Jis tarsi atrama, tarsi uola, šalia kurio visos gyvenimo negandos neatrodo tokios baisios. Jis tas žmogus, kuris vaikystėje tarsi gerasis burtininkas išvydavo visas raganas ir pabaisas, jis mokėjo kurti vaikiškus stebuklus ir pats tikėjo stebuklais. Viskas dingo. Burtai išsisklaidė. Raganos grįžo ir niekur nesiruošia trauktis, jos nieko nebijo, nes nebeliko kam mūsų apgint. Jį suvalgė vėžys. Gydyt
ojai ligą pastebėjo per vėlai, o vėžys jį suvalgė per greitai. Metastazės išplito po visa kūną ir jau niekas nebegalėjo padėti. Mes meldėmės, kad jis kuo ilgiau liktų su mumis, bet deja… Tėtis mus paliko labai greit. Per greit. Likome vienos. Dar tik trys mėnesiai kaip jis išėjęs, dar vis tikimės ir laukiam kol jis sugrįš. Rodos, va tuoj, įžengs pro duris. Tuoj viskas bus gerai. Šis baisus košmaras išsiklaidys ir ryte vėl žadins tėčio verdamos kavos kvapas. Dar taip norisi gedėti, norisi ilgėtis, norisi liesti jo daiktus ir uosti tėčio kvapą. Tačiau ir šį kartą laikas nėra mūsų sąjungininkas. Šį kartą mes vėl neturime laiko. Tėtis buvo verslininkas, statė namus žmonėms. Versle būna visko. Tąkart jis galėjo rinktis: bankrutuoti ir išduoti žmones, kurie įsigijo butus, jo įmonės statomame name, palikti juos be pinigų ir namų arba pasiimti didžiulę paskolą ir įgyvendinti savo sumanymą iki galo. Jis buvo sąžiningas žmogus, todėl užstatęs mūsų nuosavą namą, užbaigė statybas - todėl tie žmonės dabar turi namus. Jis buvo sąžiningas ir dėl to, kad tikėjo savo įmonės partneriais, jis tikėjo, kad jie taip pat sąžiningi. Jis tikėjo, kad jam mirus aš stosiu į jo vietą, tęsiu jo darbus, įgyvendinsiu jo svajones ir sumanymus. Aš taip pat tuo tikėjau. Buvau tikra, kad galėsiu padaryti tai, ko tėtis nespėjo. Kaip greit realybė nuleido mane ant žemės. Verslo partneriai išmetė mus iš verslo. Jie neprisimena mūsų veidų, vardų, jie jau pamiršo mūsų tėtį. Jie sako, kad me sesame niekas. Jie klysta. Tai jie yra niekas. Be moralės, be vertybių, be atsakomybės. Mes kovojam. Kovojam kasdien ne tik su beprotišku, širdį draskančiu skausmu, bet ir su didžiule neteisybe ir sunkumais, užgriuvusiais mūsų šeimą. Kovojam, nes mūsų tėtis taip pat kovojo, jis nepasidavė iki paskutinio atodūsio.
Šiandien mes netenkam savo namų. Juos pastatė tėtis. Ten mes laimingi ir saugūs. Mūsų namas yra nuostabioje, gamtos apsuptoje vietoje prie jūros. Ten gera būti, ten mes mokėmės džiaugtis ir mylėti gyvenimą. Šis namas be galo svarbus ir brangus mūsų šeimai. Kiekvienas namo kampas, kiekvienas laiptas yra pilnas prisiminimų, pilnas meilės ir laimingų šeimos akimirkų. Tačiau ne tai svarbiausia. Su šiuo namu siejosi didžiausia tėčio svajonė. Jis svajojo įkurti reabilitacijos centrą onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams. Jis svajojo dalintis tuo ką turi, tuo ką kasdien mato pro langą, tuo kuo kvėpuoja su kitais, kuriems reikia pagalbos. Aš tikiu jo svajone. Savo svajonę jis man paliko, kaip patį svarbiausią palikimą. Slaugydama tėtį onkologijos ligoninėje mačiau daug pavargusių žmonių. Kasdien kovojančių, kasdien stojančių į karą su vėžiu. Aš noriu atverti savo namų duris šitiems kariams, didvyriams, kurie stengiasi iš visų jėgų. Tai nebūtų įstaiga su šaltai besišypsančiomis seselėmis, tai turi būti poilsio oazė, įkvepianti žmones nepasiduoti. Šitie namai būtų atviri visiems sergantiems: vaikams, seneliams, jauniems žmonėms bei jų artimiesiems. Jūra, miškas, minšta žolė po kojomis – visa tai įkvepia gyventi, įkvepia neprarasti vilties. Aš tikiu, kad mano tėčio paskutinė svajonė bus įgyvendinta. Aš tikiu, kad tik padėdami vieni kitiems mes darome pasaulį geresnį. Privalau tikėti, kad su jūsų pagalba aš galėsiu padėti kitiems ir taip geri dalykai niekad nesibaigs. Ačiū jums.
