Veprių krašto atmintis

04/06/2026

„Aš kad pensininkas – nejaučiu“, – prieš keletą metų Lietuvos televizijai prisipažino vepriškis akordeonistas, ansamblių vadovas Edvardas Ratautas.

O kur ir jaus? Juk ištisus dešimtmečius jo akordeono, jo vadovautų ansamblių muzikos garsai skambėjo ne tik gimtųjų Veprių padangėje, Ukmergės, Jonavos ir kitų rajonų renginiuose, po bažnyčių skliautais ar dvarų rūmuose. Aidėjo jie Lietuvos seime ir Lietuvos televizijoje, sklido per radijo eterį. Edvardo Ratauto ir jo muzikos buvo pilna visur: „Ratautas šen – Ratautas ten“, – tik spėk sužiūrėti. Visiems šauniojo muzikanto reikėjo ir tebereikia. 🎼🎶

Šeimos istorijoje pasakojama, kad bajorais Ratautai tapę už narsą kovose su švedais ⚔️. O dabar Edvardas Ratautas drauge su muzikaliomis savo atžalomis bajorišką garbę pratęsia kultūros baruose – gražiai muzikuodami. 🪗🎻🎷

Su gražiu jubiliejum! Džiuginkite dar ilgai mus savo muzika! 🌹🌞🌹

29/05/2026

Ir dar sykį – šįkart su „Gimtosios žemės“ vyr. redaktore Loreta Ežerskyte – prisimename šventiškas šeštadienio akimirkas Ukmergėje, kai buvo pagerbtas penkioliktasis Ukmergės rajono Garbės pilietis Viktoras Žentelis, kai šiltus, jautrius žodžius jam tarė Veprių seniūnijos seniūnė Dalia Radzevičienė 🌼🌿🌹.

Loreta EŽERSKYTĖ Tris dienas Ukmergė gyveno šventės ritmu – miestas minėjo 693-ąjį gimtadienį. Ta proga surengta šventė „Vasara bus rytoj“. Į vieną būrį ji sukvietė didelius ir mažus miesto bei rajono gyventojus, sulaukta nemažai svečių. Vyko mugė, koncertai, įvairios kū...

29/05/2026

PAVOJINGI PAGELAŽIŲ DURPYNO BĖGLIAI

Prieš 95-eris metus „Lietuvos Aido“ skaitytojus pasiekė nerimastinga žinia, raginanti gyventojus būti budrius. „Gegužės mėnesį iš įvairių vietų pabėgo 10 kalinių. Daugiausia, būtent aštuoni kaliniai, pabėgo iš Pagelažių durpyno Ukmergės apskrityje“, – skelbė dienraštis 1931 m. gegužės 29 dienos numeryje.

🕵️‍♀️„Pabėgo jie vieni dieną, kiti naktį. Paskutinis masinis bėgimas buvo naktį gegužės mėn. iš 26 į 27 d.. 28 dieną ten buvo nuvykę kriminalinės policijos ir teismo atstovai ištirti pabėgimo aplinkybėms. Kvotą veda kriminalinė policija ir pabėgusius kalinius smarkiai seka ir gaudo.“

🪏O sąlygos kaliniams pabėgti iš Pagelažių durpyno, pasirodo, buvusios labai geros: „Iki gegužės mėnesio pradžios tas durpynas turėjo būti aptvertas spygliuota viela. Deja, tas nebuvo padaryta. Antra, ir patys barakai įtaisyti taip, kad iš jų nesunku pabėgti. Būtent, vienas barakas sukaltas iš prastų lentų, o abudu – neturi pamatų. Kadangi durpyno žemė nekieta, pamato nėra, o kaliniai, be to, dar turi kastuvus, tai pabėgti jiems gerensių progų vargu ar galės kada nors būti. Kaliniai ir naudojosi.“

👀„Pabėgusių kalinių tarpe yra pavojingų vagių, plėšikų ir kitokių niekadėjų. Daugelis iš jų dalyvavę nanaudėlių gaujose. Pavyzdžiui pabėgėlis kalinys Žemaitis Jurgis dalyvavo vagių gaujoj, kuri padarė 98 vagystes“, – nurodo dienraštis, ragindamas šaulius, o ir visą visuomenę prisidėti prie bėglių gaudymo.

💵„Kaliniai daugiausia slepiasi pas ūkininkus. Jie ateina, pasisiūlo dirbti dažnai už mažesnį atlyginimą. Ūkininkas, žinoma, tokį pigų darbininką priima ir dažnai net slepia nuo kaimynų. Po kiek laiko „darbininkas“ savo šeimininką apvagia, apiplėšia ir pabėga nepalikdamas apie save jokių žinių, nes ūkininkui jis pavardės nesako.“

📰„Lietuvos Aido“ žiniomis, „du pabėgusieji kaliniai jau pradėjo „darbuotis“ ir spėjo apiplėšti juos priėmusius ūkininkus. Tad dienraštis pataria ūkininkams būtinai tikrint naujai priimamų darbininkų pasus.

Vėliau, liepos 28 d., „Lietuvos Aide“ jau rašyta, kad vienas iš Pagelažių durpyno bėglių, Jurgis Žemaitis, jau sugautas. „Pas sulaikytąjį rastas 9 šoviniais užtaisytas revolveris. Patirta, kad Žemaitis tąnakt kėsinosi Šančiuose padaryti plėšimą.“

📷Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo kaliniai Pravieniškių durpyne kasa durpes. 1936 m. birželio 12 d. Nuotrauka iš Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinių. Limis.lt
Panašiai galėjo atrodyti ir Pagelažių durpyne ne savo noru plušėję kaliniai.

27/05/2026

Jau kuris metas Vepriuose nebeaidi paskutinis skambutis abiturientams. Tačiau gegužei einant į pabaigą, Veprių vidurinę baigusieji mintimis veikiausiai grįžta į mokyklinę savo jaunystę, sužydusią alyvomis ir viltimis. Juk svajota, tikėtasi kadais, kad pavyks sėkmingai išlaikyti baigiamuosius, o paskui ir stojamuosius egzaminus, kad bus smagu eiti į ten, kur dar nebūta, – atsiveriant vis naujiems toliams, masinant vis naujoms aukštumoms.

Pirmosios septynios abiturientų laidos klausėsi melodingo paskutinio skambučio aidėjimo dar senojoje Veprių vidurinėje mokykloje, svaiginančiam alyvų kvapui nuo piliakalnio sklindant. Smagu būdavo užlėkti jo šlaitu aukštyn, nešamam jaunystės lengvumo ir noro žvilgsniu siekti toli toli – už mokyklinio horizonto.

Nuo 1968-ųjų senasis mokyklinis varpelis abiturientams paskutinįkart nuaidėdavo jau naujoje mokykloje. O ištikimos gegužio bei jaunystės palydovės alyvos kupėjo, kvepėjo Šventosios upės atšlaičiais, šalia dar išlikusių ar buvusių Slabados kaimo sodybų...

Lietuvos mokyklose ir vėl nuaidėjus paskutiniam skambučiui, tradiciškai dalinamės buvusių abiturientų nuotraukomis.

23/05/2026

Šiandien Ukmergės rajono Garbės piliečiu tampa jau antras vepriškis: prieš 11 metų šis vardas buvo suteiktas kraštotyrininkui, Veprių krašto muziejaus įkūrėjui, skulptoriui, pedagogui Jonui Ženteliui (1929–2014) – po mirties; o dabar, 2026-ųjų gegužės 23 d., suteikiamas Viktorui Ženteliui „už reikšmingą indėlį į Ukmergės krašto kultūros paveldo įprasminimą ir saugojimą, pilietiškumo ugdymą, kūrybinę veiklą bei Ukmergės vardo garsinimą“.

Tokia yra sausa faktų kalba. O už jų – pulsuojantis, ne visada lengvas gyvenimas, kupinas kūrybinės įtampos ir nesibaigiančių lenktynių su laiku. Juk tų sumanymų tiek daug, o laiko ištekliai riboti. Įtampa – ir iš negalėjimo persiplėšti: tai, ką darbais, laiku ir energija atseikėji kraštui, to neskiri šeimai, namams.

Žmogaus kūrybingumas skleidžiasi iš savęs, bet ir ne iš savęs: iš to, kas gauta iš tėvų – genų, auklėjimo, gyvenimiško pavyzdžio keliu. Skleidžiasi sėkmingai ar mažiau sėkmingai, priklausomai ir nuo to, su kuo likimas suvedė, su kuo suglaudė – bendram gyvenimui.

Tad būdami dėkingi kūrybingiems, gimtajam kraštui daug nusipleniusiems tėvui ir sūnui Ženteliams, su dėkingumu prisimenam ir Eleną Žentelienę (1930–2007) bei Laimutę Žentelienę (1956–2026), palaikiusias savo veiklius vyrus su meile, atsidavimu, supratingumu, kantrybe. Jos šiandien būtų galėjusios daug ką papasakoti – jei tebebūtų su mumis...

Viktoro Žentelio darbų bei veiklos apžvalgą galima rasti jam skirtame „Veprių krašto atminties“ albume.

19/05/2026

VEPRIŲ KALVARIJŲ KOPLYTĖLĖS MĮSLĖ

Šis įrašas artėjant Sekminėms turi džiugią ir liūdną dalį. Pradėkim nuo džiugios.

☀️🌿🌸Šviesus, poetiškas „Sližių krašto“ puslapyje skelbtas kvietimas per Sekmines apvaikščioti Veprių Kalvarijas. Jam savo ūpu atliepia kitas, 1926 m. gegužės 18 d. laikraštyje „Ukmergiečių balsas“ publikuotas, į Veprius ne tik dėl Kalvarijų, bet ir dėl išskirtinio gamtos grožio kviečiantis.

„Prieš karą Veprių Kalvarija pragarsėjusi buvo. Suplaukdavo ten žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių, panašiai kaip Vilniuje. Šiandien Vilnių lenkams okupavus, reikėtų daugiausia Veprius lankyti“, – rašo straipsnio autorius J. Pažerskis.

Jis trumpai persako Veprių Kalvarijų istoriją, apibūdina koplytėlių išvaizdą: „Praeitame šimtmetyj Kalvarijos Koplyčių dar medinių būta ir sena išvaizda išrodydavo. Tarp jų buvo ir mūrinių taip pat senosios praeities. Paveikslai jose irgi buvo ne šių dienų darbas, išpildytas gan gerai. Medinės stovylos išpjaustinėtos liaudies kūrybos stiliuje.“

⌛️J. Pažerskis sakosi Vepriuose lankęsis 1912 metais ir tada ties koplytėlėmis smėlyje rasdavęs senovės pinigų, kurie, jo spėjimu, „aukojami buvo koplyčioms“. Jis taipogi mini „plytgalius buvusiųjų čia kadaise pilies griuvėsių“. Straipsnį baigia nuoširdžiu raginimu:

🇱🇹„Kiekvienam lietuviui patariama šiame kampely apsilankyti, kur gamtos mylėtojas rasiąs ten pamatyti ypatigai gražių vietų. Veprių apylinkės tiek gali sužavėti kiekvieną gamtos grožybių mylėtoją, kad nors kartą ten apsilankius, atsirasiąs noras ir daugiau ten nuvykti.
Laikas jau susidomėti savo tėvynės gražiais kampeliais negu važinėti kur svetimųjų kraštų žiūrėti.
Pamėginkite nors kartą Veprių Kalvariją pamatyt, ypač Sekminių Švenčių laike.“

🕵️‍♀️Mįslinga ir drauge liūdna pasakojimo dalis – šalia koplytėlės „Prie Cedrono upelio“ nuotraukų.

18/05/2026

Gegužės 18-ąją, Tarptautinę muziejų dieną, mintimis grįžtame į 1967 metus, kai buvusiame Veprių pradžios mokyklos pastate mokytojas Jonas Žentelis įsteigė muziejų, pratęsdamas kraštotyrinį tarpukario pedagogų, ir jį šioje mokykloje mokiusių, darbą, – juk iš anų laikų buvo išlikusi įstiklinta spinta su pirmaisiais eksponatais.

„Muziejus – ne surinktų įvairių daiktų sandėlys. Tai gyvas, judrus organizmas. Kai eksponatai kaupiami, tiriami ir propaguojami su meile ir moksliniu išmanymu – tik tuomet muziejus pateisina savo paskirtį“, – yra sakęs iš Veprių valsčiaus Pagelažių kaimo kilęs lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, pirmasis Čiurlionio galerijos ir muziejaus vadovas Paulius Galaunė.

Per daugiau nei pusšimtį nenuilstamo darbo metų Veprių krašto muziejaus įkūrėjas išaugino jį į tokį, koks dabar ne sykį nustebina į jį įžengusius lankytojus. Ir ne tik eksponatų gausa.

Neseniai mūsų veidaknygės komentare Irena Tamošiūnaitė prisiminė, kaip daugiau nei prieš keliolika metų drauge su seseria viduržiemyje lankėsi Veprių muziejuje. Muziejus nebuvo kūrenamas, „J. Žentelis storai apsirengęs švietė šiluma ir šviesa, tokios meilės akyse pasakojant apie savo muziejų, savo darbą ne iš pareigos nesu mačiusi ir sutikti daugiau neteko.“

Dabar muziejaus lankytojus pasitinka, gyvais pasakojimais drauge su jais į krašto praeitį leidžiasi muziejaus įkūrėjo sūnus, skulptorius Viktoras Žentelis.

15/05/2026

Šeimos dieną netsitiktinai minime pavasarį. Du žmonės susieina, kad drauge kurtų gyvenimą, kad kaip tie paukščiai susisuktų savo lizdelį ar įsikurtų tėvų, gal net senelių „lizde“. Šeima tampa vaikams pirmąja gyvenimo kantrybės, idealiu atveju – ir sugyvenimo, tarpusavio pagarbos, prielankumo, atlaidumo mokykla.

Šeimoje iš kartos į kartą perduodama giminės istorija spalvingais raštais susiaudžia į bendresnę vietos, krašto, visos šalies istoriją. Juk ir didelė dalis „Veprių krašto atmintyje“ skelbtų pasakojimų iš senų, o ir ne tokių senų laikų atbėgo pas mus žodiniais šeimos atminties takeliais.

„Veprių krašto šeimos“ albumą, pradėtą prieš penkeris metus per Šv. Juozapą – šeimos globėjo dieną, šiandien papildo aštuonios nuotraukos iš įvairių mūsų krašto atminties klodų. Gegužės 15-ąją, kurią 1994 metų Jungtinės Tautų organizacija paskelbė Šeimos diena, dera atidžiau įsižiūrėti į pamatinį visuomenės bendrystės raštą – šeimą.

Seneliams ar tėvams Paukščių taku į Dausas išskridus, gal ne vienas iš mūsų pasigailėjo, kad laiku neišklausinėjo ar neužsirašė jų pasakotų giminės istorijų. Žodinė atmintis neišvengiamai nublanksta, išsitrina. Tad Šeimos diena tebūnie ir paskata užrašyti tai, ką patys esame patyrę, iš tėvų ir senelių girdėję – kad liktų tie pasakojimai ir ateinančioms kartoms kaip brangus dvasinis turtas.

12/05/2026

LEMTINGA FILOSOFIJOS MOKSLŲ DAKTARO AKISTATA SU MEŠKA

Nuo balandžio vidurio vienas kitą vejasi pranešimai apie pavojingus žmonių susidūrimus su meškomis: Estijoje meška užpuolė dviratininiką 🚴‍♂️, Slovakijoje bėgiką 🏃, Lenkijoje mirtinai sužalojo moterį. O pastarąjį šeštadienį pietryčių Lenkijos gyventojui teko sprukti nuo lokio, užsukusio pasidairyti po jo garažą. Gegužės pradžioje meška 🐾 šmirinėjo Vilniaus rajone, o apie Ukmergę, teko girdėti, meškutė avilius išvarčiusi.

Visi tie pasakojimai prisišaukė seną istoriją apie lemtingą akistatą su meška Veprių apylinkių miškuose. Tą nutikimą užrašė ✍️ kun. Pranciškus Tuminas, 1941–1945 m. klebonavęs Upninkuose, o papasakojo jam 1856 m. gimęs Adolis Palaima. Pasakojimo herojus – irgi Upninkų klebonas Adomas Gineika, kunigavęs mūsų krašte XVIII–XIX a. sandūroje. Neeilinio tai būta dvasininko: filosofijos mokslų daktaras, vienuolis karmelitas, kunigu įšventintas 1775 metais Vilniuje, bet 1785 m. iš Romos per vyskupą Ignotą Masalskį (1726–1794) gavęs sekuliarizaciją ir tapęs pasaulietiniu kunigu. Tuos faktus Tuminas perėmė iš įrašo 1818 m. Upninkų bažnyčios ⛪️ inventoriaus knygoje.

Pagal Palaimos pasakojimą, kunigas Adomas Gineika Dubių kaime turėjęs savo palivarką, gautą „paveldėjimo ar panašiu keliu, ten buvusi jo gimtinė“. Tame palivarke turėjęs savo koplyčią.

„Labai jam patiko apylinkės🏞️, dažnai po jas špaciruodavo. Vieną kartą vaikštinėdamas mėgstamoje vietoje susitiko mešką. Mat tada tame pakraštyje, kaip ir bendrai apie Veprius, dar buvo labai dideli miškai, kuriuose gyveno šie žvėrys. Labai išsigandęs, jis apsirgo ir vėliau mirė. Prašė palaidoti ne kapuose, ne šventoriuj, bet savo mylimoj vietoj. Ten ir buvo palaidotas“, – pasakojo senolis.

„Kunigo Gineikos kapo vieta dabar yra Sergijevkos kaime, Mikučionio sklype, prie Upninkų–Veprių kelio kryžkelės. Dabar ten auga pušynėlis, o anksčiau buvęs kryžius ✝️“ , – nurodo kun. Tuminas rankraštinėje „Upninkų bažnyčios istorijoje“. Apie 1938 metus matininkui matuojant žemę bernai kapą iškasė ir išdraskė, manydami ten rasti rūsį ir brangenybių. Vėliau kaulus atgal sumetė. Kunigas Tuminas sakosi pats norėjęs pastatyti tame pušynėlyje kryžių, kapo vietą aptverti, arba kaulus perkelti į šventorių. Kryžiui ąžuolą 🌳žadėjęs vienas senukas. Bet trumpai Upninkuose būdamas, šio plano įvykdyti nespėjęs.

Tragiškai pasibaigęs kunigo ir meškos susitikimas ilgam įsirėžė į vietos žmonių atmintį ⏳. Antai, šią istoriją apie 1965 metus savo mažai anūkėlei paporino 1888 m. gimusi Aleksandra Žentelienė, pati ją iš savo senelių girdėjusi. Gal esama ir daugiau „Veprių krašto atminties“ sekėjų, kuriuos ši istorija pasiekė žodiniu keliu?

Nedaug težinom apie kunigą, filosofijos mokslų daktarą Adomą Gineiką, regis, kilusį iš Dubių kaimo, nutūpusio vaizdingoje Šventosios pakrantėje, Dubių piliakalnio papėdėje. Kas buvusį mokytą vienuolį paskatino čia įsikurti, čia turėti savo koplyčią? Kodėl prašėsi palaidojamas gamtoje, ne šventoriuje? Puiki būtų buvusi medžiaga neoromantinei Vinco Krėvės ar Vaižganto vaizduotei, sukūrę jie būtų dar vieną ryškų portretą mįslingų lietuvių galerijai...

03/05/2026

Šią Motinos dieną „Veprių krašto atminties“ puslapyje – ne jautrios poetų eilės, o aštuonių vaikų mamos, vepriškės Marijonos Narbutavičienės žodžiai – šilti, paprasti, gyvenimiški:

„Sunku, suprantama, buvo auginti. Menu: neši grėblį, neši ir vaikus į lauką. Suguldai prie kupetos ir grėbi šieną. Bet jei jau vienas pravirko, kitas irgi nenusileis. Visko buvo. O gandras beveik kasmet trobą aplankydavo. Vėliau jau vienas kitą augino. Anksčiau ir tokios „mados“ mažai auginti vaikų nebuvo. Va, Suckelienė vienuolika augino.
„Visko buvo“… Užtat dabar jaunaisiais atsižiaugti negali. Aštuoniolika anūkų, trisdešimt vienas proanūkis ir vienas proproanūkis.
– Nežinau, ko dabar žmonės vaikų baidosi? Vaikai juk didžiausias džiaugsmas. Žinoma, ir… vargas. Bet koks jis malonus. Iš mūsų giminės tik anūkė Stasė aštuonis augina. Ir džiaugiasi.“

Taip porino Marijona Narbutavičienė 1988 m. liepą, artėjant jos 90-mečiui pakalbinta vietos laikraščio „Šventosios vingis“.

„Vaikai juk didžiausias džiaugsmas“… Kaip šių žodžių liudijimas – dvi gražios nuotraukos su gyvybingai ošiančiu Vepriuose augusiu šeimos medžiu ir jauniausiomis jo atžalomis.

Sveikiname visas mamas, močiutes, proseneles – kantrias, darbščias, mylinčias šeimos židinio saugotojas, gyvybės medžio globėjas! 🌷🌞🌷