24/08/2026
"Turbūt simboliška per šv. Baltramiejų, gandrų išskridimo dieną, prie Jotijos upelio, sutikti vieną iš mūsų miškuose išaugusių jauniklių bemiklinantį sparnus ilgajam skrydžiui. Galbūt dar naktį ar kelias su kitais jaunikliais praleis gimtajame lizde, šimtamečiam ąžuole ir tada kils į kelionę. Lauksim grįžtant..."
Taip 2023 metais rugpjūčio 24 dieną savo girininkijos miškuose "užauginęs" juodųjų gandrų šeimyną, sakė miškininkas A. Martinkevičius.
Baltasis gandras nuo seno laikomas Lietuvos kaimo simboliu, gyvenantis greta žmogaus, todėl tiesiogiai susijęs su jo aplinka bei gyvenimo būdu. Ne veltui baltasis gandras laikomas nacionaliniu Lietuvos paukščiu, simbolizuojančiu žmogaus ir gamtos darnią gyvenseną kartu. Gandro negąsdino arimai, jei greta likdavo pievų ar ganyklų plotai, su juose įsiterpusiomis šlapynėmis – jis visada prisitaikydavo prie žmogaus ir naudojosi jo veiklos rezultatais tiek ieškodamas maisto, tiek sukdamas lizdus ant kaimo sodybų stogų ar jas supančiuose medžiuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir vėl įsivyravus smulkiems ūkiams, atsikūrė palankios baltiesiems gandrams mitybinės buveinės, o likusios sodybos suteikdavo prieglobstį palikuonių auginimo metu. Tai nulėmė, kad gandrai mūsų šalyje išliko įprasta perinti rūšis, savo gausa stebinanti iš Vakarų Europos atvykstančius keliautojus, mat šio regiono šalyse, dėl ypatingai intensyvaus žemės ūkio, gandrai išnyko arba tapo retenybe. Maža to, kuomet baltieji gandrai nyko daugelyje šalių, Lietuvoje jų populiacija gausėjo. Tačiau šiai rūšiai nepalankūs pokyčiai vis sparčiau žengia ir į Lietuvą. Nyksta vienkiemiai ir tradiciniai kaimai su senais medžiais apsuptomis sodybomis, kur gandrai įsirengdavo lizdus. Didėjantys monokultūrų plotai, kuriuose naudojami dideli chemikalų (trąšų, pesticidų ir herbicidų) kiekiai, šlapių, derlingų pievų pavertimas ariama žeme, atsikuriančių šlapynių antrinis sausinimas, na ir žinoma, kaimo sodybų su daržinėmis ir klojimais nykimas blogina paukščių veisimosi sąlygas. Stokodami vietų lizdams sukti, gandrai vis dažniau kuriasi ant vandens bokštų, elektros oro linijų atramų, kur susiduriama su nauja problema – neatlaikę masyvių lizdų apkrovos, trūksta elektros perdavimo laidai, dėl į lizdą atnešamų vielų ir kitų elektrai laidžių medžiagų, jauniklių aktyvaus judėjimo, įvyksta trumpi sujungimai, ko pasekoje, nutraukiamas elektros tiekimas vartotojams. Galiausiai, dėl gausių paukščių išmatų, oksiduojasi laidai ir trumpėja jų galiojimo laikas. Todėl paskutinį dešimtmetį vis dažniau buvo kalbama apie gandrų apsaugos poreikį, pirmiausiai sprendžiant jų perimviečių klausimą.
Baltąjį gandrą labai myli visos tautos. Arabai, turkai ir kiti musulmonai leidžia gandrui sukti lizdą ne tik ant gyvenamųjų namų, bet ir ant rūmų, mečečių. Kai kuriose šalyse už gandro nužudymą bausdavo net mirtimi. Kinijoje ir Japonijoje gandrą laikė šventu paukščiu, atnešančiu į namus gėrį ir grožį. Senajame Egipte gandras buvo teisingumo simbolis. Praeityje Vokietijoje, atskridus gandrams, miestuose ir miesteliuose skambėdavo varpai, jausdavosi šventinė nuotaika. Gandrų atskridimo dieną žemesniųjų klasių mokiniams nereikėdavo eiti į mokyklą, jiems būdavo skaitomos pasakos apie gandrus.
