėnesiai. Trys mėnesiai mėgautis kiekvienu pasivaikščiojimu, kiekvienu pokalbiu, kiekvienu saulėlydžiu, kiekvienu kavos puodeliu ir kiekviena pasitaikiusia galimybe.
Jei ši savaitė mane kažko išmokė, tai to, kad gyvenimas gražiausias tada, kai juo dalijamės su kitais, kai švenčiame ir išgyvename jį visa širdimi.
Tikiuosi, kad ir ateinančios savaitės bus tokios pat užimtos, prasmingos ir gražios. ☀️🌸
Week 38: A Week Full of Celebrations
This week felt like a celebration from beginning to end.
It started quietly, with one of the most important days of the year for Muslims: Arafa Day. It's a day filled with hope. A day where we pray, reflect, and ask God for everything that's in our hearts. There is something beautiful about believing that no dream is too big, no wish is impossible, and no prayer goes unheard. Every year, this day reminds me to dream bigger and trust the journey a little more.
And right after came Eid Al-Adha. Back home, Eid means family. It means crowded houses, endless food, relatives visiting one after another, and a feeling of warmth that fills the whole day. This year was different, being away from Egypt, but somehow it still felt special. We celebrated together, shared food, laughed a lot, spent time with friends, and created our own version of Eid. It wasn't the Eid I grew up with, but it was a beautiful one in its own way.
Then comes one beautiful trip I had in Lithuania: a trip to Panevėžys.
The more I travel around Lithuania, the more I realize that the smaller cities have their own magic. They feel like a completely different world from the capital. Life moves slower, people seem less rushed, conversations feel longer, and somehow everyone looks like they have enough time for the day. And honestly? I love that. Coming from a life that was always moving fast, there is something very beautiful about this slower rhythm.
Panevėžys was exactly that. A beautiful city, warm people, peaceful streets, and nature everywhere you look. By now, everyone probably knows that nature is my favorite thing about Lithuania, and this trip reminded me why. No matter which city I visit, there is always a park, a river, a forest path, or a green corner waiting for you.
The trip itself wasn't long, but it gave me one of those feelings that stay with you after you return home, the feeling that there is still so much of Lithuania left to discover.
And apparently one celebration this week wasn't enough. Because Vilnius turned pink. The famous Pink Soup Festival finally arrived, and the whole city seemed to join the party. Pink clothes, pink decorations, pink activities, and of course... pink soup everywhere.
Now, I have to be honest: pink soup is still not my favorite Lithuanian dish. But I have to admit, the festival itself was great. I spent the day walking around the city, meeting friends, trying the soup with potatoes, enjoying the atmosphere, and having long conversations that somehow became deeper than expected.
And during one of those conversations, I had a realization. For the first time, I felt the weight of these past nine months. Not in a sad way. In a beautiful way. I suddenly realized how many stories I have now. How many places I've seen. How many people I've met. How many situations I've lived through. How many versions of myself I've discovered along the way.
When you're living an experience day by day, you don't always notice how much is changing. But looking back, I realized that this year has been full of moments that I will probably talk about for the rest of my life.
And honestly? I don't regret a single thing. Now summer is officially here, which means more adventures, more outdoor plans, more spontaneous trips, and more memories waiting to happen.
Three months left. Three months to enjoy every walk, every conversation, every sunset, every coffee, every opportunity. If this week taught me anything, it's that life feels best when it's shared, celebrated, and fully lived.
And I hope the weeks ahead are just as busy, meaningful, and beautiful as this one. ☀️🌸
