23/05/2026
🐻Prisipažinkite, kiek iš Jūsų pasimetėte, gal net supanikavote gavę pranešimus į telefonus, kad galimas oro pavojus?
Vienoje visoms slaugytojoms žinomoje grupėje buvo diskutuojama kas kaip reagavo į šią situaciją. Komentarai parodė ne paniką, o panašu daug gilesnę problemą - nežinomybę, apatiškumą. Vieni komentavo, kad pacientai buvo vežami į koridorius, užtraukiamos žaliuzės, personalas siunčiamas į priedangas, kiti uždavė retorinius klausimus, ką daryti operacinėse, kaip elgtis su reanimacijos pacientais, ar tęsti procedūras, ar evakuoti žmones? Vieni reagavo ramiai, kitiems visa tai atrodė kaip nesąmonė. Tokios situacijos parodo, kad didžioji dalis mūsų sistemos vis dar mąsto taikos meto logika.
Šiandien skaičiau BMJ Military Health straipsnį apie dronų keliamą grėsmę civilinei medicinos sistemai, straipsnyje labai tiksliai apibrėžia problemą, apie kurią Europoje vis dar kalbama per mažai. Straipsnio autoriai analizuoja, kaip modernūs FPV dronai, dirbtinio intelekto valdomi spiečiai, kibernetinės atakos ir naujos kartos oro grėsmės keičia ne tik karo lauką, bet ir pačią medicinos veikimo logiką. Ukrainos karo patirtis rodo, kad šiandien dronai jau sukelia apie pusę visų kovinių nuostolių, o medicinos personalas bei gydymo infrastruktūra tampa tiesioginiais taikiniais.
Tai labai svarbu suprasti, kad moderni grėsmė reiškia, kad pati medicinos sistema tampa pažeidžiama. Straipsnyje akcentuojama, kad dronai gali stebėti evakuacijos maršrutus, sekti greitosios pagalbos automobilius iki ligoninių, identifikuoti komandinius punktus pagal elektromagnetinį aktyvumą, vykdyti pakartotines atakas prieš gelbėtojus ar net trikdyti ryšio sistemas bei medicinos įrangą. Tai reiškia, kad klasikinė grandinė incidentas - reagavimas - evakuacija - ligoninė“ pradeda nebeveikti taip, kaip veikė iki šiol.
Dar svarbiau tai, kad straipsnyje labai aiškiai pabrėžiama, kad dauguma dabartinių civilinių sistemų tokiam scenarijui nėra pasiruošusios. Ne todėl, kad trūktų gerų specialistų. O todėl, kad visa sistema dešimtmečius buvo kuriama stabiliai ir prognozuojamai aplinkai. Tačiau šiuolaikinis konfliktas yra dinamiškas, nuolat besikeičiantis ir dažnai neleidžiantis aiškiai suprasti, kur šiuo metu yra saugu. Straipsnyje minima, kad viena didžiausių problemų tampa būtent „scene safety“ sąvoka. Jei grėsmė juda ore, gali būti valdoma nuotoliu ir pasirodyti bet kuriuo metu, klasikiniai saugumo principai pradeda nebeveikti.
Šiaip normalu, kad tarp Lietuvos medikų pirmieji klausimai buvo „Ką daryti operacinėje?“ „Kaip evakuoti gulinčius pacientus?“ „Kas priima sprendimą?“ „Ar tęsti darbą?“. Ir šie klausimai iš tikrųjų yra labai geri klausimai. Krizės metu žmones gelbsti iš anksto paruoštos sistemos.
BMJ straipsnyje viena svarbiausių minčių yra vadinamasis „survivability onion“ principas. Jis remiasi ne vien apsauga nuo tiesioginio smūgio, bet visa sistema, kuri turi užtikrinti, kad medicinos funkcija tęstųsi net ir grėsmės sąlygomis. Neužtenka turėti modernią ligoninę, jei ji negali veikti dingus ryšiui, elektrai ar atsiradus pakartotinei oro grėsmei. Neužtenka turėti profesionalų komandą, jei personalas nežino, kaip elgtis gavus įspėjimą procedūros metu. Neužtenka turėti puikiai išvystytą GMP sistemą, jei evakuacijos maršrutai tampa stebimi ar pavojingi.
Straipsnyje taip pat kalbama apie tai, kad moderni medicina turi pradėti galvoti ne tik apie gydymą, bet ir apie išlikimą. Ukrainos patirtis rodo, kad kartais svarbiausia tampa ne idealus medicininis algoritmas, o gebėjimas tęsti funkciją po smūgio. Gebėjimas dirbti ribotų resursų sąlygomis. Gebėjimas veikti nutrūkus komunikacijai. Gebėjimas priimti sprendimus esant neaiškiai situacijai. Gebėjimas apsaugoti personalą. Gebėjimas tęsti operacijas net tada, kai aplink vyksta chaosas.
Apie tai šiais metais kalbėjome ir „Resilient Medicine“ konferencijoje - apie sveikatos sistemos atsparumą, medicinos veikimą krizių metu, ligoninių pasiruošimą, evakuaciją, kritinę medicinos logistiką ir tai, kaip išlaikyti sistemos funkciją tada, kai aplinkybės tampa nestabilios. Ukrainos patirtis labai aiškiai parodė, kad moderni medicina nebegali būti planuojama tik taikos režimui. Klausimas nebe ar reikia ruoštis?, o kiek laiko dar turime pasiruošti tinkamai.
Ir turbūt svarbiausia - pasiruošimas nėra vien kariuomenės ar valstybės institucijų atsakomybė. Tai yra ir pačių gydymo įstaigų, organizacijų bei medicinos personalo klausimas. Kuo daugiau apie tai kalbėsime dabar, tuo mažiau chaoso bus tada, kai reikės priimti realius sprendimus.
Jeigu jūsų įstaiga, organizacija ar kolektyvas nori pradėti rimčiau vertinti pasiruošimą ekstremalioms situacijoms, civilinės saugos ar medicinos sistemos atsparumo klausimus - dėl mokymų, konsultacijų ar praktinių pasirengimo sprendimų galite kreiptis į Locked N' Loaded komandą.
Būkime atsakinga ir atspari visuomenė. Visuotinis pasiruošimas ekstremalioms situacijoms padeda kurti visuomeninį imunitetą panikai.
̌imas
fans
