Sandrauga

07/09/2026

BEDARBIŲ TURIME TŪKSTANČIUS BET VALDŽIAI BŪTINAI REIKIA DARBUOTOJŲ IŠ UŽSIENIO. KODĖL ? 2026-09-07
„Sandrauga“ klausia: kam Lietuvoje ieškoti darbuotojo už tūkstančių kilometrų, kai savų žmonių darbo biržoje – pilnos eilės?
Lietuvoje vėl verda diskusija dėl užsieniečių įdarbinimo. Prezidentūra Seimui pateikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo projektą, o Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ į šį projektą žiūri ne per politinius lozungus, o per paprastą klausimą:
o kas šioje istorijoje atsitiks su Lietuvos darbuotoju?
Skaičiai labai paprasti. 2026 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo registruota 145,7 tūkst. bedarbių, iš jų daugiau kaip 15 tūkst. – jaunesni nei 24 metų. Tuo pat metu rugpjūtį darbdaviai registravo 16,1 tūkst. laisvų darbo vietų. (Užimtumo Tarnyba)
Taigi Lietuva turi darbo neturinčių žmonių. Turime jaunimo. Turime žmonių regionuose. Turime Užimtumo tarnybą. Turime darbdavius, kurie nuolat kalba apie „darbuotojų trūkumą“.
Ir tada atsiranda labai paprastas klausimas:
jeigu darbuotojo reikia – kodėl pirmiausia neieškoma Lietuvoje? Gal darbuotojas iš Lietuvos per brangus? Gal reikia mokėti jam normalų atlyginimą? Gal reikia gerbti jo teisę derėtis? Gal nepatogu, kai Lietuvos darbuotojas žino savo teises ir gali pasakyti: „Už tokį atlyginimą nedirbsiu“? Na, tuomet atsivežti žmogų iš tūkstančių kilometrų, kuris nuo pirmos dienos priklauso nuo konkretaus darbdavio, matyt, kai kam atrodo patogesnis sprendimas.
Čia jau nebe darbo rinkos politika. Čia prasideda labai įdomi matematika.
O ką sako Europos Sąjungos teisė?
Būtent šioje vietoje „Sandraugai“ kyla rimtų teisinių klausimų.
Direktyva (ES) 2024/1233 nustato, kad vieno leidimo turėtojui turi būti leidžiama keisti darbdavį. Valstybė gali nustatyti tam tikras sąlygas, taip pat reikalauti, kad darbuotojas tam tikrą laiką dirbtų pas pirmąjį darbdavį, tačiau toks laikotarpis negali viršyti šešių mėnesių. Be to, direktyvoje aiškiai nustatyta, kad nedarbas pats savaime nėra pagrindas panaikinti vieną leidimą, jeigu nedarbo laikotarpis neviršija nustatytų ribų. (EUR-Lex)
Kitaip tariant, Briuselis čia nėra parašęs: „Darbdaviui davėme žmogų – ir šešis mėnesius jis elgsis su juo kaip nori.“
Atvirkščiai – ES teisė pripažįsta darbuotojo teisę keisti darbdavį ir saugo jį nuo situacijos, kai praradęs darbą žmogus automatiškai prarastų ir teisę būti šalyje. (EUR-Lex) Todėl „Sandrauga“ Prezidentūrai pateikė konkretų klausimą:
ar projekto rengėjai iš tikrųjų įvertino jo suderinamumą su Direktyva (ES) 2024/1233?
Ir mes norime ne politinio atsakymo.
Norime teisinio atsakymo, su argumentais, su konkrečiais straipsniais, o ne paaiškinimo tipo ,,viskas čia suderinta“
Keistas paradoksas: darbuotojo importas – taip, darbuotojo teisės – palauks?
Jeigu Lietuvoje darbdaviui leidžiama atsivežti darbuotoją iš trečiosios šalies, tačiau tam darbuotojui sukuriamos tokios sąlygos, kad jis ilgą laiką faktiškai priklauso nuo vieno darbdavio, kyla labai paprastas klausimas:
ar mes į Lietuvą atsivežame darbuotoją, ar atsivežame žmogų, kuris šešis mėnesius neturi realios pasirinkimo laisvės? Nes darbuotojas, kuris žino, kad praradęs darbą gali prarasti ir teisę gyventi Lietuvoje, nėra lygiavertėje pozicijoje su darbdaviu. O darbuotojas, kuris negali laisvai pakeisti darbdavio, yra ypač pažeidžiamas. Profesinei sąjungai tai nėra teorinė diskusija. Tai – darbuotojo galios ir jo teisių klausimas.
„O kur dėsim savus ?“ – klausimas, kurio valdžia + verslas vengia.
Lietuvoje 2026 m. rugpjūčio 1 d. buvo registruota 15 010 bedarbių iki 24 metų. (Užimtumo Tarnyba). Įsivaizduokime jauną žmogų Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ar Alytuje.
Jis ieško darbo. Jam sakoma: – neturi patirties; – per mažai kvalifikacijos; – atlyginimas toks, koks yra; – palauk; – gal atsiras vieta.
Tuo metu darbdavys sako:
„Man trūksta darbuotojų – atvežkime iš kito pasaulio krašto.“
Valdžios būtina klausti:
Gal pirmiausia pabandykime savo jaunam žmogui pasiūlyti tokį atlyginimą, kad jam nereikėtų rinktis tarp emigracijos ir gyvenimo pas tėvus?
Nes darbuotojas iš užsienio į Lietuvą atvažiuoja ne todėl, kad Lietuva neturi žmonių. Jis atvažiuoja todėl, kad darbdavys jo ieško už Lietuvos ribų. Tai nėra tas pats.
Kaimynai irgi nėra tokie naivūs
Ir čia verta pasižiūrėti į kaimynus.
Lenkija užsieniečiams leidžia keisti darbdavį, tačiau tam tikrais atvejais reikia keisti leidimą ar atnaujinti jo sąlygas. Lenkijos institucijos taip pat aiškiai numato, kad darbo netekimas savaime nereiškia automatinio leidimo panaikinimo – tam tikromis sąlygomis suteikiamas laikotarpis naujam darbui susirasti. (Cudzoziemcy)
Latvijoje darbdavys turi atlikti nustatytas procedūras, o pasikeitus darbdaviui ar profesijai užsieniečiui paprastai reikia gauti naują teisę į darbą. (Pilsonības un migrācijas lietu pārvalde)

Kad nebūtų patogu iškreipti pozicijos mes sakome : „Sandrauga“ nekovoja prieš užsieniečius
Kad nebūtų patogu iškreipti mūsų pozicijos.
„Sandrauga“ nėra prieš užsieniečius.
Mes esame prieš sistemą, kurioje užsienietis gali būti paverstas pigesnės ir labiau priklausomos darbo jėgos šaltiniu, o Lietuvos darbuotojui pasakoma:
„Jeigu tau netinka – už durų yra dar dešimt.“
Darbo rinkoje neturi būti varžybų, kas pigiau.
Turi būti varžybos, kas sukuria geresnes darbo sąlygas.
Jeigu įmonė negali rasti darbuotojo už 1 000 eurų – gal problema ne ta, kad Lietuvoje nėra darbuotojų.
Gal problema ta, kad už 1 000 eurų nėra darbuotojų.
Ir čia yra didelis skirtumas.
________________________________________
Prezidentūrai – dešimt paprastų klausimų
LPS „Sandrauga“ kreipėsi į Prezidentūrą ir pateikė konkretų klausimų paketą.
Mes klausiame:
Ar buvo atliktas projekto atitikties Direktyvai (ES) 2024/1233 vertinimas? Kas jį atliko?
Kaip suderinamos projekto nuostatos dėl nedarbo su direktyvos 11 straipsnio 4 dalimi?
Kaip suderinami darbuotojo galimybės keisti darbdavį ribojimai?
Kokiais konkrečiais teisiniais argumentais grindžiama projekto atitiktis ES teisei?
Ir, svarbiausia:
kas bus, jeigu Seimas priims įstatymą, o vėliau paaiškės, kad jis prieštarauja ES teisei?
Nes įstatymo priėmimas dar nereiškia, kad jis automatiškai tampa teisiškai nepriekaištingas.
Lietuva privalo kontroliuoti migraciją ir saugoti savo darbuotojus, žmones
„Sandrauga“ mano, kad migracijos politika turi būti kontroliuojama ir darbo migracijos politika negali tapti darbdavių patogumo politika.
Jeigu Lietuvoje yra 145 tūkst. registruotų bedarbių, pirmasis klausimas turėtų būti ne: „Iš kurios šalies atsivešime darbuotojų?“ „kodėl mūsų žmonės nedirba?“ ir „ką padarysime, kad jiems apsimokėtų dirbti Lietuvoje?“
Nes jeigu atsakymo į šiuos klausimus nėra, galima labai greitai prieiti prie absurdiškos situacijos:
Lietuvoje nėra darbuotojų, bet Lietuvoje yra bedarbių. Valdžia neturi intereso kad vyktų susikalbėjimas tarp statistikos ir kai kurių darbdavių.
Lietuvos darbuotojas nėra paskutinė prekė darbo rinkos lentynoje.
Jis – Lietuvos darbo rinkos pagrindas.
Pirmininkas Kęstutis Juknishttps://www.sandrauga.lt/archyvas/14866

07/09/2026

BEDARBIŲ TURIME TŪKSTANČIUS BET VALDŽIAI BŪTINAI REIKIA DARBUOTOJŲ IŠ UŽSIENIO. KODĖL ? 2026-09-07
„Sandrauga“ klausia: kam Lietuvoje ieškoti darbuotojo už tūkstančių kilometrų, kai savų žmonių darbo biržoje – pilnos eilės?
Lietuvoje vėl verda diskusija dėl užsieniečių įdarbinimo. Prezidentūra Seimui pateikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pakeitimo projektą, o Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ į šį projektą žiūri ne per politinius lozungus, o per paprastą klausimą:
o kas šioje istorijoje atsitiks su Lietuvos darbuotoju?
Skaičiai labai paprasti. 2026 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvoje buvo registruota 145,7 tūkst. bedarbių, iš jų daugiau kaip 15 tūkst. – jaunesni nei 24 metų. Tuo pat metu rugpjūtį darbdaviai registravo 16,1 tūkst. laisvų darbo vietų. (Užimtumo Tarnyba)
Taigi Lietuva turi darbo neturinčių žmonių. Turime jaunimo. Turime žmonių regionuose. Turime Užimtumo tarnybą. Turime darbdavius, kurie nuolat kalba apie „darbuotojų trūkumą“.
Ir tada atsiranda labai paprastas klausimas:
jeigu darbuotojo reikia – kodėl pirmiausia neieškoma Lietuvoje? Gal darbuotojas iš Lietuvos per brangus? Gal reikia mokėti jam normalų atlyginimą? Gal reikia gerbti jo teisę derėtis? Gal nepatogu, kai Lietuvos darbuotojas žino savo teises ir gali pasakyti: „Už tokį atlyginimą nedirbsiu“? Na, tuomet atsivežti žmogų iš tūkstančių kilometrų, kuris nuo pirmos dienos priklauso nuo konkretaus darbdavio, matyt, kai kam atrodo patogesnis sprendimas.
Čia jau nebe darbo rinkos politika. Čia prasideda labai įdomi matematika.
O ką sako Europos Sąjungos teisė?
Būtent šioje vietoje „Sandraugai“ kyla rimtų teisinių klausimų.
Direktyva (ES) 2024/1233 nustato, kad vieno leidimo turėtojui turi būti leidžiama keisti darbdavį. Valstybė gali nustatyti tam tikras sąlygas, taip pat reikalauti, kad darbuotojas tam tikrą laiką dirbtų pas pirmąjį darbdavį, tačiau toks laikotarpis negali viršyti šešių mėnesių. Be to, direktyvoje aiškiai nustatyta, kad nedarbas pats savaime nėra pagrindas panaikinti vieną leidimą, jeigu nedarbo laikotarpis neviršija nustatytų ribų. (EUR-Lex)
Kitaip tariant, Briuselis čia nėra parašęs: „Darbdaviui davėme žmogų – ir šešis mėnesius jis elgsis su juo kaip nori.“
Atvirkščiai – ES teisė pripažįsta darbuotojo teisę keisti darbdavį ir saugo jį nuo situacijos, kai praradęs darbą žmogus automatiškai prarastų ir teisę būti šalyje. (EUR-Lex) Todėl „Sandrauga“ Prezidentūrai pateikė konkretų klausimą:
ar projekto rengėjai iš tikrųjų įvertino jo suderinamumą su Direktyva (ES) 2024/1233?
Ir mes norime ne politinio atsakymo.
Norime teisinio atsakymo, su argumentais, su konkrečiais straipsniais, o ne paaiškinimo tipo ,,viskas čia suderinta“
Keistas paradoksas: darbuotojo importas – taip, darbuotojo teisės – palauks?
Jeigu Lietuvoje darbdaviui leidžiama atsivežti darbuotoją iš trečiosios šalies, tačiau tam darbuotojui sukuriamos tokios sąlygos, kad jis ilgą laiką faktiškai priklauso nuo vieno darbdavio, kyla labai paprastas klausimas:
ar mes į Lietuvą atsivežame darbuotoją, ar atsivežame žmogų, kuris šešis mėnesius neturi realios pasirinkimo laisvės? Nes darbuotojas, kuris žino, kad praradęs darbą gali prarasti ir teisę gyventi Lietuvoje, nėra lygiavertėje pozicijoje su darbdaviu. O darbuotojas, kuris negali laisvai pakeisti darbdavio, yra ypač pažeidžiamas. Profesinei sąjungai tai nėra teorinė diskusija. Tai – darbuotojo galios ir jo teisių klausimas.
„O kur dėsim savus ?“ – klausimas, kurio valdžia + verslas vengia.
Lietuvoje 2026 m. rugpjūčio 1 d. buvo registruota 15 010 bedarbių iki 24 metų. (Užimtumo Tarnyba). Įsivaizduokime jauną žmogų Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ar Alytuje.
Jis ieško darbo. Jam sakoma: – neturi patirties; – per mažai kvalifikacijos; – atlyginimas toks, koks yra; – palauk; – gal atsiras vieta.
Tuo metu darbdavys sako:
„Man trūksta darbuotojų – atvežkime iš kito pasaulio krašto.“
Valdžios būtina klausti:
Gal pirmiausia pabandykime savo jaunam žmogui pasiūlyti tokį atlyginimą, kad jam nereikėtų rinktis tarp emigracijos ir gyvenimo pas tėvus?
Nes darbuotojas iš užsienio į Lietuvą atvažiuoja ne todėl, kad Lietuva neturi žmonių. Jis atvažiuoja todėl, kad darbdavys jo ieško už Lietuvos ribų. Tai nėra tas pats.
Kaimynai irgi nėra tokie naivūs
Ir čia verta pasižiūrėti į kaimynus.
Lenkija užsieniečiams leidžia keisti darbdavį, tačiau tam tikrais atvejais reikia keisti leidimą ar atnaujinti jo sąlygas. Lenkijos institucijos taip pat aiškiai numato, kad darbo netekimas savaime nereiškia automatinio leidimo panaikinimo – tam tikromis sąlygomis suteikiamas laikotarpis naujam darbui susirasti. (Cudzoziemcy)
Latvijoje darbdavys turi atlikti nustatytas procedūras, o pasikeitus darbdaviui ar profesijai užsieniečiui paprastai reikia gauti naują teisę į darbą. (Pilsonības un migrācijas lietu pārvalde)

Kad nebūtų patogu iškreipti pozicijos mes sakome : „Sandrauga“ nekovoja prieš užsieniečius
Kad nebūtų patogu iškreipti mūsų pozicijos.
„Sandrauga“ nėra prieš užsieniečius.
Mes esame prieš sistemą, kurioje užsienietis gali būti paverstas pigesnės ir labiau priklausomos darbo jėgos šaltiniu, o Lietuvos darbuotojui pasakoma:
„Jeigu tau netinka – už durų yra dar dešimt.“
Darbo rinkoje neturi būti varžybų, kas pigiau.
Turi būti varžybos, kas sukuria geresnes darbo sąlygas.
Jeigu įmonė negali rasti darbuotojo už 1 000 eurų – gal problema ne ta, kad Lietuvoje nėra darbuotojų.
Gal problema ta, kad už 1 000 eurų nėra darbuotojų.
Ir čia yra didelis skirtumas.
________________________________________
Prezidentūrai – dešimt paprastų klausimų
LPS „Sandrauga“ kreipėsi į Prezidentūrą ir pateikė konkretų klausimų paketą.
Mes klausiame:
Ar buvo atliktas projekto atitikties Direktyvai (ES) 2024/1233 vertinimas? Kas jį atliko?
Kaip suderinamos projekto nuostatos dėl nedarbo su direktyvos 11 straipsnio 4 dalimi?
Kaip suderinami darbuotojo galimybės keisti darbdavį ribojimai?
Kokiais konkrečiais teisiniais argumentais grindžiama projekto atitiktis ES teisei?
Ir, svarbiausia:
kas bus, jeigu Seimas priims įstatymą, o vėliau paaiškės, kad jis prieštarauja ES teisei?
Nes įstatymo priėmimas dar nereiškia, kad jis automatiškai tampa teisiškai nepriekaištingas.
Lietuva privalo kontroliuoti migraciją ir saugoti savo darbuotojus, žmones
„Sandrauga“ mano, kad migracijos politika turi būti kontroliuojama ir darbo migracijos politika negali tapti darbdavių patogumo politika.
Jeigu Lietuvoje yra 145 tūkst. registruotų bedarbių, pirmasis klausimas turėtų būti ne: „Iš kurios šalies atsivešime darbuotojų?“ „kodėl mūsų žmonės nedirba?“ ir „ką padarysime, kad jiems apsimokėtų dirbti Lietuvoje?“
Nes jeigu atsakymo į šiuos klausimus nėra, galima labai greitai prieiti prie absurdiškos situacijos:
Lietuvoje nėra darbuotojų, bet Lietuvoje yra bedarbių. Valdžia neturi intereso kad vyktų susikalbėjimas tarp statistikos ir kai kurių darbdavių.
Lietuvos darbuotojas nėra paskutinė prekė darbo rinkos lentynoje.
Jis – Lietuvos darbo rinkos pagrindas.
Pirmininkas Kęstutis Juknis

31/08/2026

Mieli Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ nariai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, mokiniai, tėveliai ir seneliai,

Rugsėjo 1-oji – ypatinga diena. Tai naujų mokslo metų pradžia, naujų susitikimų, svajonių, iššūkių ir vilčių pradžia.
Šią dieną pirmiausia noriu nuoširdžiai pasveikinti mokytojus ir visus švietimo darbuotojus. Jūsų darbas – ne tik pamokos, pažymiai ar vadovėliai. Jūs padedate augti žmogui, mokote nebijoti klausti, ieškoti, klysti ir vėl bandyti. Tegul jūsų darbas būna gerbiamas, įvertintas ir prasmingas.
Nuoširdus ačiū ir socialiniams darbuotojams, kurių kasdienybėje taip pat labai daug rūpesčio, kantrybės ir žmogiškumo. Jūsų darbą dažnai pastebime tik tada, kai jo labai reikia.
O mieliems mokiniams linkiu smalsumo, gerų draugų, gražių atradimų ir drąsos siekti savo svajonių. Nepamirškite – ne tik pažymiai parodo žmogaus vertę.
Tėveliams ir seneliams linkiu kantrybės, sveikatos ir kuo daugiau gražių akimirkų kartu su savo vaikais ir anūkais.
Tegul šie mokslo metai būna kupini pagarbos, bendrystės, gerumo ir pasitikėjimo vieni kitais.
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ vardu sveikinu visus su Rugsėjo 1-ąja!
Gražių, prasmingų ir sėkmingų naujų mokslo metų!

Kęstutis Juknis
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkashttps://www.sandrauga.lt/archyvas/14864 -14864

24/08/2026

NETEISĖTAI ATLEISTAS DARBUOTOJAS TURI TURĖTI TEISĘ GRĮŽTI Į DARBĄ

2016 metais priimant naująjį Darbo kodeksą buvo įtvirtinta ydinga nuostata: net jeigu darbuotojas atleidžiamas neteisėtai, darbdaviui paprašius jis gali būti negrąžinamas į darbą.
LPS „Sandrauga“ su tokia nuostata nesutiko.
Šiandien matome jos pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad darbdavio prašymas negrąžinti darbuotojo iš esmės tampa pagrindu taikyti DK 218 straipsnio 4 dalį.
Atėjo laikas šią klaidą ištaisyti.
Todėl LPS „Sandrauga“ kartu su Lietuvos Švietimo darbuotojų profesine sąjunga, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimu kviečia visus darbuotojus – profsąjungų narius ir ne narius – prisidėti prie Darbo kodekso 218 straipsnio 4 dalies pakeitimo.
✍️ Pasirašyti labai paprasta: elektroniniu parašu, kompiuteriu arba mobiliuoju telefonu adresu www.rinkėjopuslapis.lt, skiltyje „Iniciatyvos“.
Jūsų parašas – tai ne formalumas. Tai darbuotojų balsas už teisingesnę darbo teisę.
Padėkime įtvirtinti principą: jeigu darbuotojas buvo atleistas neteisėtai, sprendimą dėl jo grįžimo į darbą turi lemti teisė ir faktinės aplinkybės, o ne vien darbdavio noras.
Prisidėkite savo parašu. Stiprinkime darbuotojų teises ir socialinį teisingumą kartu.
Pirmininkas Kęstutis Juknis
https://www.sandrauga.lt/

13/08/2026

🌲�Mieli LPS „Sandrauga“ bičiuliai,
Kartais gyvenimas lekia taip greitai, kad vieni kitus sutinkame tik koridoriuose, posėdžiuose ar skubėdami prie kasdienių darbų. Todėl 2026 m. rugsėjo 12 d. (šeštadienį) kviečiame bent vienai dienai sustoti – kaip grybautojas sustoja pamatęs po samanomis išdygusį baravyką – ir pabūti kartu.
Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ tradiciškai organizuoja išvyką į legendinę Varėnos krašto grybų šventę Žiūrų kaime.
🚌Išvykstame 2026 m. rugsėjo 12 d. (šeštadienį) 6:30 val. iš Jonavos g. 38, nuo „Circle K“ degalinės.
Vyksime ne tik grybauti. Vyksime pasidalyti juoku, daina, sumuštiniu ant kelmo, karšta arbata miško kvape ir tuo geru jausmu, kai žmonės būna ne „pareigose“, o tiesiog kartu. Tegul ši diena būna kaip rudens miškas – spalvinga, jauki ir dosni.
🍄 Grybausime. 🎶 Iškylausime su daina ir gera nuotaika. 🌲 Kvėpuosime Dzūkijos pušynų oru. 🏡 O vėliau grįšime į Varėną – Lietuvos grybų sostinę.
Norinčius vykti kartu prašome pervesti 5 Eur garantinį užstatą į LPS „Sandrauga“ sąskaitą:
LT16 7300 0101 1797 4563 Swedbank
Kartais vienas rastas baravykas pradžiugina visą dieną, o viena kartu praleista diena gali sušildyti daug ilgesniam laikui. Miške juk svarbu ne tik pilnas krepšys – svarbu ir tas žmogus šalia, su kuriuo pasidalini radinio džiaugsmu, juoku ar daina.
Tad kviečiame – pasiimkite gerą nuotaiką, krepšelį, patogius batus ir norą pabūti bendrystėje. Leiskime sau bent vieną dieną pabėgti nuo skubėjimo, telefonų ir rūpesčių – kaip pušys Dzūkijoje ramiai stovi viena šalia kitos, taip ir mes pabūkime kartu, paprastai, šiltai ir nuoširdžiai.
Laukiame kiekvieno – nes „Sandrauga“ stipri ne tik darbuose, bet ir tada, kai kartu skamba juokas tarp Dzūkijos pušų. 🍄🌲😊
,,Sandrauga“ administracijahttps://www.sandrauga.lt/archyvas/14858 -14858

06/08/2026

Darbo vietos stresas žudo. Ar Lietuvos darbuotojų apsaugos sistema pasirengusi šiems iššūkiams?
Nauja Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) ir Jungtinių Tautų ataskaita siunčia aiškią žinią visoms valstybėms. Kasmet daugiau kaip 840 tūkstančių žmonių miršta dėl su darbu susijusių psichosocialinių rizikos veiksnių, o milijonai darbuotojų kenčia nuo depresijos, nerimo sutrikimų, perdegimo bei širdies ir kraujagyslių ligų. Tai ne tik didžiulė žmogiškoji tragedija, bet ir reikšminga ekonominė problema.
Už kiekvieno statistinio skaičiaus slypi konkretus žmogus, jo sveikata, šeima ir gyvenimas.
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ nuomone, ši tarptautinė ataskaita turėtų tapti rimtu signalu peržiūrėti ir Lietuvos darbuotojų teisių apsaugos sistemą. Psichologinis smurtas, mobingas, ilgalaikis stresas, sisteminis neteisėtas atleidimas iš darbo bei kiti psichosocialiniai rizikos veiksniai šiandien jau nėra pavieniai reiškiniai – tai vis dažniau pasitaikančios darbo santykių problemos.
Nors Lietuvos darbo teisė įpareigoja darbdavius užtikrinti saugią psichosocialinę darbo aplinką, praktikoje darbuotojai neretai susiduria su sudėtingu įrodinėjimu, o jų patiriama psichologinė ir neturtinė žala ne visuomet sulaukia veiksmingos teisinės apsaugos.
Ypatingas vaidmuo šioje srityje tenka prie Valstybinės darbo inspekcijos veikiančioms Darbo ginčų komisijoms, kurių paskirtis – greitai ir profesionaliai spręsti darbo ginčus.
Tačiau oficiali pačios Valstybinės darbo inspekcijos statistika leidžia kelti rimtų klausimų dėl šios sistemos veiksmingumo.
2025 m. pirmojo pusmečio VDI duomenimis, reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo sudarė vieną dažniausių Darbo ginčų komisijose nagrinėjamų ginčų kategorijų. Tačiau beveik pusė tokių reikalavimų – apie 48 proc. – buvo atmesti. Maždaug 27 proc. ginčų baigėsi taikos sutartimis, o tik apie 6 proc. reikalavimų buvo patenkinti arba patenkinti iš dalies. Šie skaičiai savaime neįrodo netinkamos komisijų veiklos, tačiau jie kelia pagrįstą klausimą, ar esamas įrodinėjimo standartas psichologinio smurto ir neturtinės žalos bylose nėra pernelyg formalus darbuotojų atžvilgiu. (Valstybinė Darbo Inspekcija)
Ne mažiau svarbu tai, kad pati Valstybinė darbo inspekcija pripažįsta didėjantį ginčų dėl psichologinio smurto skaičių ir savo veiklos apžvalgose jau skiria jiems atskirą dėmesį. Tai rodo, kad problema nėra pavienė – ji tampa sistemine. (Valstybinė Darbo Inspekcija)
LPS „Sandrauga“ atstovavimo praktika leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjant bylas dėl mobingo, diskriminacijos, psichologinio smurto ar neturtinės žalos atlyginimo dažnai vyrauja itin formalus įrodymų vertinimas. Ne vienoje byloje darbuotojai, patyrę ilgalaikį psichologinį spaudimą ar žeminantį elgesį, susiduria su išvada, kad pateiktų įrodymų nepakanka, nors visų netiesioginių įrodymų visuma leidžia daryti priešingą išvadą.
Toks požiūris gali mažinti darbuotojų pasitikėjimą ginčų nagrinėjimo sistema ir neskatinti nukentėjusiųjų ginti savo teisių.
LPS „Sandrauga“ taip pat pasigenda didesnio Darbo ginčų komisijų veiklos skaidrumo. Nors Valstybinė darbo inspekcija skelbia bendruosius statistinius rodiklius, viešojoje erdvėje trūksta išsamių analitinių apžvalgų, kurios parodytų, kodėl beveik pusė neturtinės žalos reikalavimų atmetama, kokios dažniausiai nustatomos įrodinėjimo klaidos, kokia formuojama praktika mobingo bylose ir kokių teisinių standartų laikosi ( nesilaiko) komisijos. Tokia informacija būtų naudinga tiek darbuotojams, tiek darbdaviams, tiek profesinėms sąjungoms.
LPS ,,Sandrauga“ vertinimu, diskusijų verta ir institucinė Darbo ginčų komisijų vieta. Kadangi komisijos veikia prie Valstybinės darbo inspekcijos, natūraliai kyla klausimas, ar dabartinis modelis pakankamai užtikrina jų institucinį nepriklausomumą ir visuomenės pasitikėjimą priimamais sprendimais.
TDO ir Pasaulio sveikatos organizacija aiškiai pabrėžia, kad psichosocialiniai pavojai šiandien yra vienas didžiausių darbo saugos ir sveikatos iššūkių. Todėl, LPS „Sandrauga“ įsitikinimu, vien formalaus teisės aktų taikymo nebepakanka – būtinas aktyvus darbuotojų teisių gynimas ir šiuolaikiškas požiūris į psichologinės sveikatos apsaugą darbo vietoje. Profesinės sąjungos praktika rodo, kad sudėtingiausia darbuotojus apginti būtent mobingo ir neturtinės žalos bylose.“
Todėl profesinė sąjunga siūlo svarstyti šias reformas:
• stiprinti Darbo ginčų komisijų institucinį nepriklausomumą;
• įdiegti viešą ir aiškią Darbo ginčų komisijų sprendimų kokybės vertinimo sistemą;
• kasmet viešinti svarbiausių darbo ginčų praktikos analizes ir metodinius biuletenius;
• reguliariai analizuoti ir viešinti neturtinės žalos bei mobingo bylų nagrinėjimo rezultatus;
• nuosekliai kelti komisijų narių kvalifikaciją psichologinio smurto, diskriminacijos ir neturtinės žalos vertinimo srityse;
• daugiau dėmesio skirti ne vien formaliam teisės normų taikymui, bet ir realiai darbuotojų teisių bei žmogaus orumo apsaugai.
Tarptautinės organizacijos jau įspėja, kad su darbu susijęs stresas kasmet nusineša šimtus tūkstančių gyvybių. Todėl šiandien kalbame ne vien apie darbo teisę ar administracines procedūras.Kalbame apie žmogaus gyvybę, sveikatą ir orumą.
Jeigu darbuotojai nepasitikės institucijomis, kurios turi ginti jų teises, net ir pažangiausi teisės aktai nepasieks savo tikslo. Būtent todėl, LPS „Sandrauga“ nuomone, atėjo metas ne kosmetiniams pakeitimams, o rimtai diskusijai apie tai, kaip Lietuvoje sukurti tokią darbo ginčų sistemą, kuri atitiktų šiuolaikinius darbuotojų apsaugos standartus, tarptautinių organizacijų rekomendacijas ir svarbiausią principą – teisingumas turi būti ne tik vykdomas, bet ir matomas.
Pirmininkas Kęstutis Juknis
https://www.sandrauga.lt/archyvas/14856 -14856

24/07/2026

VDI pasaka apie socialinį dialogą: gražūs žodžiai vietoj darbuotojų gynimo 2026-07-24

Valstybinė darbo inspekcija 2026 m. liepos 24 d. išplatino pranešimą spaudai apie darbo tarybas, darbuotojų patikėtinius ir profesines sąjungas. Perskaičius jį susidaro įspūdis, kad Lietuvos darbuotojų atstovavimo sistema veikia kone nepriekaištingai – vyksta socialinis dialogas, darbuotojai įtraukiami į sprendimų priėmimą, konsultuojamasi, o konfliktai esą išsisprendžia dar jiems neprasidėjus.
Skamba gražiai. Tačiau gražūs žodžiai apie darbo teisę dar nėra darbuotojų teisių apsauga.
VDI pranešime nuolat kartojamos sąvokos „dialogas“, „konsultavimas“, „įtraukimas“, tačiau nutylimas esminis klausimas – kas gina darbuotoją tuomet, kai darbdavys pažeidžia jo teises?
Atsakymas paprastas – ne darbo taryba ir ne darbuotojų patikėtinis.
Konsultuoti – dar nereiškia ginti
Darbo kodekso 169 straipsnio 3 dalis įtvirtina darbo tarybos sudarymą, kai vidutinis darbuotojų skaičius yra 20 ir daugiau. Tai svarbi procedūra, tačiau ji nesuteikia darbo tarybai teisės reikalauti pakeisti darbdavio sprendimo (ų).
Darbdavys privalo išklausyti.
Tačiau neprivalo sutikti.
Štai čia ir slypi esminis skirtumas.
Tuo tarpu Darbo kodekso 187 straipsnis reglamentuoja kolektyvines derybas ir kolektyvines sutartis. Tai jau visai kitas institutas – socialinių partnerių profsąjungų ir darbdavių derybos dėl darbo sąlygų, darbo užmokesčio ir darbuotojų garantijų. Čia darbo tarybomis net nekvepia.
Būtent šis institutas įgyvendina Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų Nr. 87 ir Nr. 98 principus – darbuotojų teisę laisvai jungtis į organizacijas, į profsąjungas bei kolektyviai derėtis dėl savo interesų.
Todėl informavimo ir konsultavimo procedūrų pateikimas kaip visaverčio socialinio dialogo yra, švelniai tariant, klaidinantis.
Ko negali darbo taryba?
Perskaičius VDI pranešimą galima susidaryti įspūdį, kad darbo taryba darbuotojų teises gina beveik taip pat kaip profesinė sąjunga. Nežinia tyčia ar netyčia tai padarė VDI savo pranešime.
Darbo kodeksas rodo visai kitą vaizdą.
Darbo taryba negali:
• pareikalauti panaikinti neteisėto darbdavio sprendimo;
• pareikalauti grąžinti darbuotoją į darbą;
• pareikalauti išmokėti nesumokėtą darbo užmokestį;
• organizuoti kolektyvinio darbo ginčo dėl interesų;
• skelbti streiko;
• kolektyviai derėtis dėl kolektyvinės sutarties vietoje veikiančios profesinės sąjungos;
• tapti darbuotojų atstove individualiuose darbo ginčuose.
Kitaip tariant, darbo tarybos galios baigiasi ten, kur prasideda tikras konfliktas.
Ir tai nėra darbo tarybos kaltė. Taip nusprendė įstatymų leidėjas.
Tikras socialinis dialogas neatsiejamas nuo teisės reikalauti
Tarptautinė darbo organizacija socialinį dialogą sieja ne vien su informavimu ar konsultacijomis.
Jis grindžiamas darbuotojų organizacijų nepriklausomumu, kolektyvinėmis derybomis ir galimybe teisėtomis priemonėmis ginti darbuotojų interesus.
Todėl TDO konvencija Nr. 135 aiškiai pabrėžia, kad darbuotojų atstovų ( Lietuvoje tai profsąjungos) institutas negali būti naudojamas profesinių sąjungų vaidmeniui silpninti ar joms pakeisti.
Tai svarbi nuostata, kurios VDI pranešime pasigedome.
O kaip atrodo praktika?
Paklauskite eilinio darbuotojo.
Kas padės neteisėto atleidimo atveju?
Kas rengs dokumentus Darbo ginčų komisijai?
Kas atstovaus teisme?
Kas organizuos kolektyvinį spaudimą darbdaviui?
Darbo taryba? Ne.
Darbuotojų patikėtinis? Ne.
Tai kasdien daro profesinės sąjungos.
Todėl teiginys, kad darbo taryba „įtraukia darbuotojus į įmonės valdymą“, skamba panašiai kaip tvirtinimas, jog keleivis vairuoja autobusą vien todėl, kad sėdi pirmoje eilėje.
Vietoj išvados
Darbo tarybos ir darbuotojų patikėtiniai yra reikalingi informavimo ir konsultavimo procese. Tačiau nereikėtų klaidinti visuomenės, sudarant įspūdį, kad darbo taryba atlieka tas pačias funkcijas kaip profesinės sąjungos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad profesinės sąjungos yra savarankiški darbuotojų interesų gynimo subjektai, o darbo tarybų paskirtis – informavimas ir konsultavimas, o ne kolektyvinis darbuotojų gynimas.
Darbuotojų gynimas prasideda ten, kur atsiranda teisė reikalauti, derėtis, ginčyti neteisėtus sprendimus ir prireikus pasinaudoti visomis įstatymų numatytomis kolektyvinės gynybos priemonėmis.
Todėl darbuotojams šiandien labiau nei skambūs pranešimai spaudai reikia realios pagalbos: saugių darbo sąlygų, teisingo darbo užmokesčio, sąžiningai apmokamų viršvalandžių, efektyvios darbo laiko apskaitos kontrolės ir veiksmingos jų teisių gynybos.
Norėtųsi, kad Valstybinė darbo inspekcija daugiau dėmesio skirtų ne socialinio dialogo reklamai, o iniciatyvoms, kurios iš tikrųjų stiprintų darbuotojų apsaugą – teisės aktų tobulinimui, aktyvesnei kontrolei ir glaudesniam bendradarbiavimui su profesinėmis sąjungomis.
Nes darbuotojui absoliučiai jokios naudos iš dialogo, ar konsultacinių procedūrų, jeigu po jų atlyginimas taip ir lieka nesumokėtas.
O darbo taryba, tokioje situacijoje primena skėtį, kuris puikiai atrodo saulėtą dieną, bet prasidėjus liūčiai paaiškėja, kad jis sugedęs ir neveikia..
Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ pirmininkas
Kęstutis Juknis

Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ yra nacionalinė profesinė sąjunga, jungianti Lietuvos Respublikos įmonėse, įstaigose ir organizacijose veikiančias profesines sąjungas.

20/07/2026

Atlyginimai auga. Tik kodėl piniginė to nepastebi? 2026-07-20



Naujausia EBPO („OECD Employment Outlook 2026“) analizė rodo, kad po infliacijos bangos Europa vis dar neatsitiesė. Nuo 2021 m. pradžios iki 2026 m. pradžios realieji darbo užmokesčiai euro zonoje sumažėjo beveik 2 proc., o net trečdalyje analizuotų Europos valstybių žmonių perkamoji galia iki šiol yra mažesnė nei prieš penkerius metus.

Didžiausias realiųjų darbo užmokesčių nuosmukis užfiksuotas Italijoje (-6,1 proc.), po jos rikiuojasi Čekija (-5,8 proc.) ir Švedija (-4,8 proc.). Neigiamus rezultatus fiksavo ir Danija, Ispanija, Suomija, Slovakija, Airija bei Šveicarija.

Ekonomistai pagrindinėmis priežastimis įvardija rekordinę infliaciją, lėtą darbo užmokesčio prisitaikymą prie kainų augimo, silpnėjantį ekonomikos augimą _IGP7930b bei mažesnę profesinių sąjungų derybinę galią.

Išsiskiria Turkija, kur realieji darbo užmokesčiai išaugo net 78,6 proc., tačiau ekspertai pabrėžia, kad toks rezultatas daugiausia atspindi atsigavimą po ankstesnių krizių ir politiniais sprendimais smarkiai padidintą minimalų atlyginimą. Europos Sąjungoje ryškiausiai išsiskiria Vengrija (+29,8 proc.) ir Lenkija (+16,5 proc.).

Tarp euro zonos valstybių geriausią rezultatą pasiekė Lietuva – realieji darbo užmokesčiai padidėjo 14,8 proc. Tai didžiausias augimas visoje euro zonoje.

Tačiau skaičiai – dar ne visas gyvenimas.

Daugeliui Lietuvos gyventojų atlyginimų augimą ir toliau „suvalgo“ brangstantis būstas, komunalinės paslaugos, maistas, draudimas, paskolų įmokos ir kitos kasdienės išlaidos. Todėl statistinis atlyginimų augimas ne visada reiškia didesnę perkamąją galią ar geresnę gyvenimo kokybę.

LPS „Sandrauga“ komentaras

Lietuvos Vyriausybė labai mėgsta geras naujienas. Jei tokių nėra – jas galima pademonstruoti atskirų politikų papasakojimais.

Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministeriją viskas atrodo fantastiškai: atlyginimai auga, ekonomika atspari, rodikliai geri, milijonierių daugėja. Tik yra viena smulki problema – žmonės po tokių aiškinimų vis tiek važiuoja į parduotuvę. O ten kasininkė,kuri pateikia sąskaitą, po kurios viskas nusėda į realybę..

Vos tik gyventojai pradeda kalbėti apie mažėjančią perkamąją galią, atsakymas jau paruoštas: kalta pandemija, karas Ukrainoje, energijos kainos, pasaulinė infliacija, geopolitinė įtampa, muitų karai… Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje už viską atsakingas pasaulis. Tik ne Lietuvos Vyriausybė.

Per mažiau nei metus visuomenei jau buvo pasiūlyta tiek reformų, mokesčių pakeitimų, strategijų, pertvarkų ir komunikacijos kampanijų, kad kartais atrodo, jog didžiausias valstybės prioritetas – ne žmonių perkamoji galia, o nuolatinis įspūdis, nuolatinė reklama, kad ,, vyksta kažkas svarbaus“

Tuo metu eilinis žmogus gyvena gerokai paprastesnėje realybėje. Jis neskaičiuoja BVP augimo, neanalizuoja infliacijos kreivių ir neskaito ministerijų pranešimų spaudai. Jis tiesiog pasižiūri į banko sąskaitą po apsipirkimo.

Būtent todėl vien pasigirti didžiausiu realiųjų atlyginimų augimu euro zonoje neužtenka. Valstybės sėkmė prasideda ne nuo gražių procentų, ne nuo ,,užkoduotų“ įstatymų o nuo to, kiek žmogus gali sau leisti už savo uždirbtus pinigus.

Jeigu valdžia tikrai nori žinoti, kaip gyvena žmonės, siūlome labai paprastą eksperimentą. Tegul bent vieną mėnesį vietoje sociologinių apklausų surengia kitokią „apklausą“ – apsiperka paprastoje parduotuvėje už vidutinį atlyginimą, sumoka būsto paskolą arba nuomą, komunalinius mokesčius, darželį, degalus ir vaistus. Galbūt tuomet paaiškės, kad gyvenimo lygį lemia ne Vyriausybės nuolatiniai pasikeitimai ir nauji reklaminiai šūkiai, o tai, kiek eurų žmogui lieka piniginėje mėnesio pabaigoje.

Žmonės jau seniai suprato paprastą tiesą: ne statistika perka duoną – ją perka pinigai.

O kol kas susidaro įspūdis, kad svarbiausia valdžios reforma – išmokyti visuomenę tikėti, jog jei piniginė tuštėja, vadinasi, statistika tiesiog dar nespėjo jos pasivyti.

Pagal užsienio spaudą parengė Rūta Gelžinė https://www.sandrauga.lt/archyvas/14852 -14852