Sikorskių šeimyna

02/06/2026

Laukia įdomi diskusija!

25/05/2026

Dievinu rudenį, kuris tvoskia elegancija, užburia ramybe ir primena apie laikinumą.

Bet pavasarį taip nesinori mirti! Nes kasdien renki laimės akimirkas.
Vakar mėgavausi obelų baltuma, gegutės kukavimas ir vėl užtiko be pinigų, šiandien – nuo ryto persekioja alyvų žiedų dvelksmas. Pasaulis aplink mus išprotėjo – kvapai, garsai ir vaizdai tapo intensyvūs ir varo iš proto...

- Nenoriu mirti vasarą, - sako vakar mano 90- metė mama. – Geriau jau rudeniop... Dar reik liepžiedžių ir čiobrelių arbatom parinkt...

Ir aš nenoriu. Ir tų akimirkų nenoriu, kai autistiškas mano vaikas po oro atakos patirties apmaudžiai sako:
- Tu sakei, kad žmonės dėl visko gali susitarti...

Jaučiuosi kalta. Nes vaikams mes pasakojame apie tokį pasaulį, kokio norėtume. Logišką. Teisingą. Tokį, kuriame žmonės galiausiai susikalba. O gyvenimas ima ir parodo, kad žmogus gali būti išsilavinęs, sotus, pasiturintis ir vis tiek neapsaugotas nuo neapykantos, godumo ar baimės.

Mes gyvename taip gerai, kaip niekada dar negyvenome. Galime rinktis miestus, darbus, mylimuosius, keliones. Bet negalime pasirinkti pasaulio be karo, ligų, netekčių ir mirties.
Todėl pavasaris taip skaudina - gamta kasmet elgiasi taip, tarsi gyventi būtų savaime suprantama.

Stebiu gervių šokius savo kieme ir svarstau: gal žmogaus gyvenimo prasmė nėra pakeisti pasaulį į saugų ir tobulą. Greičiausiai jis toks niekada nebus. Gal prasmė daug kuklesnė ir todėl daug sunkesnė - nepaisant visko, neapakti nuo baimės. Nepriprasti prie svetimo skausmo. Neprarasti gebėjimo pastebėti obels žiedą. Mylėti vaikus ir laukti vasaros.

Pasaulis visada balansavo tarp grožio ir grėsmės. Tik pavasarį tai ypač skaudu patirti.

16/05/2026

- Dieve dieve, kada ta jos paauglystė baigsis?- dejuoju, pasirodo, balsu...
- Nenusimink! - paguodžia Morta. - Mano, žiūrėk, baigėsi.
- Tikrai. Bet berniukų paauglystė kažkaip lengesnė...
- Mam, berniukų paauglystė vėluoja 2 metus, galėtum ir žinoti. O kai kurie berniukai nesuauga niekada.

Velnias. Tikrai gi. Žinojau.

P.S. Saulės piešinys “Beprotiška paauglystė“

07/05/2026

Sunku mylėti vaiką, kuris nemyli tavęs. Ir visos likusios žmonijos... Atrodo, jis viską daro tyčia.
**
Mėto daiktus piktai šnypšdamas, sugriebiu už rankos ir tylėdama ją glostau...
Erzina šunį, glostau ir jį, ir šunį...
Tranko durim, pyksta...
Išrėkia visus baisiausius keiksmažodžius, kokius tik yra girdėjęs, nori įskaudinti... Ne mane, likimą...
Kartais bando pjaustytis, rengiasi neįprastai, pasidaro nelegalią tatuiruotę, grįžta išgėręs...
***
Nes jo viduje – pragaras... niekas nesupranta, niekam nerūpi...
Nesakau, kad suprantu. Tik klausau ir nereaguoju priešiškai. Kad pajustų – esu jo pusėje.
**
Tuomet išrėkia viską apie savo „suknistą“ gyvenimą... Ir ...netikėtai pravirksta.
Nurauta išdidumo kaukė voliojasi kiemo dulkėse... Pagaliau.
Apkabinu, pasakau du žodžius. Kurį laiką taip būname. Bijau išbaidyti tikrumą...
**
Nurimęs žiūri klausiamai – ar neatsisakysi? Neišmesi jo pro duris? Net nenubausi? Kaip visi prieš tai buvę...
Tučtuojau užtikrinu – NE! Ką?- netiki... SAKAU, NE.
**
Po to tai kartojasi. Apsimetu nepajudinama uola. Nors jaučiu požeminius vandenis. Kad tik nenuplautų...
**
Ir kažkurį iš tų lietingų niūrių rytų, tai baigiasi. Vaikis prabunda linksmas, šypsosi, kalba apie savo dienos planus... Visos kaukės nukrito, nuoširdumas triumfavo. Valio.
**
Jau nebijome apsikabinti. Paverkti kartu. Imame šnekėtis. Tartis. Spręsti bendrus dalykus.
**
Maždaug taip vyksta vaiko adaptacija naujoje šeimoje.
Pamilti ne savo pagimdytą vaiką užtrunka. Bet verta.

04/05/2026

Pasikalbėjome. Apie mamas, vaikus ir keliones. Tuo pačiu atradau intelektualaus turinio radijo stotį. Ačiū, Ieva Stankutė.

Gegužė prasideda su Mamų diena. Buvo tikrai labai gražus savaitgalis, o mes dalinamės jaukiu pokalbiu su ypatinga mama. Vaiva Sikorskienė JAZZ FM eteryje pasidalino savo išmintimi ir patyrimais, auginant 13 vaikų.
Paklausykit pokalbio. Nuoroda komentaruose

03/05/2026

Kai pasaulį savo riksmu supurto pirmasis moters vaikas - ji trumpam panyra į euforiją, kurioje mėgaujasi visagalybės bei priartėjimo prie Dievo jausmais. Tačiau greitai it girnapusė prislegia atsakomybė ir naująją mamytę pasiglemžia perdėto rūpinimosi vaiku rutina. Pasaulis susiaurėja iki vaiko lovytės dydžio ir tampa vis niūresnis.

Kai gimsta antrasis - moteris mažiau nerimauja, vaikas auga paprasčiau ir linksmiau. Trečiasis gimsta ir auga beveik savaime...
Jei Dievas duoda dar vaikų, moteris liaujasi juos skaičiavusi. Jie tampa būriu, didesniu ar mažesniu, nebe svarbu. Moteris atsipalaiduoja, nebesureikšmina smulkmenų, mąsto strategiškai.
Moters būrys auga spėriai ir triukšmingai. Namų kampučiuose apsigyvena įvairiausi jausmai, ant lempų kabo pasimetusios mintys, virš lovų šėlsta vaikų svajonės.
Moters klausa, rega, uoslė užaštrėja tiek, kad kiekvieno vaiko artėjimą, ji jaučia prieš jam įeinant. Žino, ką jis pasakys prieš jam išsižiojant... Intuicija tampa žvėriška, sapnai pranašiški, vizijos linkusios materializuotis.
Į namus nepastebimai įsėlina pilnatvė. Ji įsitaiso ant virtuvinės spintelės ir stebėdama vyksmą palaimingai šypsosi... Kartais ji ima kvatoti visa gerkle... Nes gyvenimas šeimoje , kur daug vaikų, tikrai žiauriai juokingas! Nerimas dėl vaikų moterį kankina vis mažiau. Džiaugsmas, dauginamas iš vaikų skaičiaus, virsta palaima.
Retsykiais moteris sprendžia nejaukią dilemą - ar taip atsipalaidavus apskritai galima auginti vaikus?
**
Man mamystėje teko nueiti ilgą kelią. Dabar esu "atsipūtusios" mamos etape. Pagaliau pasivijusi save. Kartais sodinu gėles, kartais rašau knygas, kartais keliauju. Kartais nedarau nieko. Leidžiu sau jaustis taip kaip jaučiuosi.
Man labai reikėjo vaikų, kad viso to išmokčiau.

Tikiu, kad kiekvienai mamai jos kelias kitoks.
Kiekvienai moteriai jos kelias kitoks.
Nereikia nei lygintis, nei vertinti. Linkiu vietoj lyginimo pasirinkti palaikymą, vietoj vertinimo - smalsumą kitokiai patirčiai.
Tikroji pilnatvė ateina tada, kai nustojame žvalgytis ir išdrįstame būti savimi.

19/04/2026

Tos merginos pagauti namuose praktiškai neįmanoma – paskendusi veiklose, projektuose, seminaruose, darbuose ir draugystėse... Dažniausiai susitinkame tarpduryje, koridoriuje ir trumpam prie stalo... Bet retsykiais aš kur nors turiu ją nuvežti (kol remontuoja jos mašiną). Tuomet aptariam reikalus ir perspektyvas. Tai būna juoko pro ašaras laikas.
Žodžiu, viskas būtų gerai, bet šiandien jai 18!!!
Velnias, kaip bėga laikas. Norėčiau jį sustabdyti. Mes taip nesitarėm! Dar metus būsim kartu. Tik metus. Man jos truks, žinau jau...Ką darysiu, kai ji išvažiuos? Su kuo pasitarsiu, dėl ko nerimausiu, su kuo kvatosiu, kas supras mano kvailus pokštus?
Bet... nekreipiant dėmesio į šį liūdną momentą, būtent šios merginos pilnametystė didesnė šventė man nei jai. Aš tai padariau! Užauginau šį nuostabų žmogų!
**
Noriu pasakyti, kas išties veikia. Nuoširdus rūpestis. Net jei jis ne visada pagrįstas teisinga pedagogika...
Ši mergaitė atėjo į mūsų šeimą būdama penkerių – išmokusi meistriškai valdyti suaugusius kasdieniais pykčio priepuoliais. Išmokusi manipuliuoti, meluoti. Pasitikėti tik savimi.
Tam vaikui buvo bloga viduje. Kartais iš pykčio ji pabėgdavo iš namų... Kartais iš beviltiškumo pabėgdavau aš... Kartais ji rėkė, verkė, pyko (dažnai) ... Kartais verkdavau aš (irgi dažnai). Tūkstančius kartų galvojau, kad palūšiu, būti kartu buvo labai sunku.
Mokėmės kalbėtis apie jausmus, valdyti nelemties sukeltą vidinį įniršį.
Ji buvo žingeidi, nuolat skaitė. Mes keisdavomės knygomis ir skaitėme tas pačias knygas.
Aktyviai ieškojau pagalbos, siųsdavau mergaitę kitiems žmonėms, klausiau jų nuomones, rinkau idėjas ir vertinimus. Nesuskaičiuojamos stovyklos, ekskursijos, mokymai, kelionės, veiklos.
Derinau griežtus reikalavimus su švelnumu ir užuojauta taip kaip man atrodė...intuityviai.
Kartą ji labai negerai pasielgė mokykloje (na gal du kartus), paskui išgelbėjo nuo nešlovės sesę, draugę, brolį...
Tada įvyko lūžis. Dramos išsisklaidė it migla patekant saulei. Atkaklios pastangos netikėtai subrandino vaisius...
Mergina tapo atsakinga už kitus mūsų vaikus. Kažkaip savaime. Jie bėgdavo pas ją patarimų...
Paskui ji tapo teigiamu pavyzdžiu kitiems. Irgi savaime.
Būdama 15- os pradėjo dirbti Carite. Kasdien dirbdama su individualių poreikių turinčiais vaikas, ji išsiugdė empatiją. Mokėsi priimti, suprasti, padėti bet kuriam žmogui. Tas darbas davė jai patirties ir praplėtė tolerancijos ribas.
Ji nuolat savanoriavo, dalyvavo visose įmanomose veiklose, vedė renginius, pelnė apdovanojimus.
Daug kalbėdavomės, ji perėmė dalį mano vertybių. Ne kiekvienam pasiseka turėti dvi mamas, viskas priklauso nuo požiūrio – nuolat kaliau jai. Dabar mes kartu dalyvaujame renginiuose apie vaikų globą. Išmokiau ją to fakto nesidrovėti.
Dabar... tiesiog viskas yra gerai. Galiu būti rami – ši mergina atlaikys bet kokius gyvenimo smūgius.
Ir kas galėjo pagalvoti... kad mums abiems pavyks taip užaugti.

02/04/2026

Šiandien - pasaulinė autizmo supratimo diena.

Paradoksalu tokias žinias išgirsti šią dieną. Klausimų kyla daugiau nei yra atsakymų. Aišku viena - autistiškam vaikui saugumo mes vis dar nepajėgūs užtikrinti. Akivaizdu, kad "stebėjimas ir prevencinis darbas" neveikia. O baisiausiai man skamba globėjos žodžiai - "buvo gąsdinama esą iš jos bus atimtos globėjos teisės"?

https://l.facebook.com/l.php?u=https%3A%2F%2Flnk.lt%2Fstraipsniai%2Fkriminalai%2Fkraupus-atvejis-mokykloje-penktokui--luziai-ir-durtines-zaizdos%2F369089%3Ffbclid%3DIwZXh0bgNhZW0CMTAAYnJpZBExTEpITUxTRzZCeUtGdHhLN3NydGMGYXBwX2lkEDIyMjAzOTE3ODgyMDA4OTIAAR4txN9UCSi9p1fw1XdBndbYA-xKLT1woFx3hLIh_-rNUWJXw9-Xs6TEKNHjhw_aem_wYn6eKpLkzgAFCM9LnsVOw&h=AT6Gz-Fk543tyej0eS9NQQQvY5abrD2RtiEa6ZPJfADxIOj7O_qFcN9mkBtw7vIjIDhAs_798nEy1JLHT8Xwfsqa1FkhMtAkbORK7EUwLZbgBt53uH7jAeP7dmJ9Hpj3zpSFkhTn2_xJiL-9&__tn__=R]-R&c[0]=AT4HR7aCAnGwnc2tVJdz0ils5wOkt4qs4raTqN_uDfrmkDUq7-wlU8E1Gom4DqJ-_5oPd7dgl7nHFLYV1MwNy9NLfd8_k3mB5z2IwCgbmzZZEBsrH7jPdNrHMEheC_RwV2Wd4Ra7HGGhAAHJDYsX48DontNJYvGmBZokitrfR9UKtMq-xxa21kcuZ-roqYY

Kovo viduryje Vilniaus Žalgirio klinikoje atsidūrė iš Šalčininkų rajono atvežtas penktokas. Jis atvyko su globėja dėl įtariamo apatinio žandikaulio lūžio. Tiesa, netrukus paaiškėjo, kad tai gali būti ne atsitiktinis atvejis, o daug ilgesnės istorijos dalis.

26/02/2026

Dauguma mano vaikų mėgaujasi skaitymu. Man tai - pati geriausia Knygų mugė!
Bet į tą renginį kasmet einu pati. Būtinai! Nes tai kilsteli dvasią aukštyn ir paglosto širdį. Šiemet pirmą kartą dalyvausiu kaip autorė. Nerimauju ir džiugiai laukiu.
Balto leidyklos stende būsiu 28 d. 14-15 ir 17-18 val., 1 d. 11-12 val.. Su Viktorija Urbonaite apmąstysime knygų reikalus šešt. 16 val. 1.3 salėje.
Susišypsom ir pasikalbam!

#

03/02/2026

Pokalbiai su vaikais ištinka netikėtai ir visada būna nenuspėjami.

- Kai būsi šimto metų, negalėsi žaist stalo žaidimų,- sako Rapolas.
- Aišku, galėsiu!
- Parašyta aiškiai – iki 99 m.

**
- Kai grybauju, pagalvoju, jei būčiau baravykas, kur norėčiau augti? – aiškina Jonas.

**
- Ar tau patiko čiuožinėt ant ledo? – klausiu Jono.
- Nežinau, nes vienu metu jutau du jausmus: ir džiaugsmą, ir skausmą pargriuvus.

**
- Tu bijai šunų, bet šitų šunų nebijojai?
- Ne, nes jie balti buvo.

**
- Gal gali normaliai sakyt – krūtys, o ne kažkokie papai,- susinervina vaikas, kuriam labai svarbu tikslumas.

**
Bevaikštant miške žiauriai gražią žiemą, Jonas pareiškia:
- Keistas jausmas, ar tai dabar su mumis iš tikrųjų vyksta ar tik mums taip atrodo?

**
Paauglys, stebėjęs žmones ilgoje eilėje degalinėje, supažindina su savo išvadomis:
- Moterys įpylusios degalų, greit pakabina dar tebevarvantį vamzdį, po to ilgai aiškinasi, kokią gers kavą, vyrai – tvarkingai nukrato ir negeria jokios kavos...

**
- Fizinis - 6, anglų – 7, matematika – 5, kas čia dabar? – klausiu Liepos.
- Tiesiog pažymių įvairovė.

**
Ryt važiuosiu tikrintis akių, - pranešu vaikams.
- Gal tuomet pagaliau pastebėsi, kokia aš nuostabi?- pajuokauja Miglė.
- Ne, tuomet ji pastebės 25 puodelius tavo kambaryje,- pareiškia Barbora.