13/09/2023
Apie vaikus :)
MOKYKLA IR NAMAI - SKIRTINGI VEIDAI
Vakar gavau labai daug užklausų dėl vaikų adaptacijos darželiuose, mokyklose. Net straipsnį kartu su žurnaliste pakūrėm (įdėsiu nuorodą, kai išvys dienos šviesą). Ir kilo dar visokių minčių, kuriomis noriu pasidalinti.
Neretai taip nutinka, kad vaiko elgesys darželyje ar mokykloje apibūdinamas kaip niekuo neišsiskiriantis, idealus, puikus. Mokytojai neturi daug ką apie vaiką papasakoti. Arba net giria jį/ją už mandagumą, susikaupimą, gebėjimą išlaikyti ir perkelti dėmesį, draugiškumą, paslaugumą ir pan. O mama su tėčiu skėsčioja rankomis, nes namuose jie susitinka su agresyviu žvėriuku, kuris elgiasi tarsi nutrūkęs nuo grandinės ir besikėsinantis suėsti viską, kas pasipainios po kojomis.
Viena vertus, tėvai džiaugiasi, kad BENT mokykloje/darželyje nepridaro rūpesčių ir sukandę dantis kenčia vaiko išpuolius namuose. Dažnai nė nesuvokdami, kas visgi nutiko... Kita vertus, vaikas nesulaukia tinkamos pagalbos, nes niekas nesupranta, kas nutinka su vaiku pasikeitus aplinkai.
Papasakosiu šį mechanizmą kaip įmanoma paprasčiau. Vaikas, atsidūręs jam nepažįstamoje aplinkoje, susikaupia ir naudoja begalinius resursus, kad išbūti jį bauginančioje situacijoje. Resursų išnaudojimas kelia negatyvias emocijas - pyktį, liūdesį, nusivylimą, baimę ir pan. Vaikas laukia palankių sąlygų (namų aplinkos, mamos ar tėčio šalia), kad išlieti visas susikaupusias dienos metu emocijas, kurios laukiant vakaro, akumuliuojasi - auga, piktėja, aštrėja, baisėja, bjaurėja ir kitaip darosi vis mažiau gražios ir valdomos.
Įsivaizduokite sniego gniūžtę, kuri dideliu tempu ridenasi stačiu šlaitu. Ji darosi vis didesnė ir greitesnė, vis sunkesnė ir vis mažiau valdoma. Taip vyniojasi vaiko emocijos, kai jis susikaupęs bando "nutaisyti rimtą veidą" ten, kur jam nėra saugu reikšti savo emocijas.
Ką daryti su monstriuku, kuris, vos iškėlęs kojas iš mokyklos ar darželio, ima šėlti? Būti veidrodžiu ir padėti išnarplioti susiraizgiusias emocijas, išsiaiškinti užplūdusius jausmus, padėti išveikti viską, kas viduje susikaupė per dieną, įgarsinti tai žodžiais. O gal net pavyktų sudaryti sąlygas vaikui pasirinkti emocijų išveikimo ritualą? Rėkti į pagalvę, apibėgti porą ratų aplink namus, paglostyti kažką švelnaus ir mielo, išgerti šiltos kakavos, paklausyti muzikos užsidėjus ausines ar pabūti visiškoje tyloje? Pakalbėkite apie tai su savo vaiku. Paklauskite, kaip jam padėti. Pasakykite, kad žinote, kodėl jis taip jaučiasi - piktas, išsekęs, nelaimingas, pavargęs, baimingas. Nes juk normalu nesuprasti naujos tvarkos ar pažinti keistokus suaugusiuosius, atsiminti visų klasiokų vardus ar kelią iki dailės kabineto. Normalu norėti komforto. Normalu siekti ramybės. Normalu norėti mamos apkabinimo ten, kur jos nėra.
Aš už normalizavimą. Už supratingumą. Už susivienijimą ir bendradarbiavimą, kurio taip reikia pirmaisiais rudens mėnesiais.
