Lietuva360

Call Directions Website Contact the organization

Lietuva360 Projektas vykdomas bendradarbiaujant kartu su UAB Miniskipas

LIETUVA 360 - panoraminės kraštovaizdžių, architektūros, urbanistikos kompleksų, objektų, teritorijų (kultūros, istorijos, meno, archeologijos, kulto), renginių, aplinkos, patalpų foto ir video.

Molėtai. Vidurvasaris.Vidurnaktis. 2026 m.
26/07/2026

Molėtai. Vidurvasaris.Vidurnaktis. 2026 m.

Labanoras – kaimas Švenčionių r. sav., Labanoro girioje ir regioniniame parke (Labanoro regioninis parkas). Iki Valakų r...
19/07/2026

Labanoras – kaimas Švenčionių r. sav., Labanoro girioje ir regioniniame parke (Labanoro regioninis parkas). Iki Valakų reformos buvo kupetinis kaimas, vėliau – spindulinio plano. Viduryje – aikštė, iš kurios radialinėmis kryptimis eina gatvės. Čia dar galima panatyti kiemus su gerai išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Per Labanorą teka Labanoro upelis, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras. Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373 m. Pirmoji bažnyčia minima 1522 m. 1568 m. Žygimanto Augusto rašte minimas Labanoro dvaras. Dėl vietinių nesutarimu kaimo dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, o priešingoji – Dvariškiais. Kiekviena dalis turėjo savo kapines, kurios tebėra ir šiandien. Po gaisro, 1820 m. pastatyta medinė Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, kurioje buvo 17 dailės paminklų. 2009 m. vasarą bažnyčia restauruota, o ji 2009 m. gruodį visiškai sudegė, liko tik varpinė. Bažnyčia atstatyta 2011 m.

Garliava – miestas Kauno rajono savivaldybėje, 10 km į pietus nuo Kauno centro. Miestas įsikūręs į pietus nuo Kauno, pri...
19/07/2026

Garliava – miestas Kauno rajono savivaldybėje, 10 km į pietus nuo Kauno centro. Miestas įsikūręs į pietus nuo Kauno, prie senojo kelio link Marijampolės ir Prienų. Pro miestą teka upelis Maišys, patvenktas ties Veiverių gatve. Šalia upelio įrengtas miesto parkas. XVIII a. pabaigoje Garliavos krašto centras buvo Jonučiuose (3 km nuo Garliavos). Garliava išaugo iš gatvinio kaimo, kuris pradėjo kurtis XIX a. pradžioje prie naujai nutiesto kelio grafo Juozo Godlevskio žemėje. Per Garliavą ėjo svarbus pašto kelias Kaunas–Marijampolė–Varšuva. Juozas Godlevskis, kuris po Trečiojo Respublikos padalijimo supirko daugelį Užnemunės žemių, 1809 m. pastatė bažnyčią (pagal legendą, įamžinti savo išsigelbėjimui nuo toje vietoje puolusio plėšiko) ir savo garbei vietovę pavadino Godlewo – šie metai laikomi Garliavos įkūrimo data. J. Godlevskis pastatė ne tik katalikams, bet ir evangelikams liuteronams bažnyčias, o žydams – sinagogą. Garliava XIX a. pradžioje išaugo į miestelį, išsiplėtusį abiejose kelio pusėse. 1812 m. vasarą prancūzmečiu pro Garliavą pravažiavo ir senuosiuose valsčiaus valdybos namuose buvę apsistojęs Napoleonas, kurio armijos štabas buvo netoli Garliavos. Tautinis lietuvių atgimimas gana anksti išjudino Garliavą ir jos apylinkes. Garliaviškis vaistininkas Kazys Aglinskas (1851–1924), mokytojai Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, Jonas Mačys-Kėkštas ir kiti knygnešiai buvo sudarę lietuviškos spaudos mylėtojų ir platintojų draugiją, skleidė lietuvišką žodį. Pas K. Aglinską dažnai lankydavosi Jonas Basanavičius. Garliavoje buvo jaučiami 1863 m. sukilimo atgarsiai. 1863 m. vasario 1 d. kunigas Motiejus Radziukynas bažnyčioje perskaitė sukilimo manifestą ir už tai buvo ištremtas į Sibirą. Per I pasaulinį karą, vykstant mūšiams prie Garliavos, buvo susprogdinti bažnyčios bokštai, suskilo sienos, sudegė visi klebonijos pastatai. Iki 1923 m. bažnyčia buvo suremontuota, o 1935 m. pagal architekto Stasio Kudoko projektą atstatyti ir bokštai. Bažnyčioje buvo įrengti elektriniai vargonai – vieni pirmųjų Lietuvoje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos valstybingumo atkūrimą, 1918–1920 m. nemažai garliaviečių savanoriais įstojo į Lietuvos kariuomenę. Žuvusiųjų savanorių atminimas įamžintas prie bažnyčios pastatytame paminkle. Tarpukariu miestelis buvo Garliavos valsčiaus centras. Okupacijų metais Garliava ir jos gyventojai labai nukentėjo. Vokiečių okupantai 1941 m. rugpjūčio 28 d. Rinkūnuose, netoli Jiesios, sušaudė Garliavos gyventojus – žydus. Sovietinės okupacijos metais 1941 m. birželio 14 d. ir 1948–1949 m. šimtai garliaviečių buvo ištremti į Sibirą. Pokario metais Garliavos apylinkėse vyko aktyvi rezistencinė kova. Čia veikė Lietuvos partizanų Tauro apygardos Birutės rinktinė (vadas Juozas Lukša). Žymesni partizanų susirėmimai su stribais ir enkavedistais vyko 1945 m. kovo 5 d. ties Jurginiškių kaimu, o 1946 m. pabaigoje – ties Juodgiriu, kur enkavedistai ir stribai užpuolė partizano Žvangučio keliolikos vyrų būrį. Nukovę 23 užpuolikus, partizanai pasitraukė, tačiau žuvo Žvangutis ir 6 kovotojai. Dabar šioje vietoje Lietuvos tremtinių sąjungos Garliavos skyriaus iniciatyva pastatytas koplystulpis lietuvių tautos kančiai atminti. Skulptorius – A. Teresius. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo vežami į Garliavos „stribyno“ kiemą atpažinimui ir patyčioms. 1951 m. rugsėjo 4 d. Pabartupyje, netoli Garliavos, žuvo legendinis partizanų vadas Juozas Lukša. Jam atminti 1989 m. viena Garliavos gatvių pavadinta J. Lukšos vardu, o Garliavos mokyklai 1994 m. suteiktas J. Lukšos vardas. Garliavoje po karo kūrėsi grįžę iš Sibiro tremtiniai ir pokario rezistencijoje dalyvavę įvairių Lietuvos vietovių kovotojai bei jų ryšininkai. Lietuvių kankinių atminimui slapta kryžius statė P. Petraitis, V. Švirinas, P. Blaževičius ir kt. Už antisovietinę veiklą buvo įkalinta Jadvyga Bieliauskienė. Garliavietis Saulius Kelpša tarybinės okupacijos metais buvo slapta iškėlęs lietuvišką Trispalvę. 1958 m. gegužės 15 d. suteiktos miesto tipo gyvenvietės teisės. Atgimimo laikotarpiu (1988–1990 m.) Garliavos gyventojai aktyviai įsijungė į atgimimo judėjimą. 1989 m. vasario 16 d. pasodintas Nepriklausomybės 71-ųjų metinių ąžuolas. Legenda pasakoja, kad šiose vietose dvarininkas Juozas Godlevskis apsistojo neatsitiktinai. Anksčiau čia neva buvusi neįžengiama pelkė, ir dvarininkas čia įklimpęs su arkliais ir baisiai persigandęs, ėmęs dievo maldauti, kad jį išgelbėtų, ir pažadėjo, kad jei liksiąs gyvas, toje vietoje pastatysiąs bažnyčią.

Kauno tvirtovės IX fortas – Kauno tvirtovės dalis. IX forto statymo darbai vykdyti 1903–1913 m. Tai moderniausias Kauno ...
19/07/2026

Kauno tvirtovės IX fortas – Kauno tvirtovės dalis. IX forto statymo darbai vykdyti 1903–1913 m. Tai moderniausias Kauno tvirtovės įtvirtinimas, kuris užbaigė pirmą 9 fortų ir 10 stacionariųjų baterijų gynybinį žiedą. IX fortas statytas Linkuvos įtvirtinimų priešakyje, ant aukštumos, esančios prie Kumpės palivarko. Tai strategiškai svarbi vieta, nuo kurios tvirtovei ir miesto centrui grėsė priešo apšaudymo galimybė. Fortas pastatytas pagal profesoriaus Konstantino Veličkos 1897 m. projektą. Įtvirtinimas yra penkiakampio formos, visi kazematai betoniniai, sienų storis siekia 1,5–2,1 m. Fortą supa gynybinis griovys su kontreskarpine siena, čia įrengti du viengubi ir vienas dvigubas kofras. Jis centrine poterna jungiasi su kareivinėmis. Dviejų aukštų kareivinės yra banguoto profilio, su langais ir šaudymo angomis. Kareivinės skirtos forto įgulai bei buitinėms patalpoms. Pirmajame aukšte buvo virtuvė, valgomasis, produktų sandėliai, kanceliarija, tvarstomasis kambarys, antras aukštas – kareiviams. Forte buvo įrengtos ir ano meto naujovės: laidinis telefonas, generatoriai, gaminę elektrą apšvietimui, vandens siurblių, ventiliacinės sistemos darbui. Šiandien išlikę rankiniai šulinių mechanizmai, dalis cilindrinių krosnių, autentiški langų rėmai, durys. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą IX fortas buvo aprūpintas 4 Maksimo sistemos kulkosvaidžiais, 28 lengvosiomis (4 svarų) patrankomis, 5 minėtų patrankų vamzdžiai buvo sumontuoti ant Durliacherio sistemos lafetų. Forto kareivinėse, puskaponieryje, gynybinėje sienoje buvo 14 Nordenfeld sistemos patrankų, 4 varinės mortyros, šauliai apginkluoti Mosin-Nagant sistemos šautuvais. Pirmojo pasaulinio karo metais šis fortas beveik nenukentėjo. 1925 m. fortas perduotas Teisingumo ministerijai, kuri jį pertvarkė į kalėjimą, čia buvo sunkiųjų darbų kolonija. Nuo 1940 m. fortas naudotas kaip kalinių persiuntimo punktas į SSRS lagerius. Nacių okupacijos metais (1941–1944 m.) IX fortas tapo masinių žudynių vieta, kurioje sušaudyta apie 50 000 žmonių. Keletą metų po Antrojo pasaulinio karo IX forte veikė sovietinių represinių struktūrų kalėjimas, vėliau – Kauno valgyklų tresto sandėliai. 1958 m. priimtas sprendimas kurti Revoliucijos istorijos muziejų. Muziejus IX forte oficialiai atidarytas 1959 m., tuomet 4 buvusiose kalėjimo kamerose pristatyta ekspozicija, liudijanti nacių nusikaltimus. Nuo XX a. 7 deš. vyko Kauno IX forto muziejaus memorialo kūrimas. Jis oficialiai pristatytas visuomenei 1984 m. birželio 15 d. Memorialą sudaro administracinis pastatas, memorialinis muziejus (šiandien – okupacijų ekspozicija), IX fortas, parkas, masinių žudynių laukas, monumentas nacių aukoms atminti. Muziejaus teritorijoje stovi paminklas IX forte nužudytoms aukoms. Memorialinis muziejus ir monumentas – ryškūs brutalizmo stiliaus pavyzdžiai. Memorialinio muziejaus architektūra – pasvirusios, nevienodo aukščio plokštumos, simbolizuoja supleišėjusią žemę. Paminklas žudynių aukoms statytas 1976–1984 m. Kūrinio autoriai – skulptorius Alfonsas Ambraziūnas, architektai Gediminas Baravykas ir Vytautas Vielius. Paminklo statyboms naudotas gelžbetonis, paviršiui suteikta medžio lentų faktūra. Monumentą sudaro trijų dalių kompozicija, simbolizuojanti skausmą, viltį ir išsilaisvinimą. Aukščiausia paminklo dalis – 32 metrai.

Dubingių pilis (Pilies kalnas) – buvusi pilies vieta Molėtų r., Dubingių k., Asvejos ežero saloje, (dab. likęs pusiasali...
11/07/2026

Dubingių pilis (Pilies kalnas) – buvusi pilies vieta Molėtų r., Dubingių k., Asvejos ežero saloje, (dab. likęs pusiasalis). Tai viena didžiausių piliaviečių Lietuvoje. Rašytiniuose šaltiniuose Dubingių pilis minima nuo XIV a. 1412-1413 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis pastatydino naują pilį, o prieš 1430 m. pilies kieme ir medinę katalikų bažnyčią. XV a. pilis atiteko Biržų - Dubingių šakos Radviloms, jų kelis kartus perstatyta, paskutinį kartą - XVII a. pradžioje. 1547-1548 m. joje penkis mėnesius gyveno Barbora Radvilaitė. Apie 1565 m. katalikų bažnyčia perduota evangelikams reformatams. 1620 m. Jonušas Radvila vietoj medinės pastatydino mūrinę evangelikų reformatų bažnyčią, kuri 1735 m. sudegė. Ankstyviausią piliavietės piešinį iš 1872 m. yra palikęs Napoleonas Orda (1807-1883 m.). Jame matyti rūmų ir bažnyčios griuvėsiai. Sprendžiant iš piešinio, rūmai buvo kelių aukštų, su aukštu bokštu. Jie buvo gana panašūs į kitus to meto Radvilų statytus rūmus Nesvyžiuje, Vilniuje, kiek vėliau - ir Kėdainiuose. XVIII a. viduryje pilis sunyko. Buvusios Dubingių evangelikų reformatų bažnyčios vietoje po bažnyčios rūsiais centrinėje dalyje buvo rasta kelios dešimtys kapų, kai kurie jų buvo suardyti per įvairias statybas. Bažnyčios centrinėje dalyje, kur kadaise buvo Dievo stalas, labai negiliai po grindimis rasta 1,5 m ilgio ir 1 m pločio dėžė. Joje ir buvo sudėti aštuonių asmenų palaikai, kurie dėžėje-sarkofage buvo sudėti gana tvarkingai, mėginant išlaikyti anatominę griaučių tvarką. Akivaizdu, kad perlaidota ne atmestinai, bet jaučiant deramą pagarbą perlaidojamiems asmenims. Nustatyta, kad bažnyčioje buvo palaidoti mažametis Mikalojus Radvila, Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sapkova, Mikalojus Radvila Juodasis, jo žmona Elžbieta Šidlovecka-Radvilienė (1533–1562 m.), Mikalojus Radvila Rudasis, jo sūnus Mikalojus Radvila, Mikalojaus Radvilos žmona Elena Hlebovičaitė, vaikaitis Jonušas Radvila. 2009 m. rugsėjo 3–5 dienomis įvyko atsisveikinimo su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Radvilų giminės atstovų palaikais ir perlaidojimo ceremonija. Radvilų giminės atstovų palaikai buvo pašarvoti Dailės muziejaus Radvilų rūmuose Vilniuje. Rugsėjo 5 d. didikų giminės atstovų palaikai buvo perlaidoti jų radimo vietoje, buvusios bažnyčios rūsyje.

Inturkė (Anturkė) – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje. Inturkė įsikūrusi Galuonų ežero Gėluoto įlankos šiauriniame kran...
10/07/2026

Inturkė (Anturkė) – kaimas Molėtų rajono savivaldybėje. Inturkė įsikūrusi Galuonų ežero Gėluoto įlankos šiauriniame krante. 3 km į šiaurės rytus yra Kertuojų ežero, 2 km į rytus – Išnarų ežeras. Į rytus nuo Inturkės yra Labanoro regioninis parkas. Inturkė žinoma nuo 1373 m. XVI a. – seniūnijos centras. Nuo XVI a. ir jos apylinkės priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarui. XIX a. Inturkė – Vilniaus apskrities miestelis, buvęs Molėtų valsčiuje. 1860 m. pastatyta stačiatikių cerkvė. Per II pasaulinį karą Inturkės gyventojai nukentėjo nuo Armijos Krajovos. 1941 m. liepos–rugpjūčio vokiečių okupacinės valdžios nurodymu nužudyta Inturkės žydų. 1947–1950 m. valsčiaus, vėliau apylinkės centras. 2025 m. patvirtintas Inturkės herbas. Inturkės planas linijinis. Centre – liaudiškojo romantizmo medinė Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Pirmoji minima - 1555 m. (perstatyta 1668 m., XVIII a. viduryje – XIX a. 1-ojoje pusėje) ir XVIII a. varpinė; jos žalvarinis varpas išlietas 1671 m., 1973 m. perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios. Vienanavę bažnyčios vidaus erdvę puošia giliais kesonais suskirstytos lubos, XVIII a. liaudiškojo baroko formų altorius, vertingi paveikslai. Inturkės Dievo Motinos Užtarėjos cerkvėje, statytoje 1860 m. yra vertingos ikonos („Šv. Sava Višeriškis“, XIX a. vidurys, „Šv. Marija Magdalietė“, „Šv. Elijas“, „Šv. Aleksandras Neviškis“, „Šv. Mikalojus“, 1889 m. ir jų aptaisai. Inturkė – vandenvardinis vietovardis, kildinamas nuo Urkio ežero, telkšančio už 3 km į šiaurę nuo bažnytkaimio. Vietovardis sudarytas pridedant priešdėlį ant-, kuris ilgainiui pakito į Int-.

Kaip vadinama sala Neryje netoli Kernavės, tarp Semeniškių ir Mitkiškių kaimų?
17/05/2026

Kaip vadinama sala Neryje netoli Kernavės, tarp Semeniškių ir Mitkiškių kaimų?

Šių dienų piliakalnis - šiukšlynas: civilizacijos atmintis, supilta iš to, ką vakar vadinome būtinybe, o šiandien jau gė...
16/05/2026

Šių dienų piliakalnis - šiukšlynas: civilizacijos atmintis, supilta iš to, ką vakar vadinome būtinybe, o šiandien jau gėdijamės prisiminti. Kazokiškių sąvartynas – Vilniaus apskrities (naudojasi 8 regiono savivaldybės) komunalinių atliekų sąvartynas. Yra 2 km į pietus nuo Kazokiškių, Elektrėnų savivaldybėje. Plotas – 27,1 ha. 2006 m. prasidėjo sąvartyno statyba. 2007 m. atidarytas. Pakeitė iki tol veikusi pagrindinį Vilniaus regiono sąvartyną – Kariotiškes. 2013 m. atidaryta Kazokiškių sąvartyno II sekcija, kurioje tilps iki 1 mln. t. šiukšlių. Uždarytoje pirmoje sekcijoje prisikaupė 1,4 milijonai tonų atliekų, o atliekų kaupo aukštis siekia 25 metrus.

Paparčiai – kaimas Kaišiadorių r., prie Žiežmaros upės, kairiajame Neries krante. Pirmą kartą Paparčiai (Pobarthin) mini...
16/05/2026

Paparčiai – kaimas Kaišiadorių r., prie Žiežmaros upės, kairiajame Neries krante. Pirmą kartą Paparčiai (Pobarthin) minimi XIV a. Kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose. 1394 m. čia susirėmė Vytauto pulkai prieš kryžiuočius, judėjusius link Vilniaus, įvyko Paparčių mūšis. Paparčiuose stūkso du piliakalniai, vienas jų – Paparčių piliakalnis, apgyvendintas I–II tūkstantmečio pradžioje, senovės gyvenvietė, kiek toliau - prie Laukagalio akmuo su Žmogaus pėda. XVII a. šias žemes valdė LDK iždininkas Stanislovas Beinartas, kuris čia įsteigė dominikonų vienuolyną ir pastatydino bažnyčią. Tai buvo klasikinis konvento tipo dominikonų vienuolynas su trim korpusais, vidiniu kiemu ir bažnyčia. Vienuolyną juosė mūrinė tvora. Vienuolyną sudarė dvi teritorijos - klauzūra (vienuolynas, ūkiniai pastatai, sodas, daržas, patenkama per pagrindinius (iki šiol išlikusius) vartus) ir pasauliečių lankoma dalis (bažnyčia, kapinės V dalyje, patenkama per šventoriaus vartelius). ŠR teritorijos dalyje buvo ūkiniai pastatai, kitą teritorijos dalį užėmė sodas, vaistažolių plantacijos ir tvenkiniai. Bažnyčia buvo vienanavė, su bokštu Š dalyje, vidus tinkuotas, dekoruotas augalinio ornamento tinko lipdiniais, skliautai ir choro sienos puoštos tapyba. 1693 m. praplėsta zakristija. 1744 m. prie bažnyčios V fasado grafų Riomerių iniciatyva pristatyta Šv. Dominyko koplyčia, po ja įrengtas skliautuotas laidojimo rūsys. Vienuolynas buvo šildomas krosnimis (rasta XVII - XIX a. krosnių koklių su dominikonų orderio simbolika). Vienuolyno teritorijoje - V bažnyčios pusėje - buvo vienuolių kapinės. Šalia vienuolyno - Š pusėje - miestelio kapinės (XIX a. nustota laidoti). Vienuolyne veikė turtinga biblioteka. Po 1831 m. sukilimo, uždarius Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyną, Paparčių dominikonų vienuolynas tapo Lietuvos dominikonų provincijos centru, čia vyko Lietuvos dominikonų Šv. Angelo Sargo provincijos kapitulos konventai. Vilniaus vienuolyno bibliotekoje buvusios knygos perduotos Paparčių vienuolyno bibliotekai. Kai kurie vienuoliai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, vienuoliai ragino padėti sukilėliams, sukilėliai lankėsi vienuolyne. 1864 m. vienuolynas uždarytas. Kelis metus vienuolyno pastatuose buvo įsikūręs Rusijos kariuomenės dalinys, vėliau, iki 1891 m., pastatai buvo nenaudojami, dar vėliau - parduoti ir išardyti. Bažnyčios rūsiuose palaidoti: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, fundatorius S. Beinartas, Upytės pavieto maršalka S. Podbereskis, Vilkmergės tribūnas, Žaslių kapitonas ir Trakų rūmų rotmagistras M. Riomeris, Darsūniškio seniūnas ir Kauno maršalka B. Oginskis su žmona O. Oginskiene, dominikonų vienuolis tėvas magistras B. Šimkūnas. Dabar čia yra Aušrinės Marijos vienuolynas (įkurtas 1994 m., jame įsikūrusi Betliejaus Mergelės Marijos ėmimo į dangų ir Šv. Brunono seserų kongregacija, vyksta rekolekcijos). Pasipriešinimo kovas rusijos okupacijai pažymi kryžius žuvusių Paparčių parapijos Didžiosios Kovos apygardos Lietuvos partizanų atminimui (autorius Algis Šalkauskas), 6 tipiniai Lietuvos karių kryžiai šiose kapinėse slaptai palaidotų penkiolikos 1945–1946 m. Paparčių apylinkėse žuvusių Didžiosios Kovos apygardos partizanų atminimui. Kaimo kapinėse stovi kolumbariumas, kuriame mirusieji buvo laidoti trimis aukštais. Iš viso jis buvo pritaikytas 24 mirusiems palaidoti. Jose išlikusios dvi antkapinės lentos čia palaidotiems Našlėnų dvaro savininkams Siručiams (XIX a. I pusė). Prie kapinių stovi Paparčių Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (pastatyta 1916 m.).

Vilkokšnis – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų r., Aukštadvario regioniniame parke. Telkšo ledyninės kilmės duburyje, nu...
05/05/2026

Vilkokšnis – ežeras pietryčių Lietuvoje, Trakų r., Aukštadvario regioniniame parke. Telkšo ledyninės kilmės duburyje, nusidriekusiame puslankiu. Nuo pagrindinės ežero dalies į rytus atsišakoja siaura 1,9 km ilgio įlanka, vadinama Koja. Ežero ilgis iš pietryčių į šiaurės vakarus 6,7 km, plotis iki 0,92 km. Pietinėje dalyje yra salelė. Krantai aukšti, su griovomis, tik įlankų galai bei pusiasalių krantai žemi, supelkėję, šaltiniuoti. Šiaurinės dalies pakrantės miškingos (Tolkiškių miškai). Per Vilkokšnį iš Baluosio į Nemuną teka Verknė, suteka dar 8 upeliai: Samė, Koja ir kt. Prie Vilkokšnio stūkso Žuklijų piliakalniai, Alkaičio (Žaliosios) akmuo. Aplink ežerą yra keletas gyvenviečių ir kaimų (Grendavė, Žalioji, Tolkiškės, Jankovicai, Žuklijai, Antakalnis, Savaitiškės).

Address

Aukštadvario Sen
21267

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Lietuva360 posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Organization

Send a message to Lietuva360:

Shortcuts

Share