25/09/2025
Atrodo, taigi viskas aišku- civilizacija, išaugęs pragyvenimo lygis ir technologijos sudaro visiems Lietuvos gyventojams sąlygas gyventi patogiai ir saugiai…
Deja, vesdama mokymus švietimo įstaigoms, tuo stipriai suabejojau. Dirbau su vienos didmiesčio mokyklos pedagogų grupėmis. Tam tikrame etape ieškojom bendrų sąlyčio taškų tarp mokinių tėvų ir ugdytojų lūkesčių. Su tėvų lūkesčiais viskas akivaizdu- tikimasi operatyvių atsakymų ir reakcijos kaip dirbant tarnybose 24/7, darbo valandos neribotos, teisių jokių, o pareigų bele kiek (nuo viską darančio super galių turėtojo mokytojo-motyvatoriaus-psichologo-darželio auklėtojo iki tėvų bendruomenės telkėjos, slaugės, valgydintojos ir spintelių valytojos/tikrintojos)... Mokytojų lūkesčiai nustebino savo kuklumu: norėtųsi, kad vaikas tiesiog ateitų į mokyklą. Ateitų pamiegojęs, nusiprausęs, ir ne alkanas. Išgirdus tai pirmoje pedagogų grupėje, prunkštelėjau ir pakomentavau; “geras juokelis”. Bet iš dalyvių reakcijos greitai supratau, kad jie nejuokauja. Dar patikslinau, ką jie turi omenyje. Sužinojau, kad dažnai tėvai vaikus atveda į mokyklą neprižiūrėtus, su įvairiausiais keisčiausiais kvapais, neišsimiegojusius, raudonomis akimis, alkanus, be reikalingų priemonių… Dirbant su antrąja pedagogų grupe, mintyse svarsčiau, išsakys jie panašų lūkestį ar ne. Ir bum!- turime: nuskambėjo tos pačios frazės. Darbo su trečiąja grupe metu beveik neabejojau, kad lentoje vėl atsiras panašios formuluotės. Ir mano nuogąstavimai pasitvirtino.
Po mokymų keletą dienų vis mintimis sugrįždavau prie šio netikėto atradimo. Galvojau, kokia liūdna šios mokyklos pedagogų patirtis… Mokykla didmiestyje tikrai turi gerą vardą, yra populiari ir geidžiama tėvų…
Po keleto dienų teko dirbti su provincijos pedagogais. Tikslingai uždaviau klausimą apie mokytojų lūkesčius tėvams. Ir su siaubu vėl išgirdau panašius atsakymus.
Todėl šis mano įrašas skirtas tėveliams ir seneliams. Švietimo įstaigų darbuotojų vardu nuoširdžiai kviečiu prisiminti savo svajones, kai laukėtės vaikelių. Kaip svajojote apie dukryčių pinamas kasas, sūnelių užglostytus nubalnotus keliukus, apie mažytį delniuką savo rankoje, atviras spindinčias akis su pilnu atsidavimu ir pasitikėjimu žvelgiančius į jus…Noriu priminti, kad šalia šių nuostabių saldžių momentų, dar yra daug kasdienių mažų, bet nuolatinių pareigų ir atsakomybių, kurias gali atlikti tik tėveliai, o ne mokyklų pedagogai. Kiekvienas įdėtas veiksmas, ypač tas, su meile, kantrybe ir šiltu prisilietimu, sugrįžta sužydėjęs dėkingumu, taika ir pagarba.
Gal dabar, rugsėjį, dar ne visi tėveliai spėjo persijungtii iš atostoginio režimo, todėl skubu priminti, kad palankios saugios darbinės aplinkos ir motyvacijos sukūrimas vaikams yra išskirtinai suaugusiųjų (tėvų kartu su mokytojais) reikalas. Padėkite savo vaikams išmokti disciplinos, tvarkos, atsakomybės įgūdžių, atliekant mažus pastovius veiksmus užbaigiant savo dieną vakare ir pradedant naująją- ryte.
Juk pilietiškos, atsakingos ir darbčios visuomenės kūrimas prasideda ne Lietuvos Seime, bet kiekvienoje šeimoje nuo nuobodaus, bet kruopštaus kasdieninio dantų valymo ir daiktų susitvarkymo.
