23/05/2026
Idėjos apie sueigas kartais tiesiog nukrenta žiūrint į žemėlapyje besirangančias linijas. Tik šį kartą užkliuvo ne keliukai, ne pažintiniai takai ir ne miško kvartalinių linijų kontūrai. Upelis. Purmalės upelis prasidedantis Girulių miške ir kelis kilometrus vinguriuojantis ir įtekantis į Danės upę. Kilo klausimas: “Kas upelyje gyvena?” ir užvaldė noras nueiti nuo ištakų iki žiočių. Juk ne Nemunas, ne gyvenimo ekspedicija, o kelių valandėlių žygis.
Oi kaip suklystų visi pagalvoję, kad lengvas pasivaikščiojimas. Bekelė ir laukinis miškas visgi reikalauja daugiau pastangų nei svajojimas prie žemėlapio. Bet iššūkius vadovai mėgsta, o skautai nesustabdomi. Taigi A.Ramanausko - Vanago draugovės broliai išėjo įsibėgėjančio pavasario gamtos tyrinėti. Jau beeinant pajūrio pušynu brolis Jonas atkreipė dėmesį, kad po truputį keičiasi augmenija, vietovė žemėja, keičiasi dirvožemis ir dažnėja lapuočių. Smėlynai ir dviračių bei žmonių takai baigėsi, prasidėjo drėgni samanynai ir netrukus aptikom pelkėtą upelio pradžią.
Ne visi entuziastingai sutiko medžių išvartas, šlapynes ir purvynes, bet tik ne broliai Liudvikas ir Saulius - jie patys pirmieji brovėsi pro pačias sudėtingiausias kliūtis, sunkiausiai praeinamus pelkynus, bebrų išguldytų medžių kamienus ir šakas. O stirnų ir briedžių takai palengvino žygį tiems, kurie mažiau žavėjosi kemsynais. Išsikeltas tikslas patogioje vietoje persikelti per upelį virve nebuvo lengvas - ten kur miškas ir bebrų karalystė - upelis su labai pelkėtais krantais ir virvė per trumpa, kur arčiau civilizacija ir gyvenamieji namai - ten upelis siaurutis ir galima peršokti atsispyrus lazda.
Pasiekę Purmalės upelio žiotis patikrinom ir kas upelyje gyvena - skaidriame tekančiame upeliuko vandenyje rodos nieko nesimato, bet su graibštu pajudinus vos porą metrų grunto išgriebėme daugybę gyvų organizmų: dėlių, sraigių, uodo lervų, apsiuvų, lašalų, įvairiausių kirmėlaičių, vabaliukų, kurių atrodo knibžda begalės, o ir pavadinimų atsiminti neįmanoma. Lygiagrečių iššūkis taip pat buvo įvykdytas.
Svajonė prie žemėlapio tapo pusdienio trukmės žygiu. Rimtu žygiu, po kurio tikrai visiems ir mažiems ir dideliems ne gėda pasakyti ”noriu pailsinti kojas”. Bet pamatėme tikrai nematytą pajūrio gamtos pusę, nors lengvai pasiekiamą miesto pakraštyje, sutikom ir pakalbinom keletą žmonių - reikia prisistatyti ir papasakoti kaip skautai netikėčiausiose vietose pramogų randa.
Žygio ir teksto autorius brolis Tomas.
Pamario tunto skautai dalyvauja Lietuvos skautijos NVŠ programoje "Skautiškos ekspedicijos", kurią finansuoja Klaipėdos m. savivaldybė.
