17/11/2025
Rugsėjo 5 dieną prasidėjo projektas „Neįgaliųjų mamų rūpestis“ Nr. AKME-LEDER-05-3-1 (NMA Nr. 20VS-PV-25-2-01466-PR001).
Tai buvo pirmoji stovykla – ypatinga kelionė, kurioje susipynė daugybė jausmų: nuo liūdesio iki juoko ašarų, nuo vaikystės prisiminimų iki vaikų neribotos laisvės, nuo nuovargio iki tikros laimės akimirkų.
Po jos sekė dar trys stovyklos: rugsėjo 19–22 d., spalio 3–6 d. ir lapkričio 14–17 d. Kiekviena jų buvo unikali – su skirtingomis moterimis, jų vaikais, savanoriais ir visai kitomis išgyventomis istorijomis. Kiekviena stovykla atnešė naujų patirčių, skausmo išlaisvinimo, nusivylimų nuleistų į žemę ir džiaugsmo, gimstančio atradus bendrystę.
Paskutinė stovykla buvo tarsi viso projekto širdis. Ji sujungė visas mamų grupes – atvykti, pasidalinti įspūdžiais, pasėdėti kartu tame, ką išnešiojo per visus susitikimus. Ją vainikavo „Mėnulio seserų vakaras“ – kupinas paslapties, švelnumo, spindinčių akių ir moterų tarpusavio artumo.
Šventę užbaigė ypatinga viešnia – vyriausioji Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė, kuri vakarui suteikė dar daugiau šviesos ir vidinės magijos.
Kai projektas baigėsi, apėmė dvejopas jausmas: viena vertus – ramybė, kad viskas pavyko, kita vertus – liūdesys, kad ši kelionė jau šioje vietoje sustoja. Tada dar labiau supratau, kiek daug savyje nešiojamės: baimių, abejonių, neišsakytų jausmų, užsidarymo. Ir dar aiškiau pamačiau, kad ši stovykla būtina toms, kurios šiemet nesiryžo, toms, kurios vis dar abejoja, nešasi skausmą ar pavargusį vidų.
Kai kurioms ją tiesiog reikia kartoti – nes ji gydo.
Ačiū visoms savanorėms, kurios dirbo šioje stovykloje. Jūs ne tik padėjote mamoms, bet ir pamatėte jų kasdienybės sudėtingumą. Savanorystė – tai ne tik duoti, bet ir gauti. Ačiū mano komandai:
– jogos meistrė Simona Bijanskienė,
– psichoterapeutė Jurgita Abišalaitė,
– dailės terapiją vedžiau aš – Jovita,
– vaikų pramogų kūrėja Viktorija Girigaitė, kuri dovanojo ne tik juoko kupinus vakarus, bet ir pasižadėjo nemokamai lankyti kiekvieno vaiko gimtadienį.
Ačiū masažuotojoms Eglei ir Astai, kurių rankos tirpdė nuovargį ir įtampą.
Ačiū Balsių stovyklos vadovui Aloyzui Jūrašiui už rūpestį, ramybę ir namų jausmą.
Brangiosios,
kiekviena iš jūsų atvykote su savo istorija, savo skausmu, savo stiprybe. Kiekviena atsinešėte tai, kas slegia, ir tai, kas kelia. Kartu juokėmės, verkėme, tylėjome, kalbėjome, kūrėme ir gydėmės.
Linkiu jums visoms:
drąsos kalbėti, net kai balsas dreba,
švelnumo sau, net kai atrodo, kad to nevertos,
jėgų žengti pirmyn, net kai viduje tamsu,
ramybės, kuri ateina mažais žingsneliais,
bendrystės, kuri gydo labiau nei bet koks vaistas.
Ir svarbiausia –
nepamirškite, kad jūs nesate vienos.
Ši stovykla – tai tik pradžia.
Jūsų kelias dar tęsiasi, ir jame yra vietos šviesai.