11/01/2026
PERĖJIMAS, arba kaip šventėme 11-ąjį Kauno hospiso gimtadienį 🎈
11-ąjį gimtadienį nutarėme švęsti ypatingoje vietoje, iki kurios teko pavažiuoti apie 45 minutes nuo Kauno. O kaip žinia – kelionė kartu jau yra šventės dalis.
Susirinkę į autobusą darbuotojai ir savanoriai greitai įsivažiavo į bendravimą, dalinimus ir žaidimus. O kai paaiškėjo, kad autobuso vairuotojas Vytautas jau 11 metų dirba „Kautroje“, ilgai negalvojome – tučtuojau priėmėme jį į savo ratą. Sutapimai? Mes jais tikime 😉
Per žaidimus ir pokalbius vėrėsi 11 Kauno hospiso namų paliatyvios pagalbos patirčių – neįkainojami turtai, kuriuos direktorė Kristina įvardijo skaičiais (bet už kiekvieno skaičiaus slypi žmogus):
• per 11 metų skambučiais, žodžiais, įranga, priemonėmis ir specialistų patarimais padėjome apie 5000 žmonių;
• vien per 2025 metus suteikta apie 10 000 įvairiausių paslaugų;
• savanoriai per metus su pacientais ir jų artimaisiais praleido apie 2000 valandų.
Ir tada nuskambėjo žodžiai, kurie labai tiksliai apibūdina mūsų darbą. Vyresnioji slaugytoja Drasutė pasidalino:
„Pas pacientą į namus visada ateinu kaip svečias. Negali savo taisyklių įvedinėti – stengiamės prisitaikyti prie paciento. Taip jau 11 metų ir keliauju į svečius. Ačiū komandai ir savanoriams už kelią kartu. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be hospiso.“
Hospiso medicinos psichologė Vykintė pasakojo, kad būtent čia savo akimis pamatė, jog gėris ir gerumas tikrai egzistuoja – ne suvaidinti ir ne priversti.
Ir klausėmės. Ir girdėjome tai, ko kasdienybės bėgime dažnai nespėjame.
❄️❄️❄️
Ramiai krintant snaigėms už autobuso langų, atvykome į tikrą žiemos pasaką – „Vėjų Fėja” edukacinę erdvę.
Kieme mus pasitiko avys, kiškiai ir kiti vietiniai gyventojai – atrodė, lyg būtume patekę į labai seną, labai gerą istoriją.
Apšilimui lauke sustojome ratu – „baltiškai“ pašokome, padainavome. Dainavome dar ne kartą ir ne du: sutartines, sveikinimo, pasitikimo ir atsisveikinimo dainas.
Ant atviros ugnies iškepėme duonos kepalą ir su malda juo pasidalinome. O vėliau, jau viduje, pačiame tikriausiame pečiuje, kepėme daug daug picų. Jų skonis buvo toks, kad netrūko klausimų apie tešlą, receptus ir „kur tokių gauti“.
Šeimininkė Ilona Balkuvienė, su švelnia, bet truputį išdykėliška šypsena, dalinosi patarimais ir leido suprasti: kad rezultatas būtų geras, reikia daug darbo ir daug meilės. Ji net surengė konkursą – surašyti kuo daugiau patarlių apie duoną. Rezultatas? Apie 30 patarlių. Oho, kokia gili mūsų kalbos išmintis!
Turėjome laiko ir ramiam buvimui su savimi – atskiroje patalpoje kiekvienas savarankiškai karpėme ir dailinome popierinius angelus. Kad neišdiltų telomerai ir jaunystė 😉
Ir tą dieną dar kartą pajutome, kokia turtinga yra Lietuva – ne tik senaisiais menais, dainomis ar receptais, bet žmonėmis.
Tokiais, kurie švelniai ir patikimai stato tiltus tarp širdžių, patirčių ir gyvenimo etapų.
Tokiais, kurie kuria perėjimą – iš nevilties į tikėjimą ir iš stokos į pilnatvę.
Ačiū, kad esame kartu. 🤍
