18/12/2025
2025-12-18 Kalba proteste
„Šalin rankas nuo laisvo žodžio!“
Mes čia stovime ne kaip pavieniai žmonės
ir ne kaip viena iniciatyva.
Mes stovime kaip bendruomenės,
kurios kasdien dirba su žmonėmis,
su vietomis,
su atmintimi
ir su pasitikėjimo atkūrimu.
Ant šios scenos šiandien esame kartu:
Keliaujančios architektūros dirbtuvės,
Švietimo nuotykiai,
Idėjų lysvė,
Keliautojų nameliai,
Open House Vilnius,
iniciatyvos,
kurios šiandien pasirinko ne tylą, o atsakomybę.
Prieš maždaug tris savaites,
iniciatyvos „Šilainių sodai“ vardu atsisakiau priimti,
o iniciatyvos „Gamta mieste“ vardu -
grąžinau prezidentui anksčiau gautą
„Lietuvos galios“ apdovanojimą.
Šiandien čia stovime kartu ir žinome:
tokių iniciatyvų yra daugiau.
Tiesiog ne visos šiandien ant scenos.
Mus vienija ne apdovanojimai.
Mus vienija atsakomybė.
„Lietuvos galios“ apdovanojimo simbolis - Vytis -
istorijoje visada reiškė judėjimą, kovą,
drąsą ginti tai, kas svarbu.
Ne stovėti vietoje.
Ne tylėti.
Ne nusisukti.
Todėl galia mums nėra statulėlė.
Galia yra veiksmas.
Ir pasirinkimas.
Šiandien čia esančios iniciatyvos atsisako "Lietuvos galios" apdovanojimų ir siunčia juos atgal į Prezidentūrą. Perduodame galią į Prezidento rankas - ginti Lietuvą, demokratiją ir laisvą žodį.
Mes visi kuriame erdves,
kur žmonės gali susitikti,
kalbėtis,
kurti
ir išdrįsti pasakyti tai, kas jiems svarbu.
Ir šiandien mes čia ne dėl vieno įstatymo.
Mes čia dėl žodžio ir saviraiškos laisvės.
Jau dešimtmetį dirbdama sovietmečiu statytuose rajonuose,
jų viešose erdvėse ir bendruomenėse,
nuolat girdžiu tą patį:
„Kam čia apie tai kalbėti?“
„Geriau netriukšmauti.“
„Nieko vis tiek nepakeisi, vaikeli.“
Tai nėra atsitiktinumas.
Tai - ilgo nesaugumo pasekmė.
Psichologai sako:
ilgas ir nuolatinis pavojaus laukimas yra trauma.
Net jei pavojus neįvyksta,
gyvenimas nuolatinėje baimėje,
nepasitikint ir bijant kalbėti,
ardo žmogų.
Tai, iš ko Lietuva išsilaisvino prieš 35 metus,
buvo būtent tai -
ilgalaikis nesaugumas.
Kolektyvinė trauma.
Ji palietė visus.
Kiekvieną šeimą.
Kiekvieną bendruomenę.
Todėl iki šiol daugelis gyvename tylos sutartyse:
tėvai ir seneliai nepasakoja,
vaikai ir anūkai neklausia.
Ir todėl istorinė atmintis
nepersiduoda savaime.
Tai, kas parašyta vadovėliuose, žinome visi.
Bet ką reiškia gyventi be žodžio ir saviraiškos laisvės
geriausiai žino mūsų tėvai ir seneliai.
Tam, kad ši išmintis būtų perduota,
reikia vieno dalyko -
saugios erdvės kalbėtis.
Šeimoje.
Bendruomenėje.
Viešoje erdvėje.
Žodžio laisvė yra tokia erdvė valstybei.
Ne privilegija.
Ne dekoracija.
Ne šūkis.
O sąlyga tautos traumos gijimui.
Todėl mūsų kvietimas šiandien nesibaigia čia, aikštėje.
Kviečiame ne tik ateiti į protestus.
Kviečiame kalbėtis -
su savo tėvais,
su seneliais,
su vaikais,
su kaimynais,
su bendruomene.
Mes nebūsime dar viena tylos karta.
Mes renkamės gyvą atmintį,
gyvą dialogą
ir gyvą demokratiją.
Prieš kelias savaites šią mintį prezidentui pasakiau tyliai.
Šiandien tą patį sakau garsiai.
Kviečiu prezidentą dabar,
kai to reikia labiausiai,
aiškiai prisiimti atsakomybę
už savo galios poziciją -
ginant vertybes, laisvę
ir demokratijos principus.
Kreipiuosi į valdančiąją daugumą:
parodykite visuomenei, kad mus girdite,
kad suprantate šio klausimo jautrumą demokratijos pamatams,
ir kad suvokiate -
skubėjimas tokiose situacijose
nekuria kokybiškų sprendimų.
Sustabdymas nėra silpnumas.
Tai - atsakomybės ir brandos ženklas.
Pažiūrėkite aplink.
Čia tiek šviesių veidų.
Mūsų tik daugės.
Šalin rankas nuo laisvo žodžio.
---
Ačiū iniciatyvoms, užlipusioms ant scenos kartu! ❤️
