31/08/2026
Radviliškio krašte lankėsi Švedijos laikraščio „Borås Tidning“ žurnalistai. Jų parengtame straipsnyje – Lietuvos ir Švedijos ūkių palyginimas, sparčiai besikeičiantis žemės ūkis ir skirtingi požiūriai į stambių ūkių plėtrą.
Tačiau ar megafermos iš tiesų yra džiaugsmas aplinkiniams gyventojams ir visai žemdirbių bendruomenei?
Ačiū žurnalista priėmusiems, savo ūkius aprodžiusiems ir požiūriu pasidalijusiems Gedui ir Mantui Jasiukaičiams bei Jonas Čapaitis ir Dalius Čapaitis.
---
STRAIPSNIO VERTIMAS
ČIA STATOMAS DIDŽIAUSIAS EUROPOJE PIENO ŪKIS – SU 10 000 KARVIŲ
Svajojame, kad maistas būtų gaminamas romantiškame ūkyje, tarsi iš „Bregott“ sviesto reklamos. Kartu norime, kad jis būtų pigus. Šie du norai tarpusavyje nesuderinami, o žemės ūkis sparčiai keičiasi.
Ljunge, netoli Herljungos, planuojamas 1 500 karvių ūkis. Tačiau, palyginti su tuo, kas vyksta Europoje, tai beveik nieko. „Borås Tidning“ – vienintelė Švedijos žiniasklaidos priemonė, apsilankiusi ūkyje, kuris turėtų tapti didžiausiu Europoje ir laikyti 10 000 karvių.
Lietuvos kaimo keliai dažniausiai asfaltuoti, tačiau jų būklė nebūtinai gera. Paskutinė kelio atkarpa iki vadinamojo „Ateities ūkio“ yra žvyrkelis.
Tvora juosia 53 hektarų teritoriją su didžiuliais pastatais. Per kelerius metus čia turėtų būti laikoma 10 000 galvijų, iš kurių 4 000 – melžiamos karvės.
Vos įėjus į didžiulius atvirus tvartus, bendrovės „Agrokoncernas“ vadovo pavaduotojas gyvulininkystei Deividas Medžiūolis pabrėžia:
– Apie tai turime kalbėti kaip apie verslą, o ne kaip apie kažką kita.
Į „Ateities ūkį“ investuota apie 90 mln. eurų. Ilgainiui planuojama pastatyti dar keturis ūkius. Visuose penkiuose ūkiuose būtų laikoma 26 000 galvijų ir kasdien pagaminama 160 tonų pieno.
Šiuo metu pagaminama apie 45 tonas pieno per parą. Jis tiekiamas „Rokiškio sūriui“. Mėšlas pūdomas ir iš jo gaminamos biodujos.
– Dideli ūkiai labai supaprastina logistiką. Čia galime efektyviai šerti gyvulius ir tvarkyti mėšlą, iš kurio dabar dar ir nemažai uždirbame, – sako Deividas.
Kai kurie „Ateities ūkio“ kaimynai nerimauja, ką šie milžiniški ūkiai reikš jiems ir visai Lietuvai.
Gedas Jasiukaitis kartu su broliais valdo šeimos ūkį netoli Radviliškio.
– Buvome vienas pirmųjų privačių ūkių šiame rajone. Mūsų tėvas pradėjo ūkininkauti 1989 metais.
Gedas prižiūri 35 melžiamas karves, tačiau investicijoms į ateitį pinigų nėra.
– Norėčiau išlaikyti karves, bet viskas priklauso nuo pieno kainos. Reikėtų, kad ji padidėtų maždaug penkiais centais.
Be karvių ir kiaulių, šeimos ūkyje yra keli šiltnamiai – būtent jie užtikrina pelningumą. Sezono metu šiltnamiuose dirba 25 žmonės.
– Prieš dešimt metų buvo lengviau – daugiau jaunų žmonių norėjo dirbti. Dabar visi nori patogių darbų. Čia darbo dienos ilgos, o jeigu dirbi su karvėmis – nešvaru ir sklinda kvapas, – sako Gedas.
Vienas iš sugrįžusiųjų – Jonas Čepaitis, metus dirbęs Kanados pieno ūkiuose. Dabar jis planuoja statyti naują tvartą su keturiais melžimo robotais maždaug 260 karvių.
– Norint statyti, reikia įveikti daugybę reikalavimų. Vien leidimams gauti turbūt prireiks šešių mėnesių, o pati investicija bus labai didelė.
Jonas „Ateities ūkį“ vertina nevienareikšmiškai:
– Turime tiek daug senų sovietinių ūkių. Kodėl reikia statyti visiškai naują, jeigu galima sutvarkyti jau esančius?
Jis įžvelgia pavojų ir kitiems ūkininkams:
– „Agrokoncernas“ yra milžinas, kontroliuojantis daug žemės, trąšų ir sėklų. Tikriausiai jie svarsto ir apie nuosavą pieninę. O kas atsitiks su atlyginimais, kai jų mokamas darbo užmokestis didės? Visa šaka turės sekti paskui juos.
Ūkių nuolat mažėja, tačiau likusieji didėja – valdo daugiau žemės ir laiko daugiau gyvulių. Priežasčių daug: nuo sudėtingos kartų kaitos iki itin spaudžiamo sektoriaus, kuriame pelno maržos dažnai labai mažos, o investicijos – milžiniškos.
Grįžtame į Lietuvą. Aivaras Rimkus yra Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos pirmininkas ir vienas didžiausių regiono grūdų augintojų. Jis išdidžiai rodo savo pastatytą naują grūdų saugojimo ir tvarkymo kompleksą.
Tačiau ir Aivarui neramu, kokių pasekmių turės milžiniški ūkiai:
– Jiems tikriausiai bus gerai, bet kokių pasekmių tai turės mums, visiems likusiems?
Aivaras išsako daugelio aplinkinių ūkininkų nerimą: kas nutiks pieno kainai, kai pieną pradės gaminti dar 4 000 karvių?
– Sunku tikėtis, kad didėjant pasiūlai pieno kaina kils.
Deividas Medžiūolis teigia, kad tikroji padėtis kitokia:
– Vidutinis Lietuvos ūkininko amžius siekia 60 metų. Per ateinančius dešimt metų daugelis baigs ūkininkauti. Vidutiniame ūkyje laikoma apie 11 karvių, o Lietuva jau dabar importuoja pieną iš Latvijos ir Estijos. Mes pieno kainai įtakos neturėsime.
Pasak Deivido, negalime laikytis romantiško žemės ūkio vaizdinio:
– Juk tai darome tam, kad uždirbtume. Būkime dėl to sąžiningi. Šis modelis yra gerokai racionalesnis už alternatyvą.
Ekskursiją po Radviliškio krašto ūkius Aivaras užbaigia viename naujausių savo ir žmonos Linos Noreikaitės-Rimkienės projektų – gražiai atnaujintame name, kurį jie nuomoja turistams.
– Perkant žemę kartu dažnai tenka ir seni namai, kuriuos reikia remontuoti. Kai kuriuos jų sutvarkome ir nuomojame turistams, – pasakoja Aivaras.
Lina rengia maisto gamybos edukacijas ir ypatingą dėmesį skiria šeivamedžio žiedų panaudojimui.
Tai – dar vienas būdas ūkiui išgyventi.
Tekstas: Tim Andersson Rask, „Borås Tidning“, 2026 m. rugpjūčio 30 d.
