SVSV LT-UA : Support for Victims of Sexual Violence

24/03/2026

Karo akivaizdoje seksualinis smurtas Ukrainoje vis dažniau suvokiamas ne kaip pavieniai nusikaltimai, o kaip pasikartojanti, sisteminė patirtis paliečianti skirtingus žmones, skirtingomis aplinkybėmis.

Tyrimai rodo, kad tokie nusikaltimai fiksuojami daugelyje teritorijų, kuriose veikė Rusijos pajėgos. Šiame kontekste seksualinis smurtas apima ne tik fizinę prievartą, bet ir įvairias kitas formas: seksualinį kankinimą, prievartinį nuogumą, seksualinį išnaudojimą ar vergovę, prievartinę prostituciją, grasinimus seksualiniu smurtu bei vertimą stebėti smurtą prieš kitus.

Tarp nukentėjusiųjų – moterys, vaikai ir vyrai.

Vis dėlto tai, kas užfiksuojama, atspindi tik dalį realybės.

Ne visos šios patirtys atsispindi statistikoje ar oficialiuose tyrimuose – ne todėl, kad jos mažiau svarbios, o todėl, kad apie jas kalbėti dažnai yra nepakeliamai sunku.

Baimė, gėda, trauma ir nepasitikėjimas institucijomis tampa nematomomis sienomis, skiriančiomis žmones nuo galimybės būti išgirstiems.

Kai kuriems, ypač vyrams, šią tylą dar labiau sustiprina visuomenėje gajūs stereotipai.

Būtent tokiose situacijose ypatingą reikšmę įgauna pavieniai balsai.

Viena iš jų – Olenos Y. istorija. Ji ryžosi prabilti apie tai, ką išgyveno okupacijos metu. Tai ne tik liudijimas apie patirtą smurtą – tai tylus, bet nepaprastai stiprus žingsnis pripažinimo link.

Jos pasakojimas atskleidžia žiaurią realybę: seksualinis smurtas prasidėdavo vos peržengus sulaikymo centro slenkstį.

Tik atvykus žmonės būdavo išrengiami, o kamerose nuolat patirdavo seksualinę prievartą. Valandų valandas jie buvo verčiami kartoti Rusijos himną, mušami lazdomis tiek kamerose, tiek koridoriuose, o vėliau vedami į apklausų kambarius, kur grasinimai peraugdavo į dar didesnį smurtą.

Olena Y. pasakoja, kad kartu su kitais kaliniais ji buvo verčiama dirbti okupantų naudai – kasti apkasus, statyti įtvirtinimus. Moterys skalbė karių drabužius, tvarkė užgrobtus namus, gamino maistą. Tai buvo ne tik fizinis išnaudojimas, bet ir nuolatinis žmogaus orumo naikinimas.

Tokios istorijos padeda suvokti, kodėl yra taip svarbu, kad atsirastų aiškūs teisingumo pavyzdžiai.

Kiekvienas ištirtas atvejis tampa tarsi ženklu kitiems – kad jie nėra vieni, kad jų balsai gali būti išgirsti, o patirtys – pripažintos. Tik taip galima pradėti laužyti tylą ir grąžinti orumą tiems, kuriems jis buvo brutaliai atimtas.

211 women and 118 men have been registered as victims of conflict-related sexual violence since the full-scale invasion of Ukraine by Russian forces, according to the Prosecutor General of Ukraine. A woman speaks out.

20/03/2026

Olena buvo užpulta savo pačios namuose – vietoje, kuri turėtų būti saugiausia.

Po visko ji ten ir liko gyventi. Tarp tų pačių sienų, tame pačiame kambaryje, kur saugumo jausmas buvo negrįžtamai pažeistas. Ji liko, nes kartais nėra kur išeiti. O kartais – nuo to, kas įvyko, vis tiek nepabėgsi.

Bandydama išgyventi, ji sau kartojo: „Tu esi ukrainietė. Tu negali pasiduoti. Tu turi išgyventi.“
Tai nėra tik žodžiai, tai bandymas išsilaikyti, kai griūva viskas, kas iki tol atrodė tvirta ir suprantama.

Olena atrado savyje stiprybės prabilti ir ieškoti pagalbos – jos balsas dabar suteikia šviesos ne tik jai pačiai, bet ir visiems, kurie išgyveno panašią patirtį.

Liudijimai tų, kurie patyrė karo metu seksualinį smurtą, yra gyvybiškai svarbūs siekiant teisingumo, atsakomybės ir prevencijos.
Jie leidžia išgirsti aukų patirtį ir padeda nutraukti tylą bei stigma.

Žinome, kad tokios istorijos nėra pavienės.
Suprantame, kad kai pats įvykis baigiasi, jo pasekmės niekur nedingsta.
Dažnai apie jas niekur nekalbama, nes yra gėda, yra baimės jausmas, sunkumas rasti žodžius tam, kas išgyventa.

Tačiau tylėjimas neapsaugo ir negydo.

Pasikalbėkime, mūsų projekto karštosios linijos pagalbos numeris +370 662 42920



Nuoroda:

Olena’s story: surviving r**e and violence under occupation to returning home and rebuilding her life.

13/03/2026

Karas dažnai vertinamas skaičiais – užimtomis teritorijomis, žuvusiųjų statistika ar sugriautais pastatais. Tačiau tokie skaičiai neatskleidžia tikrosios karo kainos. Jie negali parodyti baimės, skausmo ir traumų, kurias žmonės nešiojasi savyje dar ilgai po to, kai nutyla ginklai.

Už kiekvieno skaičiaus slypi žmogaus likimas – gyvenimas, kuris buvo sugriautas ir kurio neįmanoma „sutaisyti“ taip, kaip galima atstatyti sugriautus pastatus.

Būtent tokį nematomą karo veidą atskleidžia moters iš Ukrainos istorija, kuri patyrė seksualinį smurtą nuo ginkluotų Rusijos karių. Smurtą, kuris visam laikui pakeitė jos gyvenimą.

„Vos tik atidariau duris, jis trenkė man į veidą šautuvo buože“, – pasakojo Maryna, kurios vardas buvo pakeistas siekiant apsaugoti jos tapatybę. „Man iškrito dantys. Mano veidas buvo kruvinas. Kankinimas tęsėsi. Jis pradėjo plėšti mano drabužius. Priešinausi kiek galėjau, bet mūsų jėgos nebuvo lygios“, – aiškino ji. „Psichologinė trauma išliks su manimi visą gyvenimą. Labai skaudu visą tai prisiminti.“

Ši Marynos istorija tik dar kartą primena, kad karo paliktos žaizdos nėra tik fizinės. Tokios patirtys keičia žmogų visam laikui, tačiau kalbėdami apie jas išgyvenusieji padeda pasauliui suprasti, kokią kainą iš tiesų turi karas ir jo metu patirtas smurtas.

Mūsų projekto karštosios linijos pagalbos numeris +370 662 42920



Visą straipsnį rasite čia:

One evening in war-ravaged southern Ukraine, a group of armed men entered Maryna’s home. She had nowhere to hide.

05/03/2026

Neseniai pasaulis išvydo dokumentinio filmo „Traces“ (2026) premjerą, kuri įvyko 2026 m. vasario 16 d. Berlyno tarptautiniame kino festivalyje „Berlinale".

Ukrainiečių režisierės Alisos Kovalenko iniciatyva sukurtas filmas, bendrai režisuotas kartu su Marysia Nikitiuk, jautriai ir drąsiai atveria ukrainiečių moterų patirtis karo akivaizdoje.

Viena iš filmo herojų – aktyvistė Irina Dovgan, kuri pati patyrė Rusijos pajėgų nelaisvę ir viešą pažeminimą Donecke.
Ši skaudi patirtis tapo lūžio tašku jos gyvenime.
Tačiau iš skausmo gimė ir stiprybė - šiandien ji padeda kitoms moterims, patyrusioms smurtą karo metu, rasti balsą, išdrįsti prabilti, liudyti savo istorijas ir siekti teisingumo.

Berlyno kino festivalyje parodytas dokumentinis filmas palietė žiūrovus savo tyliu, bet labai galingu pasakojimu.
Tai istorija apie Ukrainos moterų patirtis – apie skausmą, netektis ir kartu apie nepalaužiamą vidinę stiprybę.

Filmas „Traces“ – tai pasakojimas apie pėdsakus, kuriuos karas palieka visur – miestuose, namuose ir žmonių širdyse. Filme pasakojamos ukrainiečių moterų istorijos: jų netektys, priverstiniai pasirinkimai, išsiskyrimai su artimaisiais ir nuolatinė kova išsaugoti orumą net tada, kai atrodo, kad viskas griūva.

Tačiau „Traces“ nėra vien pasakojimas apie skausmą. Tai filmas apie žmogaus gebėjimą išlikti. Apie viltį, kuri kartais slypi labai mažose akimirkose – žvilgsnyje, prisiminimuose, tylioje maldoje ar rankos paspaudime.
Kiekviena herojė palieka savo pėdsaką – drąsos, atminties ir gyvenimo tęstinumo ženklą.

Šis filmas primena, kad net ir didžiausių išbandymų metu žmogaus stiprybė gali tapti šviesa kitiems.
O moterų balsai, jų išgyventos istorijos yra tai, kas padeda pasauliui nepamiršti ir suprasti.

Tikimės, kad šis svarbus ir jautrus filmas netrukus pasieks ir Lietuvos kino ekranus, kur ukrainiečių moterų istorijos galės būti išgirstos dar platesnės auditorijos ir prisidės prie atviresnio dialogo apie karo paliekamus pėdsakus žmonių gyvenimuose.



Nuoroda: https://fb.watch/FEXuZeI7PU/

25/02/2026

Vakar minėjome ketverių metų metines nuo Rusijos invazijos į Ukrainą — dieną, kuri visiems Ukrainos žmonėms amžinai pakeitė gyvenimą.

Karo žiaurumas neapsiriboja karo lauku — jis įsiskverbia į namus, bendruomenes ir peržengia pačias jautriausias žmogaus ribas.

Šiandien dar kartą norime pasidalinti ne tik skaičiais, bet ir žmonių gyvenimais, kuriuos pakeitė prievarta ir tuo pačiu paskatinti prabilti tuos, kuriuos vis dar slegia tylos našta.

Dalinamės straipsniu su išgyvenusių moterų istorijomis apie tylųjį karo siaubą – seksualinę prievartą ir moterų kovą už orumą bei teisingumą.

Viena iš straipsnyje kalbančių moterų – Svitlana. 2022-ųjų pavasarį, kai Rusijos kariuomenė užėmė jos gyvenvietę pietų Ukrainoje, karas į jos namus atėjo ne tik per sprogimus ar baimę. Jis atėjo per prievartą ir išdavystę.

Svitlana buvo jauna mama. Ji pasakoja, kad buvo išvežta ir išprievartauta Rusijos karių. Dar skaudžiau tai, kad, kaip ji teigia, prie smurto prisidėjo ir jos partnerio vaidmuo. Būtent jis pradėjo išgėrinėti su rusų kariais ir, anot Svitlanos, leido situacijai įvykti. Tai buvo ne tik fizinė prievarta, bet ir skaudi mylimo vyro išdavystė.

Vėliau ji sužinojo, kad laukiasi.
Tai tapo dar viena sudėtinga, skausminga jos gyvenimo dalimi.
Ji bandė nutraukti nėštumą, tačiau nebespėjo.
Gimus vaikui, ji liko su prieštaringais jausmais, su trauma, su būtinybe iš naujo mokytis gyventi.
Šiandien Svitlana lanko psichologo konsultacijas ir stengiasi kurti ateitį savo vaikams.
Kaip ji pati teigia: „Kartais gailiuosi, kad norėjau nutraukti nėštumą. Myliu jį beveik taip pat stipriai kaip ir kitus savo vaikus.“

Jos istorija – ne tik apie skausmą. Ji yra apie stiprią moterį, kuri, nepaisant patirtos prievartos, pasirinko kalbėti.

Kalbėjimas – tai pirmas žingsnis į teisingumą.

Mūsų projekto karštosios linijos pagalbos numeris +370 662 42920

Hundreds of women have reported sexual violence by Russian soldiers during the four years of war. Many remain silent because they want to avoid stigma and painful memories, or because ...

10/02/2026

“International Women’s Media Foundation” organizacija dalinasi jautriu pasakojimu apie tris moteris Ukrainoje, išgyvenusias karo siaubą.

Jų istorijos – tai ne tik asmeniniai liudijimai, bet ir svarbūs įrodymai apie nematomą frontą, kuriame Rusijos karas prieš Ukrainą palieka giliausias žaizdas civilių gyvenimuose.

Kiekvieną rytą, kai Oksana Olkhivets keliasi ir išeina iš namų, kad eitų į darbą atstatytoje Makarivo ligoninėje netoli Kijevo, ji eina savo kančių keliu.

Pro virtuvę, kurioje užrakino jos vyrą.

Pro koridorių, kuriame ji laiko ženklelį, kurį kareivis pametė per išpuolį prieš jos namus, su užrašu „Rusijos ginkluotosios pajėgos“.

Pro daržą, kuriame jai teko skubiai palaidoti savo nužudytą vyrą bei pro vietą, kurioje buvo išprievartauta.

Kita išgyvenusioji – Irina Dovgan. Savo prisiminimus ji pasakoja taip: kameroje man ant galvos buvo uždėtas maišas, galva prispausta prie žemės, buvau išprievartauta.

Kareiviai mane sumušė, ištempė iš kameros ir įmetė į automobilį.

Grįžus į kamerą, man buvo suleista geltono skysčio – „tiesos vaistų”.

Aš turėjau atskleisti kitų moterų, kurios kartu su manimi tiekia Ukrainos kariuomenei maistą, vardus.

Tuo metu tiesiog norėjau numirti.

Galina Tyshenko – trečioji moteris, kurią išprievartavo jai į sūnus tinkantis rusų karys.

Jaunas kareivis, paauglys, parsivedė ją atgal į jos namus. Tada, anot G. Tyshenkos, jis nustūmė ją ant sofos, pakelė pistoletą, atsisegė diržą.

Ji maldavo jo to nedaryti.

Be G. Tyshenko, jos kaime, esančiame tarp Bučios ir Irpino, rusų kareiviai išprievartavo dar aštuonias mergaites ir moteris.

Jauniausiai mergaitei buvo ketveri metai, o vyriausiai – 82 metai.

Tai tik trumpos ištraukos iš to, kokį siaubą patyrė šios drąsios moterys.

Pasakodamos savo patirtis, jos peržengia baimės ir tylos ribas.

Jų drąsa leidžia pasauliui pamatyti tikrąją karo kainą ir kuria galimybę teisingumui, net jei jis ateina lėtai.





Išsamius liudijimus rasite čia:

A house in Olkhivets neighbourhood, where a family was murdered by Russian soldiers. Photo: Dzivnka Pinchuk Sexual violence is a weapon of war in Russia’s war of aggression against Ukraine. There are hardly any convictions. Three survivors, their fight for recognition, and a law unique in t...

02/02/2026

“Negaliu viso to apibūdinti.. Tie girti, smirdantys vyrai.. plėšė mano drabužius, elgėsi su manimi kaip su gumine lėle. Tai buvo nepakeliama” – pasakoja viena iš išgyvenusių aukų.

„Tai buvo tiesiog skausmas. Net negalėjau kvėpuoti. Negalėjau suprasti, kodėl jie taip su manimi elgiasi“ – kalbėjo dar viena moteris, patyrusi grupinį prievartavimą.

Tai tik keli siaubingi pavyzdžiai iš daugybės slepiamų Ukrainos karo kontekste.

Jie atskleidžia ne pavienes tragedijas, o pasikartojantį modelį, kuriame smurtas prieš civilius, ypač moteris, tampa sąmoninga karo realybe.
Tokie nusikaltimai vykdomi ne atsitiktinai – jie yra platesnio konflikto dalis, kai žmogaus kūnas paverčiamas galios, keršto ir bauginimo įrankiu.

Karo kontekste šios patirtys dažnai lieka nematomos, nes jas užgožia mūšių statistika, teritorijų praradimai ar politiniai sprendimai.
Tačiau būtent šios asmeninės istorijos leidžia suprasti tikrąją karo kainą – ne tik sugriautus miestus, bet ir sulaužytus gyvenimus.

‘I can’t describe all of it… Those drunk, stinking men, tearing my clothes, treating me like I was a rubber doll… It was unbearable,’ one survivor revealed(Trigger warning: Please note that the report contains graphical details of abuse, which could be distressing to some. Reader discretio...

26/01/2026

Dalinamės straipsniu, kuris leidžia kalbėti tiems, kurių balsai dažniausiai yra negirdimi. Tai tekstas, kurio centre atsiduria žmogus: jo kūnas, atmintis, gėda, baimė ir ilgas, alinantis teisingumo laukimas.

Ukrainiečių menininkė Darija pasakoja, kad po patirtos prievartos jai atrodė, jog jos kūnas jai nebepriklauso, o pats gyvenimas tapo svetimas. „Aš norėjau išnykti“ – tai psichologinė realybė, kurią patiria daugelis seksualinį smurtą išgyvenusių žmonių.

Šiame straipsnyje liudininkų lūpomis kalbama apie nerimą, kad teisingumas gali taip ir likti nutylėtas. Kad karo pabaiga nebūtinai reikš teisingumo pradžią. Kad pasaulis, pavargęs nuo karo, pasirinks judėti toliau palikdamas jų istorijas archyvų paraštėse. Ši baimė yra pagrįsta – istorija jau ne kartą parodė, kaip seksualinis smurtas karo metu tampa „nepatogia detale“, kurią patogiau nutylėti.

Išgyvenusieji jau padarė sunkiausią dalį - jie prabilo. Kalbėkime garsiai ta tema ir mes, nes kiekviena nutylėta istorija yra dar viena agresoriaus pergalė.

Mūsų projekto karštosios linijos pagalbos numeris +370 662 42920



Visą straipsnį rasite čia: https://www3.nhk.or.jp/nhkworld/en/news/backstories/3897/

13/01/2026

Seksualinė prievarta prieš Ukrainos karo belaisvius nėra pavieniai nusikaltimai. Tai sisteminga, tyli ir sąmoninga smurto forma naudojama palaužti žmogų, sutrypti jo savivertę bei sunaikinti tapatybę.

CEPA publikuotame straipsnyje „The Plague of Sexual Violence Against Ukraine‘s Prisoners of War“ atskleidžiami liudijimai apie išžaginimus, kankinimus ir seksualinį pažeminimą Rusijos nelaisvėje. Aukos – tiek moterys, tiek vyrai. Šiame tekste aiškiai atsiskleidžia viena esminė mintis: seksualinis smurtas Rusijos nelaisvėje nėra skirtas seksualiniam pasitenkinimui. Jis skirtas dominavimui, gėdai bei baimei įtvirtinti, asmenybės sužlugdymui.

Straipsnyje cituojami liudijimai atskleidžia ne tik pačius veiksmus, bet ir nuolatinę grėsmės būseną: prievarta nebūtinai įvyksta kasdien, bet ji tarsi visada „sklando ore“. Grasinimai, nuoginimas, seksualizuotas smurtas, girdimi prievartaujamų bendražygių šauksmai koridoriuose. Sukuriama tokia psichologinė įtampa, kurioje kūnas niekada nebėra saugi vieta.

Todėl norime pabrėžti, kad išsilaisvinimas iš nelaisvės dar nereiškia išsilaisvinimo nuo patirties. Skatiname kalbėti - įvardyti tai, kas buvo nutylėta, pasidalyti tuo, kas skauda ar kelia baimę. Atviras pokalbis tampa svarbiu gijimo žingsniu, padedančiu ne tik suprasti savo patirtį, bet ir pamažu susigrąžinti vidinę laisvę, orumą bei pasitikėjimą savimi.

Mūsų projekto karštosios linijos pagalbos numeris +370 662 42920

Ukrainian prisoners of war are suffering sexual violence and r**e, compounded by a suffocating silence that isolates them from the world.

31/12/2025

Praėjo keleri metai nuo Bučos išlaisvinimo, tačiau kai kurie karo nusikaltimai neturi galiojimo datos. Seksualinė prievarta, apie kurią rašoma šiame straipsnyje, nėra praeitis - jos pasekmės gyvos iki šiol, o atsakomybė už jas dar neįgyvendinta.

Seksualinė prievarta kare visada turi platesnį tikslą nei fizinis smurtas. Ji griauna bendruomenes, palieka ilgalaikes psichologines traumas, naikina pasitikėjimą, saugumo jausmą, tai tęsis ir pasibaigus okupacijai - aukos gyvena su pasekmėmis metų metus, dažnai tylėdamos dėl baimės, stigmos ar netikėjimo, kad bus išgirstos. Tylėjimas padeda nusikaltėliams, o ne aukoms. Šių liudijimų viešinimas yra svarbus dėl tiesos, atminties ir teisingumo.

Straipsnyje anglų kalba aprašomi dokumentuoti atvejai, kai Rusijos okupacijos metu Bučoje mažiausiai 25 merginos ir jaunos moterys buvo išprievartautos, tarp jų ir nepilnametės.

Norime pabrėžti, kad kalbėdami apie skaičius neturėtume jų suvokti kaip ribos. Jie žymi ne pabaigą, o minimumą to, kas įvyko. Už kiekvieno dokumentuoto atvejo gali slypėti dešimtys neįvardytų istorijų - moterų, mergaičių, vyrų ir vaikų, kurių patirtas skausmas gali niekada nepatekti į ataskaitas ar teismo bylas.

Russian occupiers r**ed at least 25 girls in Bucha, 9 of them are pregnant - Denisova

11/12/2025

Ukraina oficialiai įsteigė nacionalinį seksualinės prievartos, vykdomos Rusijos pajėgų, aukų registrą. Tai nėra tik formalus žingsnis - tai tiesioginė reakcija į sistemingą prievartą, kuri Rusijos kariuomenės rankose tapo dar vienu karo ginklu.

Nuo 2022 m. - 2024 m. yra užfiksuoti 303 oficialūs prievartos atvejai. Tai 303 gyvenimai, kurių laikas sustojo, kai kūnas buvo paverstas karo įrankiu, tad šis registras tarsi būdas pasakyti, kad mes jus matome, girdime ir tikime jumis. Tačiau, turime pripažinti ir skaudžią tiesą - šie skaičiai - tik ledkalnio viršūnė. Seksualinis smurtas kare dažnai lieka nematomas. Daugybė aukų vis dar gyvena tyloje manydamos, kad jų balsas bus per silpnas, per gėdingas, kad jį kas nors priimtų.

Jų kova dar tik prasideda. Skatiname išgirsti šiuos nebylius balsus, neignoruoti kančios ir remti tuos, kurie išgyveno visą šį siaubą. Šis žingsnis Ukrainoje tarsi kvietimas visam pasauliui: karo metu seksualinis smurtas niekada negali būti normalizuotas ar pamirštas. Aukos nusipelno mūsų dėmesio, mūsų paramos ir mūsų visų tvirtos reakcijos.



https://kauno.diena.lt/naujienos/pasaulis/ekonomika-ir-politika/ukraina-isteige-nacionalini-seksualines-prievartos-vykdomos-rusu-pajegu-auku-registra-1179699

23/06/2025

Seksualinis smurtas yra rimta problema, ypač konfliktų paveiktose šalyse, tokiose kaip Ukraina.

Tad šių metų kovo 13-14 d. įvyko mokymai Kaune tema "Seksualinės prievartos trauminės patirtys: kaip atpažinti ir padėti". Mokymų metu žinių sėmėsi daugiau nei šimtas dalyvių, kuriems sveikinimo žodį tarė: Jurgita Sejonienė, Lietuvos Respublikos Seimas; Mindaugas Kukaitis, Lietuvos Advokatūra.

Pranešimus skaitė:

Inga Martinkutė, advokatė, VU vyresnioji lektorė tema „Seksualinė prievarta yra karo ginklas“ pradžia Lietuvoje;

Milda Matulaitytė-Feldhauzen, rašytoja, radijo laidų vedėja tema „Dievas ten nebegirdi mano maldų“;

Valentina Demidenko, Jonavos rajono socialinių paslaugų centro direktorė, Kauno Kolegijos docentė tema „Socialinio darbuotojo vaidmuo, teikiant pagalbą seksualinę prievartą ir kitas traumas patyrusiems pabėgėliams“;

Andrius Jurgaitis, psichologas psichoter**eutas tema „Psichologinė seksualinės prievartos trauma: kodėl aukos tyli?“;

Diana Vasiljevaitė, teismo medicinos ekspertė tema „Valstybinė teismo medicinos tarnyba Seksualinės prievartos teismo medicininiai aspektai“;

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pristatė bylų dėl seksualinės prievartos analizę.

Mokymuose aptarta seksualinės prievartos karo ir taikos sąlygomis aspektai. Kalbėta apie tarptautinę ir nacionalinę teisę, seksualinio smurto stigmatizaciją, teismo medicinos ekspertizės momentus, emocinį saugumą.

Nuotraukų autorė Alina Stasiuk.

Mūsų projekto karštosios linijos pagalbos numeris +370 662 42920

Projekto veikla finansuojama iš EEE/NOR fondų.