14/06/2026
Mūsų bažnyčia trisdešimt metų rėmė misionierių Indijoje, mokėjome jam atlyginimą.
Kartą jis pasakė tai, kas beveik atgrasė mane nuo tolesnio jo rėmimo. Jis pasakė, kad per trisdešimt metų nematė nė vieno musulmono, kuris būtų gimęs iš naujo. Aš pagalvojau: „Mes leidžiame pinigus, išlaikome žmogų Indijoje, kad jis skelbtų Evangeliją, o nei viena siela neišgelbėta.“
Todėl nusprendžiau nuvykti į Indiją.
Tai vyko 1956 metais. Niekada gyvenime nebuvau matęs tiek daug sergančių žmonių. Indija yra viena skurdžiausių pasaulio šalių, kurioje daugybė žmonių neturi nei namų, nei pinigų.
Mes paaukojome pastato, saugančio nuo kaitrios saulės, kur būtų galima klausytis Evangelijos, statybai. Atidarymo dieną labai jaudinausi. Pamokslavau dvi valandas, antra tiek vertė mano vertėjas. Žmonės noriai klausėsi.
Tačiau kai pakviečiau žmones priimti išgelbėjimą, labai nusivyliau. Iš tūkstančių žmonių nė vienas neišėjo į priekį.
Prisiminiau tą misionierių.
Tačiau žinojau, kad Dievas pašaukė mus ne tik skelbti Žodį. Jis pašaukė demonstruoti Evangeliją.
Taigi pasakiau:
– Dievas sako, kad Jo Žodį lydi ženklai. Aš padariau tai, ką Dievas man liepė daryti. Dabar leisiu Dievui padaryti tai, ką Jis pažadėjo padaryti.
Pakviečiau tris žmones iš minios prieiti prie platformos. Tai buvo elgetos, kuriuos jau buvau matęs. Viena buvo akla, kitas – kurčias ir nebylys, o trečioji buvo luoša moteris, kuri negalėjo išsitiesti.
Ji judėjo susirietusi horizontaliai, remdamasi rankų plaštakomis ir kojų pėdomis.Dauguau nei penkiasdešimt metų liga neleido jai atsitiesti.
Minia stebėjo.
Pirmiausia uždėjau rankas ant aklos moters ir pasakiau:
– Jėzaus vardu įsakau šioms akloms akims regėti!
Tą pačią akimirką Dievas atvėrė jos akis. Ji savo kalba šaukė:
– Aš matau! Aš matau!
Tada priėjau prie kurčnebylio. Įkišau pirštus į jo ausis, o nykštį uždėjau ant jo liežuvio ir pasakiau:
– Jėzaus vardu įsakau kurčiai ir nebyliai dvasiai išeiti!
Dvasia pakluso, ir po kelių minučių vyras pradėjo kalbėti - angliškai! O jis net savo gimtosios kalbos nemokėjo, nes buvo kurčnebylys.
Atėjo laikas melstis už luošą moterį.
Tada pasakiau:
– Dabar uždėsiu rankas ant šios moters Mahometo vardu. Noriu suteikti jam galimybę išgydyti žmogų.
Mano vertėjas nenorėjo versti šių žodžių.
Aš jam pasakiau:
– Daryk tai, ką sakau. Tu esi mano vertėjas.
Nė vienas žmogus minioje nesitikėjo, kad po tokios maldos moteris atsistos.
Tuomet pasakiau:
– Štai skirtumas tarp dievo, kuriam tarnaujate jūs, ir Dievo, kuriam tarnauju aš. Neatvykau čia pažeminti jūsų dievo. Atvykau išaukštinti savo Dievą. Jūs lankote savo šventovę, aš lankau savąją. Tačiau manoji tuščia, nes Dievo ten nebėra. Atvykau jums pasakyti, kad Jėzus nėra miręs. Jis gyvas ir šiandien yra toks pats, koks buvo vakar.
Uždėjau rankas ant moters ir pasakiau:
– Kelkis, išsitiesk ir vaikščiok Mahometo vardu!
(Vėliau kažkas manęs paklausė, ką būčiau daręs, jei ji būtų išgijusi.
– Manau, būčiau atsivertęs į islamą, - atsakiau (juokauju 😁)
Tačiau ji neatsistojo
Tada pasakiau:
– Dabar panaudosiu vardą, kuris yra aukščiau kiekvieno vardo – Jėzaus vardą, Jėzus mirė už brangius Indijos žmones, kaip ir už visą pasaulį.
Uždėjau ant jos rankas ir pasakiau:
– Jėzaus Nazariečio vardu, išsitiesk ir vaikščiok!
Ji atsitiesė ir pradėjo vaikščioti, nes Jėzus Kristus yra gyvas!
Žinote, kas nutiko po to?
Minia puolė bėgti manęs link. Aš pasislėpiau už vertėjo. Pagalvojau, kad jie mane suims ir išvarys iš šalies. Niekada gyvenime nemačiau tokios žmonių bangos.
Visi kažką šaukė.
Paklausiau vertėjo:
– Ką jie šaukia?
Jis atsakė:
– Jie šaukia: „Tas Jėzus gyvas! Jis yra Dievas!“ Jie bėga priimti išgelbėjimo.
Koks tai buvo džiaugsmas!
Kai skelbiau pamokslą, nė vienas neatėjo. Tačiau kai jie pamatė Evangeliją veikiant, visi atbėgo.
Dievas liepė Bažnyčiai demonstruoti Jo galią.
„Pilypas nuėjo į Samarijos miestą ir skelbė jiems Kristų. Minios vieningai klausėsi Pilypo žodžių, girdėdamos ir matydamos stebuklus, kuriuos jis darė.“ (Mok 8,5–6)
— R. W. Shambach, Miracles (Stebuklai).
