28/04/2026
„Kartais didžiausia meilė – mokėti paleisti… 💔“
Vakar paskutinį kartą savo glėbyje laikiau Nikutį. Širdį drasko taip stipriai, kad vakar nesugebėjau net parašyti. Nenorėjau su niekuo bendrauti, nekėliau telefono, neatsakinėjau į žinutes. Tiesiog išgyvenau begalinį praradimą.
Labai sunku rašyti, ašaros plauna ekraną lyg iš krano tekantis vanduo, o mintys vis grįžta į tą skaudžią realybę.
Vakar buvo viena iš tų dienų, kurių labiausiai bijau ir nekenčiu, kurios visam laikui lieka manyje. Turėjau susiimti ir atsisveikinti su mūsų senuku. Stengiausi nieko nedaryti neįprastai, kad nesukelčiau jam papildomo streso. Suleidau paskirtus analgetikus ir antiemetikus (nuo pykinimo), laukiau, kol jie sumažins skausmą ir palengvins savijautą, deja, vaistai jau nebeveikė.... Skausmas buvo nebevaldomas.
Atsargiai paėmusi išnešiau jį paskutinį kartą į lauką. Kvėpavome saulėtu oru, šalia mūsų buvo kalytė Dumsė, ji paskutinį kartą savo dideliu ir šiurkščiu liežuviu nuprausė jam akis ir nosį. Tačiau Nikas jau nebereagavo. Jam užeidavo stiprūs spazminiai skausmai, jis dejuodavo, sunkiai dūsavo, net švelniai palietus šoną krūptelėdavo…
Negalėjau leisti jam, toliau taip kentėti.....
Nors penktadienį Nikutis dar elgėsi įprastai, dar valgė, vaikščiojo, net bėgiojo tik nelojo lauke, nes jis visada lodavo ant visko, kas juda. Sekmadienio rytą mūsų laukė vizitas pas veterinarijos gydytoją, tačiau šeštadienį ryte radome Nikutį sukniubusį…
Nikas sirgo nuo pat pradžių – lėtinis širdies nepakankamumas, prostatos patologija, kepenų funkcijos nepakankamumas. Dėl kardiologinės būklės negalėjome taikyti chirurginio gydymo. Nuolat vartojome medikamentus, hepatoprotektorius, kardioprotekcinius papildus, specialų dietinį pašarą.
Šeštadienio naktį Nikutis prabuvo stacionare. Prognozės buvo aiškios, tačiau nesitikėjau, kad viskas įvyks taip greitai. Kraujo tyrimai, rodė ryškų uždegiminį procesą – ūminį pankreatitą, atlikta echoskopoja parodė kepenų struktūros pakitimus, prostatos išvešėjimą, organizmas tiesiog nebesusitvarkė…
7madienį atvažiavus jo pasiimti, jis nebedžiūgavo kaip visada. Grįžome į "namo" į guolį, savo vietą, savo erdvę, dar turėdami lašelį vilties, jog atlašėsime ir dar laimėsim kažkiek laiko pagyventi, bet...
Pirmadienio rytas Nikui buvo pats skausmingiausias per visus jo beveik 13 išgyventų metų.
Pamačius jį aš supratau – turiu priimti sunkiausią sprendimą. Sprendimą iš meilės ir pagarbos. Nes negalėjau leisti jam taip kentėti, kai net stipriausi vaistai nebepadėjo.
Klinikoje buvau su juo iki paskutinio atodūsio. Laikiau jo galvytę, žiūrėjau į jo mėlynas akis… Laikas tarsi sustojo. Toje akimirkoje jo akyse mačiau viską, visą mūsų kartu praleistą laiką, lyg filmą nuo pirmos dienos iki paskutinės…
Pirmą kartą Niką pamačiau prieš pusantrų metų Šėtos kaimelyje, ant trumpos grandinės, skurdžioje būdelėje. Nepaisant visko, tas mažas, išsekęs šunelis žiūrėjo į mane savo mėlynomis akimis ir šypsojosi. Tikrąja to žodžio prasme – šypsojosi.
Nors esu visiška „katinų žmogus“, grįžusi namo negalėjau jo pamiršti. Po kelių dienų Nikutis jau buvo mano glėbyje. Mažas, blusuotas, dusdamas nuo kosulio, kreivomis kojytėmis, bet su šypsena ir tomis hipnotizuojančiomis mėlynomis akimis.
Jo gyvenimas neglostė – nemylėtas, skriaustas, badavęs…
Bandžiau rasti jam namus, bet vos tik prabilus apie diagnozes, širdies nepakankamumą, kepenų pažeidimus, norinčiųjų nebelikdavo. Taip jis liko organizacijoje, bei tapo kačių karaliumi, Niku - Nikulinu.
Niekada nepamiršiu pirmų dienų, kai jis gynė kiekvieną maisto dubenėlį, nuo mūsų rankų, nuo kačių žvilgsnių, kandžiojo net orą, tačiau labai greitai suprato, kad čia viskas kitaip. Po savaitės jis jau buvo nebe Nikas, o mūsų Nikulinas.
Be baimės kišdavome rankas jam į nasrus, kad sugirdytume vaistus. Jis džiaugdavosi kiekvienu kąsniu: sausuku, konservu, skaniuku, net vandeniu, ypač jautienos kaulais, didesniais už jį patį. Slėpdavo juos po pagalve, saugodavo kaip didžiausią turtą.
Jo skleidžiami garsai valgant, mus iki ašarų prajuokindavo… O kokie juokingi buvo jo bandymai apsiversti ant nugaros, kad pakasyti pilvą, kartais reikėdavo padėti, nes trumpos kojytės nepaklusdavo…
Lauke jis stebuklingai „apkursdavo“ , galėjai šaukti, švilpti, bet Nikas eidavo ten, kur jam reikia, žmogaus balsas tapdavo nuliniu efektu. Kartais jis iš kelio, nuklysdavo į takelį, tekdavo važiuoti ponaičio ieškoti, prigautas jis sėdėdavo automobilyje lyg niekur nieko, grįžęs vėl tipendavo savo trumpomis kojytėmis per kiemą.
Kas mus lankėte, prisiminsite kaip jis bardavosi ant svečių, kol šie jo nepaglostydavo, o paglosčius išleisdavo tą savo juokingą garsų "MH ARIAUU". Nikas puikiai sutarė su katėmis ir mūsų didžiąja kalyte Dumse. O jo guolis buvo tikras kačių traukos centras, tarsi katažolė, vos tik Nikas pakildavo, katės stodavo į eilę užimti jo vietą…
Per kelias minutes jo akyse pamačiau visą mūsų istoriją. O kai akys užsimerkė, supratau, kad mūsų draugystė šioje žemėje baigėsi. Liko tik prisiminimai…
Nors ir labai sunku, bet noriu pasakyti dar kelis sakinius, kuriuos perskaitę bandykite suprasti....
Gyvūnai nekalba – jie savo būseną parodo elgesiu, skausmu, tyla, žvilgsniu. Niekas geriau už jus nepažįsta jų, kaip jūs...
Tad kartais meilė reiškia ne tik kovą už gyvybę…
Kartais didžiausia meilė, yra mokėti juos paleisti...
Ne dėl to, kad lengva. O dėl to, kad jiems per sunku likti... 💔
Nikai, Nikulinai, Ridikėli, Limpopo, mano mažas Cepelinuk… apkabinu tave, trūks tavęs...
P.S.
Savanorė - Ingrida.
