20/01/2025
Dainavome, giedojome, šokome, ėjome, grojome, klausėme, lipdėme, kalbėjome, skaitėme ir sekėme... Užsidarant metų trukmės projektui, kurį vykdė jaunuolių grupė kviesdama į įvairiausius tautinį identitetą ir meilę savo kraštui kurstančius susibūrimus bei kuris pritraukė daugiau nei 100 smalsuolių ir bendraminčių, įsitraukusių į skirtingas veiklas, norisi pasidalinti keletu vykdytojų minčių.
💡 Kaip užgimė šis projektas?
Kai sutinki žmones, su kuriais neieškant atsirandi savo vietoje, jautiesi savimi, o gal net ir kažkokiu stipresniu, galingesniu ir unikalesniu nei prieš tai, o visa, kas kyla, gimsta iš širdies, supranti, jog tai tavoji gentis. Tokioje erdvėje būti lengva, stipru, o kūryba kaip niekada veikia natūraliai ir galingai. Taip ir mes - jaunuolių grupė iš Lietuvos, susitikę jaunimo mainų projekte, pasijautėme galintys būti išlaisvinančiai atviri ir tikri vienas su kitu. Ir tame, nors ir pačiame iš savęs stebuklingame buvime, radosi dar daugiau noro kurti ir burti. Kaip vienu iš stipriausių mūsų sąlyčio taškų matėme lietuvybę, mūsų kultūroje ir pavelde užkoduotą išmintį. Taip atkeliavome iki susibūrimų ciklo, kuriuose jungėmės su žmonėmis prisiliesdami prie mūsų tautai svarbių simbolių, senosios išminties, tradicijų, paveldo, kultūros atspindžių.
🪶 Kodėl „Protėviai kalba“?
Kiekvienas atlikėjas, specialistas, vedlys, lektorius, kurį kvietėme į savo susibūrimus, buvo pakviestas iš gilaus pajautimo. Įdomiausia, kad kai kuriais atvejais teko griebtis kito plano, ieškoti kito žmogaus, kuris gerai atspindėtų susibūrimo temą, bet kai tik mes tai darydavome iš širdies ir gyvo smalsumo, šio specialisto užsiėmimas viršydavo mūsų įsivaizdavimus. Buvo ir tokių žmonių, po kurių pravestų veiklų supratome, jog jie atspindėjo mūsų vertybes ir giliai nešamas idėjas daug labiau nei galėjome įsivaizduoti. Su šia mintimi ir pasididžiavimu, kad sukvietėme Lietuvos šviesuolius dalintis savo talentais ir išmintimi, tikime ir jaučiame, kad visa, kuo jie dalinosi, buvo kažkas, ką mūsų protėviai didžiuotųsi galėdami perduoti ir pasakyti.
🔑 Ko išmokome keliaudami per įvairias šiame projekte kurtas patirtis?
Būtų galima plėstis ir minėti daugybę įvairių kampų, be to, ir kiekvienam iš mūsų komandos pamokos buvo skirtingos. Visgi norisi paminėti keletą giliai išjaustų pamokų. Pirmiausia, iš į projektą įsitraukusių žmonių girdėdami pozityvius atgarsius, išsineštas draugystes, suvokimus ir įkvėpimus suprantame, jog verta įgyvendinti savo norus, kai esi pasiryžęs į juos sudėti save. Tada jie iš tiesų turi prasmę ir poveikį. Kitas be galo ryškus momentas buvo apie tai, jog dalykus reikia daryti taip, kaip širdis diktuoja, tuomet procesas tampa kiek beprotišku, bet ir visiškai stebuklingu. Kai išdrįsdavome rinktis netikėtai ir artimai sau - tiek vietos, tiek žmonės, tiek įvykusios patirtys mus be galo stebindavo. Šalia to turėjome daug praktikos pasitikėti vieni kitais komandoje, taip pat kitais žmonėmis, procesais, mokėmės toleruoti nežinomybę, neapibrėžtumą, pasitikėti procesu. Pradėję su nemažai streso ir nežinomybės, projekto pabaigoje jau ramiai keliavome į veiklas su pasitikėjimu, drąsa ir žinojimu, kad su komanda galime nuversti kalnus. Taip pat išsinešame ir daugybę kitų suvokimų - nuo ūkiškų aspektų kaip skambučiai, stovėjimas už savo idėją, vertybes ir vizijas, navigavimas tarp atlygių ar žmonių pritraukimo niuansai iki bendruomenės subūrimui svarbių aspektų...
Tad iš tiesų išeiname praturtėję pasitikėjimu pačiam gyvenimui. Išsinešame labai daug dėkingumo viskam, kas pasinėrė į šią maloniai nuvilnijusią bangą.
💫 Ką norėtume perduoti kiekvienam skaitančiam?
Šypseną, šviesios energijos pliūpsnį ir drąsą versti savo svajones, vizijas realybe. Kuomet savo mintis įprasminame fiziniame pasaulyje, pagaliau nuoširdžiai galime patikėti, jog visos įsivaizduojamos veiklos yra išties įmanomos, o po to seka ir naujos kūrybinės idėjos, siekiai ir mums patiems unikalus gyvenimo kelias. Viso šio proceso eigoje kaip dovaną dar ir natūraliai atrandame savo bendraminčių ratą, su kuriais abipusiai norisi dalintis kuriamu gėriu.
Taip pat siunčiame priminimą, kad Lietuvos dvasiniai, kultūriniai ir senojo paveldo turtai yra neaprėpiami. Turėtume didžiuotis ir kiek tik pajėgiame turtinti save Protėvių išmintimi. Gi pati mūsų esybė yra unikaliai prisitaikiusi gyventi ir žydėti būtent toje Žemelėje, kurioje gimėme ir augame, tad nekeista matyti, jog dažnai tik su savąja kultūra ir šaknimis galime sukurti išskirtinai stiprų ryšį.
🌿 Dalijamės reflektyvaus ir retrospektyvaus žvilgsnio iškarpa apie vykusį projektą bei uždaromojo renginio momentus atspindinčiu filmuku, už kurį dėkojame Ievai Kavaliauskaitei!
