Vilniaus šeimos psichologijos centras

Home
Vilniaus šeimos psichologijos centras

Teikiame kvalifikuotą psichologinę ir psichoterapinę pagalbą visai šeimai.

VšĮ „Vilniaus šeimos psichologijos centras“ teikia kvalifikuotą psichologinę pagalbą tėveliams su kūdikiais, vaikais ir paaugliais, suaugusiems, šeimoms ir poroms. Centre taip pat rengiami kvalifikacijos kėlimo seminarai ir supervizijos specialistams, organizuojami tėvystės įgūdžių mokymai ir grupė tėvams. Turime du padalinius:

Suaugusiųjų ir šeimų padalinys

Įsikūręs pirmose VŠPC patalpose teikia suaugusiems ir šeimoms skirtas psichologines bei psichoterapines paslaugas. Šalia individualių konsultacijų suaugusiems, vyksta komandinis darbas, apimantis šeimos diagnostiką ir intervenciją. Padalinio kolektyvą sudaro patyrę suaugusiųjų ir šeimos terapijos specialistai, atstovaujantys humanistinę, geštaltinę, psichodinaminę, kognityvinę – elgesio bei sisteminę šeimos psichoterapijos kryptis. Šalia šios veiklos padalinyje aktyviai vyksta profesinės kvalifikacijos kėlimo renginiai specialistams, mokomieji seminarai įmonėms ir organizacijoms bei didelė dalis Centro administracinių darbų. Vaikų ir paauglių padalinys

2013 metais vasario mėnesį įsikūrė Vaikų ir paauglių padalinys. Jame šiuo metu veikia keturi kabinetai, pritaikyti teikti pagalbą tėvams su kūdikiais, vaikams ir paaugliams, šeimoms. Čia susibūrusi vaikų psichoterapeutų komanda nuolat bendradarbiauja, kelia savo kompetenciją, kuria augantį, besivystantį padalinį, matydami bendrą tikslą – siekti Lietuvos vaikų psichikos sveikatos gerinimo, teikiant kokybišką, prieinamą, įvairiapusę psichologinę ir psichoterapinę pagalbą vaikui ir jo aplinkai.

03/10/2026

Nuolatinis užimtumas nėra problema savaime. Jis ilgą laiką galėjo būti labai veiksmingas būdas susitvarkyti su tuo, kas buvo per sunku jausti.

Veikdamas žmogus jaučiasi stipresnis reikalingesnis, labiau kontroliuojantis savo gyvenimą.

Todėl mintis tiesiog „mažiau dirbti“ ar „daugiau ilsėtis“ nebūtinai ką nors pakeičia.

Svarbiau suprasti, nuo ko tas nuolatinis veikimas saugo.

Kartais už jo slypi įsitikinimas, kad vertę reikia nuolat užsitarnauti. Kartais – baimė būti silpnam. Kartais – ankstyva patirtis, kad jausmams nebuvo vietos, todėl daug saugiau buvo kažką daryti, nei kažką jausti.

Pokytis prasideda ne tada, kai žmogus staiga tampa mažiau užimtas. Jis prasideda tada, kai nebereikia nuolat būti užimtam tam, kad būtų įmanoma išbūti su savimi.

Kartais gebėjimas sustoti yra ne tinginystės, o vidinio saugumo ženklas.

01/10/2026

Gyvenant nuolatiniame veikime, ramybė gali pasirodyti ne maloni, o nejauki.

Laisvas vakaras ima erzinti. Tyloje norisi įsijungti muziką, serialą, pasiimti telefoną ar sugalvoti dar vieną užduotį.

Kartais todėl, kad išorinis triukšmas ilgą laiką padėjo nutildyti vidinį.

Kai sumažėja veiklos, gali išryškėti tai, ką buvo lengviau laikyti nuošalyje: neišgedėtas praradimas, nepasitenkinimas santykiais, baimė būti nereikalingam, pyktis, nuovargis ar jausmas, kad gyvenama ne taip, kaip iš tiesų norėtųsi.

Tikras sustojimas kartais reiškia gebėjimą pabūti su savimi net tada, kai viduje nėra ramu.

Ir galbūt vienas svarbiausių klausimų yra ne „kaip geriau pailsėti?“, o „Kodėl man taip sunku būti su savimi, kai nieko nevyksta?“

29/09/2026

Kartais užimtumas tampa būdu kuo rečiau susitikti su tuo, kas vyksta viduje.

Darbas, sportas, susitikimai, planai, nauji tikslai, nuolatinis telefono tikrinimas. Dienoje beveik nelieka tuščių tarpų. Iš šalies tai gali atrodyti kaip produktyvumas, ambicingumas ar aktyvus gyvenimas. Tačiau kartais po visu tuo slypi visai kita funkcija – neleisti sau sustoti.

Nes sustojus gali pasirodyti liūdesys, vienatvė, nerimas, pyktis, nusivylimas ar klausimai, kuriems ilgą laiką nebuvo vietos.

Todėl kartais verta savęs paklausti ne tik: „Kodėl tiek daug darau?“

Bet ir: „Kas nutiktų, jeigu šiandien nieko nebereikėtų daryti?“

26/09/2026

Psichoterapijoje ne visi svarbūs atsakymai atsiranda greitai.

Kartais kurį laiką tenka gyventi su klausimais: kodėl būtent ši situacija mane taip stipriai paveikia? Kodėl vienu metu labai trokštu artumo, o kitu – noriu nuo jo pabėgti? Kodėl suprantu, kad mano reakcija neproporcinga, bet vis tiek negaliu jos sustabdyti?

Gebėjimas išbūti neapibrėžtume leidžia apie save sužinoti daugiau. Nebereikia pirmo pasitaikiusio paaiškinimo paversti galutine tiesa. Galima stebėti, abejoti, keisti nuomonę, atrasti prieštaravimų.

Kartais klausimas, kurio nesistengiame kuo greičiau uždaryti, nuveda daug giliau nei atsakymas, kurį priėmėme vien todėl, kad jis suteikė palengvėjimą.

Ne viskas, kas mumyse dar neturi pavadinimo, privalo būti kuo greičiau pavadinta.

24/09/2026

Diagnozė gali daug ką paaiškinti. Tačiau ji niekada nepaaiškina viso žmogaus.

Sužinoję tam tikrą psichologinį terminą kartais pradedame per jį žiūrėti į beveik kiekvieną savo patirtį: „Aš taip elgiuosi, nes turiu…“, „Man santykiai tokie, nes esu…“, „Aš tiesiog toks.“

Tai, kas iš pradžių padėjo suprasti save, nepastebimai gali tapti nauja tapatybe.

Žmogui dažnai lengviau pasakyti „aš turiu diagnozę“ negu pripažinti daug sudėtingesnę tiesą: vienose situacijose esu labai pažeidžiamas, kitose – stiprus; vienuose santykiuose atsiveriu, kituose užsidarau; kartais mano elgesį lemia ankstesnė patirtis, kartais – dabartinės aplinkybės, o kartais net pats dar nežinau, kas vyksta.

Psichika retai telpa į vieną žodį.

Diagnozė gali būti žemėlapis. Tačiau problema prasideda tada, kai žemėlapį pradedame laikyti visa teritorija.

22/09/2026

Kartais diagnozės ieškome ne tik todėl, kad norime suprasti, kas su mumis vyksta. Kartais labai norime, kad tai, ką jaučiame, pagaliau turėtų pavadinimą.

Neapibrėžtumas gali būti sunkiai pakeliamas. Kai nežinome, kodėl nuolat nerimaujame, kodėl santykiuose kartojasi tie patys sunkumai ar kodėl jaučiamės „ne taip“, mintyse lieka daug vietos įvairioms, dažnai bauginančioms interpretacijoms. Diagnozė gali suteikti ribas tam, kas iki tol atrodė chaotiška: „Štai kas su manimi vyksta.“

Ir kartais vien šis aiškumas iš tiesų palengvina. Atsiranda jausmas, kad problema yra suprantama, kad ją galima tyrinėti, kad egzistuoja žmonių, patiriančių kažką panašaus.

Tačiau verta savęs paklausti: ar ieškau diagnozės tam, kad geriau save suprasčiau, ar tam, kad kuo greičiau nebereikėtų būti nežinomybėje?

Kartais noras gauti atsakymą yra toks stiprus, kad bet koks paaiškinimas tampa patrauklesnis už klausimą, į kurį dar neturime atsakymo.

19/09/2026

Kartais įsivaizduojame pokytį kaip aiškią ribą: vakar elgiausi vienaip, šiandien jau kitaip. Psichologinis pokytis dažniausiai vyksta daug subtiliau.

Iš pradžių žmogus savo reakciją pastebi tik po situacijos: „Vėl užsidariau, kai pasijutau kritikuojamas.“ Vėliau pradeda ją atpažinti situacijos metu: „Jaučiu, kad dabar noriu atsitraukti.“ Dar vėliau atsiranda nedidelė pauzė tarp jausmo ir veiksmo.

Joje atsiranda galimybė paklausti savęs: ar dabar tikrai vyksta tai, ko bijau? Ar žmogus prieš mane iš tiesų mane atstumia, ar mano viduje suaktyvėjo senas lūkestis būti atstumtam? Ar turiu elgtis taip, kaip elgdavausi anksčiau?

Nauja reakcija ne visada iš karto jaučiasi natūrali. Kartais ji net kelia daugiau nerimo nei senoji, nes senas elgesys buvo gerai pažįstamas ir daug kartų patikrintas.

Kartais pokytis prasideda nuo to, kad šalia seno automatinio būdo pamažu atsiranda dar viena galimybė.

17/09/2026

Daugelis mūsų elgesio būdų kažkada turėjo prasmę.

Nuolatinis prisitaikymas galėjo padėti išvengti konfliktų. Emocijų slopinimas – apsaugoti nuo kritikos ar gėdos. Atsitraukimas nuo artumo – sumažinti riziką būti įskaudintam. Perdėta kontrolė – suteikti bent šiek tiek saugumo nenuspėjamoje aplinkoje.

Problema ta, kad tai, kas kadaise padėjo, vėliau gali pradėti trukdyti.

Suaugęs žmogus gali suprasti, kad jam nebereikia nuolat įtikti kitiems, tačiau pasakyti „ne“ vis tiek gali būti labai sunku. Jis gali žinoti, kad partneris nėra tas žmogus, kuris jį kadaise kritikavo ar atstūmė, tačiau artumo situacijoje vis tiek jausti tą pačią įtampą.

Psichika dažnai renkasi ne tai, kas mums geriausia, o tai, kas jai pažįstama.

Todėl seni elgesio modeliai neretai kartojasi net tada, kai sąmoningai juos laikome nelogiškais. Jie gali veikti kaip automatinis būdas reguliuoti nerimą, gėdą, pyktį ar baimę.

16/09/2026

Džiaugiamės galėdami pristatyti naują Vilniaus šeimos psichologijos centro komandos narę - šeimos ir sisteminę psichoterapeutę Rasą Motiejūnę!

"I am a UKCP-registered family and systemic psychotherapist with a clinical career that began in United Kingdom in 2007. Since then, I’ve worked across a wide range of mental health settings, supporting individuals, couples, and families navigating complex psychological challenges. My experience spans acute services, community teams, and specialist clinics, giving me a deep understanding of the relational and systemic factors that shape wellbeing."

"Esu šeimos ir sisteminė psichoterapeutė, dirbanti su poromis, šeimomis bei individualiai. Mano specializacija apima partnerystės santykių dinamiką: poros emocinius ciklus bei sudėtingų gyvenimo etapų kaitos problemas. Mano darbe svarbiausia – padėti žmonėms sulėtinti sudėtingus momentus, geriau suprasti savo vidinius procesus ir kurti naujus, labiau sujungiančius bendravimo būdus. Dirbu profesionaliai, šiltai ir aiškiai, teikdama tiek trumpalaikę, tiek gilesnę psichoterapiją."

Kviečiame susisiekti su Rasa ir užsiregistruoti konsultacijai čia: https://www.seimospsichologija.lt/archyvai/team/rasa-motiejune

15/09/2026

Kartais terapijoje ar savirefleksijoje ateina labai aiškus suvokimas: „Dabar suprantu, kodėl taip elgiuosi.“ Atrodo, kad nuo šios akimirkos viskas turėtų pasikeisti. Tačiau netrukus vėl sureaguojame taip pat, pasirenkame tą patį santykio modelį ar grįžtame prie seno įpročio.

Tai gali kelti nusivylimą. Jei jau suprantu, kodėl taip darau, kodėl negaliu tiesiog nustoti?

Todėl, kad mūsų elgesį formuoja ne vien sąmoningos mintys. Daugelis reakcijų susiformuoja gerokai anksčiau, nei pradedame jas suprasti. Jos gali būti susijusios su ankstyvais santykiais, patirtu nesaugumu, baime būti atstumtam ar poreikiu apsisaugoti nuo per stiprių jausmų.

Pavyzdžiui, žmogus gali puikiai suprasti, kad konfliktų metu atsitraukia todėl, jog bijo būti atstumtas. Tačiau kilus realiam konfliktui, jo vidinė reakcija vis tiek gali būti tokia pati – užsidaryti, nutolti, nutraukti pokalbį.

Supratimas čia yra labai svarbus. Tačiau jis dažniau tampa pokyčio pradžia, o ne jo pabaiga.

Address

Opening Hours

Monday	08:00 - 20:00
Tuesday	08:00 - 20:00
Wednesday	08:00 - 20:00
Thursday	08:00 - 20:00
Friday	08:00 - 20:00

Telephone

+37065027215

Website

http://www.seimospsichologija.lt/

Alerts

Be the first to know and let us send you an email when Vilniaus šeimos psichologijos centras posts news and promotions. Your email address will not be used for any other purpose, and you can unsubscribe at any time.

Contact The Organization

Send a message to Vilniaus šeimos psichologijos centras:

Want your organization to be the top-listed non profit organization?

Country:

City: