Sikorskių šeimyna

Home
Lithuania
Vilniaus Apskritis
Sikorskių šeimyna

Auginame vaikus, netekusius tėvų globos.

09/10/2026

Rugsėjį turėjau nerealią patirtį – įgarsinau savo knygą. Dabar mano tekstus galite ne tik skaityti, bet ir girdėti. Norėčiau, kad pasijustumėte taip lyg sėdėtumėt mano virtuvėje gerdami arbatą ir klausytumėt istorijų apie vaikus. Mano. Jūsų. Mūsų vaikus.

https://www.knygos.lt/blogas/vaiva-sikorskiene-bijojau-apsiverkti-prie-mikrofono/?utm_id=97758_v0_s00_e0_tv1_a1demo0iw1p5nk

04/10/2026

Šįryt, vaikams išlėkus iš namų, pasijutau pikta ir labai nelaiminga.
Rankiodama gausius vaikų buvimo namuose įrodymus, piktai kalbėjausi su savo šuniu:
- Kaip jie užknisa! Viską išmėto. Niekada neišmokysiu jų tvarkingai gyventi! Ar tu bent supranti?
Šuo pakraipė galvą, bet pritarimo jo žvilgsnyje nepajutau.
- Pala, tai tu už juos? Aišku, tu nesuprasi. Juk pats neturi vaikų.

Gamindama pietus ir tuo pačiu mėgindama kovoti su indų antplūdžiu, dar pasiguodžiau katinui. Tas snaudė paskutiniame saulės spindulyje ant palangės ir nesiteikė net pramerkti akių.

Viltingai paskambinau draugėm. Viena – sportuoja, kita – savanoriauja. Sulaukiau, nėra su kuo net pasikalbėti!

Jei taip ir toliau - greit tapsiu amžinai irzlia ir viskuo nepatenkinta senute.

O tada tiesiog atsitrenkiu į šį vaizdą – savo išprotėjusias rožes, kurios šiandien žydi taip it būtų vidurvasaris. Virš jų, aiškiai matau, sklando žodžiai – ŽYDĖTI NIEKADA NEVĖLU. Mane ištiko ekstazė it pamačius Dievo apsireiškimą Mozei degančiame krūme..

Galvoju apie pervargusias mamas. Ateis laikas, kai vaikai užaugs, erzelis nutils ir jus užgrius tas beprotiškas gyvenimo grožis, kekėm varvantis nuo šakų.

Netiki? Man taip nutiko. Šiandien.

16/09/2026

Vilnius rudenį pasitiko naujais globą skatinančiais plakatais.
Tik užmetusi akį, automatiškai paspartinu žingsnį. Vaizdelis ne kažką.
Paskui imu mąstyti. Gera reklama veikia iškart. Ši - veikia neigiamai. Atstūmimo efektas? Gal.
**
Tekstas. Dviprasmiškas. Pirma mintis - klišė. Antra - aiškiai kala mintį, kad globojami vaikai yra netobuli. Tai lyg visai „netyčia“ didina aiškią stigmą – globojami vaikai yra prastesni už biologinius...
Vaizdas. Vaikai it masinės gamybos objektai. Lėlės, vienodais veidais ir drabužiais...
Paskata „atliepti vaikų emocinius poreikius“ ir klonų rodymas veikia dviprasmiškai. Didinama praraja tarp normalaus- linksmo, judraus, laimingo – ir globojamo – liūdno, vienodo, ramaus.
Manau, ši reklama prasilenkia su žmogiškumo, individualumo ir empatijos siekiu, kuriuo turėtų vadovautis globą skatinanti kompanija.
**
Gal aš ko nesuprantu? Paklausiau savo pilnamečių globotinių.
- Vienodi veidai? Atrodo nemaloniai keistai. – sako viena.
- Plakatas sukelia gailestį. Ir šiaip visuomenė mūsų nelaiko normaliais. Geriau būtų parodyti kasdieniškai. – svarsto kita.

Aš irgi taip manau. Esu įsitikinusi, kad reklamos kūrėjai TIKRAI negloboja ir nėra įsigilinę į temą. Nes kai galvoji apie globą, vis tiek turi lūkesčių. Kai globoji, lūkesčius tiesiog išsklaidai. Ir negalvoji apie vaikus it apie daiktus. Galvoji kaip apie savo šeimos narius.

Jei aš būčiau globojama, man tai tikrai nepatiktų.
Ką manote?

05/09/2026

Tam vaikiui nėra nieko gražiau nei GRYBAI! Kaip ir visais grožiais jais gėrėtis galima tik iš tolo, neliečiant.

01/09/2026

Šį rudenį jau minus du. Kitą - minus vienas. Dar po metų - minus keturi. Ir liks tik du mažieji.
Liūdnoka matematika.
Nors niekaip negaliu į ją įsikirsti. Tikėjausi, kad vis lengvės, bet taip nėra.

**

Šįryt pirmą kartą susigraudinau supratusi, kad sumuštinių pusryčiams reikia jau mažiau. Antrą kartą - kai mokyklinis juos išvežė iš kiemo. Trečią kartą - kai gavau žinutę apie naujus draugus ir numatomą studentų vakarėlį.

**

Kaip čia išeina - vaikų namie mažėja, bet ramiau netampa. Netgi priešingai - širdy įsitaiso nuolatinis nerimėlis dėl tų, kurie ne namie...

Atsiranda laisvų kambarių, bet jie grėsmingai tušti.
Nebereikia kažkurio kažkur nuvežti - bet nuo to tik liūdniau...

Dar vaizduotė ima krėsti pokštus.
Nesibaigiantis skalbinių krepšys... Šian supratau, kad greit jis taps visai nostalgišku vaizdiniu. Ar įmanoma pasiilgti nešvarių rūbų?

Pilna lova meškiukų... Gitaros, kuriomis nieks nebrazdina... Prirūgęs kavos puodelis... Susitraukęs nuo sausros kaktusas ant dulkėtos palangės...

Maži vaikai, prikibę prie mamos, it erkės. Dideli - išsimėto per visą pasaulio žemėlapį, nesurinksi...

Mamų matematika nepaklūsta jokiems mokslų dėsniams.

25/08/2026

Aš nežinau kaip teisingai reikia auklėti vaikus.

Todėl iš pradžių juos labai lepinu.
Apglostinėju, atidžiai klausau ir įgyvendinu kiekvieną jų norą. Trokštu juos džiuginti ir tokiu būdu pelnyti pasitikėjimą.
Pupuliukai nurimsta, atsipalaiduoja.

Tada jų sielose su žiburiu ieškau stiprybių. Ko nors, už ko galima užsikabinti. Suradusi džiūgauju it gavusi Nobelį.
Neakcentuoju skaudulių, tyliai apverkiu ligas, sutrikimus ir juos ryžtingai ignoruoju.

Betrepsėdama nesibaigiančiais ratais aplink vaikus, pervargstu ir prisimenu, kad laikas susitarti bent dėl minimalių bendro sugyvenimo taisyklių.
Imu nežymiai brėžti ribas, nes mano asmeninės jau virtusios migla. Čiulbu švelniu kanarėlės balsu, vis pasiteisindama dėl tokio keisto savo noro.
Pupuliai, su gerokai suvešėjusia saviverte, įpratę prie prabangių savo rutinos reikalų, nelabai supranta, ko čia staiga iš jų imu norėti. Bet priversti pasirinkti iš kelių galimybių, galop kapituliuoja.

Paskui ištinka gyvenimas. Su viltingais rytais ir nevilties kupinomis naktimis.
It bičių motinėlė be paliovos kuriu ir jungiu visus reikalus į stabiliai funkcionuojančią sistemą. Pavyksta tikrai ne visada. Gyvenimas verčiasi kūliais per purius švelnumo debesėlius, niūrius rudens purvynus ir aštriabriaunius akmenis, už kurių vis skaudžiai užkliūname.
Kartais trankosi pykčio žaibai. Kartais ištinka meilės priepuoliai ar netikėti prisipažinimai.

Taip ir gyvename. Nežinau, kaip teisingai auklėti vaikus. Niekas nežino.
Tik jei dabar rašyčiau knygą apie mano ir vaikų gyvenimus, joje tyliai tūnotų laimė. Esu tuo tikra.

17/08/2026

Dienos citata

- Mam, tau reikia mažiau tikėtis iš vaikų, nes tokių pasisekusių kaip aš, yra mažai.

04/08/2026

Pažiūrėjau šįryt į šią nuotrauką ir nustėrau. Vaikai ir lelijos... Kada pradėjome taip gražiai gyventi?

*
Vis klausiau automobilyje Kernagio apie baltas lelijas ir klausinėjančius vaikelius...
Šią vasarą lelijos netikėtai man tapo gražiausiomis gėlėmis! Prisisodinau jų begalę ir kasdien tikrinu.
Išsiskleidęs žiedas atrodo toks kosminis, kad turiu sau įsižnybti, jog matau jį realybėje.
Ne tik matau. Visame kieme tvyro prabangus jo dvelksmas.

*
Modeliuoju savo ir vaikų gyvenimus it lipdyčiau miestelį iš plastilino. Kažkas nepavyko, pasitariam ir perlipdom iš naujo. „Nieko tokio“, mėgsta sakyti mano vaikai.
Ne visada taip buvo. Ilgai ėjome klupdami: per netektis, ligas, klaidas ir patirtis.

*

Kada gyvenimas tampa gražus?
Tikrai ne tada, kai jame nėra rūpesčių ar skausmo. Gal tada, kai tarp nesibaigiančio judėjimo pastebime, kas pražydo. Kai turime ką mylėti, ko laukti, su kuo pasidalyti tyla. Kai vieną dieną apsidairome ir suprantame: kai kurios mūsų svajonės tyliai tapo mūsų gyvenimu.

Ne, gal visgi gyvenimas yra gražus, kai turi su kuo apie tai pasikalbėti.

*
Auginu vaikus, gėles ir rašau tekstus.
Jeigu dar neskaitėte mano knygos „Papasakok apie gražų mūsų gyvenimą“, gal ši vasara tam tinkamas metas?
https://www.knygos.lt/lt/knygos/papasakok-apie-grazu-musu-gyvenima/

28/07/2026

Kartais mano ir nemano vaikai žaidžia tokį žaidimą su vienu mūsų vaiku. Jie jo klausia bet ko, kas šauna į galvą: kiek pasauly valstybių, kokia Jamaikos sostinė, kelintais metais gimė Einšteinas ir ką galvoja katinai. Vaikis rimtai atsakinėja. Kai nežino atsakymo (tai būna retai) jis tiesiog jį sukuria. Nežinau kodėl. Gal, kad nesugadintų žaidimo.
Kitas mūsų vaikas, kai negali pasinerti į kompiuterinius žaidimus (nes ribojame), nuolat skaito. Todėl namuose visur mėtosi knygos – jei toje vietoje jam kiltų nevaldomas noras skaityti. Kai kur važiuojame, į kuprinę pirmiausia būna sukišamos knygos, nesvarbu jų storis ir svoris... Nes be visko galima apsieiti, bet jei nėra kur nukreipti dėmesį, bus prapultis.

**

Abu vaikai yra autistiški. Taip, sociume jie patiria iššūkių.

Aš vis galvoju, kaip būtų gerai, jei vaikai būdami kartu mokytųsi vieni iš kitų. Kaip išloštume visi – vieni mokytųsi empatijos, kiti – socialinių įgūdžių. Bet kol kas ši mintis gana hipotetinė.

Todėl, kai vasaros pradžioje gavome el. laišką – „ Jūsų šeimą atrinkome į " Lietaus vaikų" stovyklą – netvėrėme džiaugsmu.

Mes jau ten esame buvę! Tai vieta, kur nėra to užknisančiai vertinančio sociumo. Tai - erdvė, kurioje gali būti taip kaip tau norisi. Niekas neteis, nekritikuos, nereikalaus ir niekam nieko neturėsi aiškinti. Vaikai sapnuoja tą stovyklą dar ilgai.

Bet kaip jos laukiu aš! Daug labiau nei atostogų. Nes žinau, tai bus geriau. Tai bus poilsis galvai. Ten pagaliau nereiks kovoti už savo vaikus, nereiks tapti liūte, pasiryžusia kiekvienam perkąsti gerklę, kas reikalaus iš mano vaikų „būti kaip visi“...

**

Per savo ilgą gyvenimą įsitikinau, duoti maloniau nei gauti. Tą malonumą galite pajusti apsilankę „Lietaus vaikų“ puslapyje ir parėmę jų vasaros stovyklą.
Palaikysite ne tik autistiškus vaikus, bet ir jų pervargusias mamas.

https://www.lietausvaikai.lt/parama-stovyklai/

22/07/2026

Žmonės mėgsta klausti - ar sunku auginti kitokį vaiką? Tai visada skamba labiau kaip teiginys nei klausimas.
Dievaži, neprisimenu jokių sunkumų, tik savo nuolatinę nuostabą.

Tas berniukas moka taip nuoširdžiai džiaugtis! Kartais atrodydavo, kad pasaulis kasdien jam padovanoja po mažą stebuklą, kurio kiti net nepastebi.
Jam niekada nereikėjo brangių dalykų. Užtekdavo katino, lietaus, traukinio ar gražiai sukrautų malkų.
Gyvendama šalia jo ir pati pradėjau matyti daugiau. Išgirdau, kad lietus ant skardinio stogo skamba kitaip negu ant lapų. Supratau, kad stotis gali kvepėti judėjimu, o tyla – būti pilna garsų. Jau nekalbant apie enciklopedines žinias, kuriomis jis mane nuolat apdovanoja.
Kiekvieną gimtadienį jis turėdavo tik vieną norą – kelionę kartu. Bet kur.
Bet labiausiai mane visada stebino vienas to vaiko bruožas. Neslėpsiu, žmonės ne kartą jį skaudino, apgaudinėjo, atstumdavo. Bet kitą dieną vaikis galėdavo su tuo žmogumi kalbėtis taip, lyg vakar nebūtų įvykę nieko blogo. Ilgai maniau, kad jis tiesiog nesupranta žmonių. Vėliau supratau, jog jis nenešioja su savimi nuoskaudų. To jam pavydžiu labiausiai.
Šis žmogutis mane išmokė ne tik kaip auginti kitokį vaiką. Jis mane išmokė kitaip gyventi. Mažiau skubėti. Dažniau sustoti. Pastebėti tai, pro ką anksčiau praeidavau.
Galvoju, kaip man pasisekė, kad galiu auginti būtent jį. Tai likimo dovana man.
Su gimtadieniu, mano vaike.

Address

Reškutėnų Km. , Švenčionių Raj.
Vilniaus Apskritis
18204

Telephone

+37060093683

Website

http://www.sikorskiuseimyna.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Sikorskių šeimyna posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Organization

Send a message to Sikorskių šeimyna:

Want your organization to be the top-listed non profit organization in Vilniaus Apskritis?