20/06/2026
Ar tikrai pagrindinė alimentų nemokėjimo priežastis yra ta, kad vaiką auginantis tėvas ar motina neleidžia bendrauti su vaiku kitam tėvui?🙄
Šis klausimas nėra teorinis.
Jis nėra patogus.
Ir jis nėra atsiradęs iš niekur.
Šį argumentą girdime nuolat. Jo pilni socialinių tinklų komentarai. Jis kartojamas viešose diskusijose, laidose, pasisakymuose, institucijų kabinetuose ir net tada, kai kalbame apie labai konkrečią problemą – vaiką, kuris šiandien negavo jam priklausančio išlaikymo.
Naratyvas paprastas: tėvai neva nemoka alimentų todėl, kad jiems neleidžiama bendrauti su vaikais.
Iš pirmo žvilgsnio skamba emocingai. Gal net įtikinamai. Tačiau teisinėje valstybėje emocija nėra įrodymas. Komentaras nėra statistika. Pavienė istorija nėra sistema. O pasiteisinimas nėra teisės norma.
Todėl Vaiko išlaikymo užtikrinimo asociacija nusprendė šį nuolat kartojamą teiginį patikrinti ne nuomonėmis, o duomenimis!!! Kreipėmės į atsakingas institucijas ir klausėme labai konkrečiai: kiek yra atvejų, kai tėvai kreipiasi dėl kliudymo bendrauti su vaiku? Kiek tokių skundų pasitvirtina? Kiek jų būna nepagrįsti? Kiek iš tų besiskundžiančių asmenų tuo pačiu metu nevykdo pareigos išlaikyti savo vaiką?
Tai yra esminiai klausimai.
Nes jeigu valstybės institucijų atstovai, viešoji erdvė ar tam tikros grupės nuolat kartoja, kad alimentų nemokėjimas susijęs su neleidimu bendrauti su vaiku, toks teiginys privalo turėti pagrindą.
Ne jausminį.
Ne ideologinį.
Ne komentaruose susiformavusį.
O statistinį.
Atsakymai parodė labai svarbų dalyką: tokios statistikos valstybė nekaupia ‼️‼️‼️
Vadinasi, šiandien Lietuvoje nėra oficialių duomenų, kurie leistų atsakingai teigti, kad pagrindinė alimentų nemokėjimo priežastis yra bendravimo su vaiku ribojimas.
Nėra duomenų, kiek iš alimentų nemokėtojų realiai kreipėsi dėl bendravimo kliudymo.
Nėra duomenų, kiek tokių skundų pasitvirtino.
Nėra duomenų, kiek jų buvo nepagrįsti.
Nėra duomenų, kiek tų pačių asmenų, kurie kalba apie „neleidimą bendrauti“, tuo pačiu metu metų metus nevykdė pareigos išlaikyti vaiką.
Ir čia atsiranda esminis skirtumas.Apie vaiko išlaikymo problemą duomenys yra‼️‼️‼️
Šiandien Lietuvoje daugiau kaip 113 tūkstančių vaikų susiduria su išlaikymo problema. Tai reiškia, kad maždaug kas penktas vaikas Lietuvoje negauna jam priklausančio išlaikymo (oficialiai, o kiek dar tėvų, net nesikreipia į anstolius dėl skolų išieškojimo)
Kas penktas vaikas.
Ne kas penktas ginčas tarp tėvų.
Ne kas penktas komentaras internete.
Vaikas
Vaikas, kuriam reikia valgyti. Vaikas, kuriam reikia batų. Vaikas, kuriam reikia vaistų. Vaikas, kuriam reikia mokyklinių priemonių. Vaikas, kurio poreikiai nesustoja dėl to, kad suaugusieji pykstasi.
Pagal Lietuvos antstolių rūmų duomenis, apie 47 tūkstančiai asmenų nevykdo pareigos išlaikyti savo vaikus.
Iš jų apie 45 tūkstančiai yra vyrai.
Apie 2 tūkstančiai – moterys.
Šis skirtumas yra akivaizdus.
Ar mums, kaip asociacijai, svarbiausia lytis?
Ne.
‼️Mums svarbiausia vaikas‼️
Tačiau kai oficialūs duomenys rodo 47 tūkstančius alimentų nemokėtojų, iš kurių 45 tūkstančiai yra vyrai ir 2 tūkstančiai moterys, apsimesti, kad šių skaičių nėra, būtų ne sąžiningumas, o problemos dangstymas.
Mes nekuriame šios statistikos.
Mes ją įvardijame.
Ir jeigu viešojoje erdvėje kažkam nepatogu girdėti šiuos skaičius, problema yra ne asociacija. Problema yra realybė.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai įtvirtina, kad tėvų teisė ir pareiga yra auklėti savo vaikus ir iki pilnametystės juos išlaikyti. Civilinio kodekso 3.192 straipsnis dar konkrečiau nustato: tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai. (Infolex)
Tas pats Civilinis kodeksas numato ir kitą svarbią teisę – vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais. Skyrium gyvenantis tėvas ar motina turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, o kitas iš tėvų neturi kliudyti tokiam bendravimui, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. (Infolex)
Tačiau čia ir yra esmė.
Tai yra dvi skirtingos teisės.
Dvi skirtingos pareigos.
Dvi skirtingos teisinės temos.
Vaiko teisė gauti išlaikymą nėra atlygis už suteiktą bendravimą.
Vaiko teisė bendrauti su tėvais nėra mokestis už alimentus.
Nė viename įstatyme nėra parašyta, kad jeigu vienas iš tėvų kliudo bendrauti su vaiku, kitas įgyja teisę nemokėti išlaikymo.
Tokios teisės nėra.
Niekur.
Todėl frazė „nemoku alimentų, nes man neleidžia bendrauti“ teisiškai nėra argumentas.
Tai pasiteisinimas ir patogi pozicija geriau tuos pinigus išleisti sau, kurti dar naujas šeimas, gimdyti naujus vaikus, keliauti, pramogauti ir užmiršti apie JAU ESAMĄ ATSAKOMYBĘ IR PAREIGAS‼️‼️‼️
Jeigu vienas iš tėvų iš tikrųjų kliudo bendrauti su vaiku, tam yra teisinės priemonės. Galima kreiptis į teismą. Galima prašyti nustatyti bendravimo tvarką. Galima kreiptis dėl teismo sprendimo nevykdymo. Galima naudotis įstatyme numatytais mechanizmais.
Bet negalima vieno vaiko teisės pažeidimo „atsverti“ kitu vaiko teisės pažeidimu.
Negalima sakyti: „Kadangi aš jaučiuosi nuskriaustas ar nekenčiu savo buvusių santykių partnerio - vaikas negaus išlaikymo.“
Negalima vaiko maisto, drabužių, būsto, vaistų ir kasdienybės paversti keršto priemone.
Mes, kaip asociacija, matome ir kitą šios problemos pusę.
Matome atvejus, kai kalbos apie bendravimą su vaiku prasideda ne tada, kai žmogus realiai ir nuosekliai rūpinosi vaiku, o tada, kai mama kreipiasi į antstolį dėl išlaikymo išieškojimo.
Metų metus tylu.
Metų metus nėra domėjimosi vaiko sveikata, mokykla, emocijomis, gimtadieniais, kasdieniais rūpesčiais.
Metų metus nėra išlaikymo.
Bet kai prasideda vykdomoji byla, staiga atsiranda pareiškimai, skundai, kaltinimai, raštai institucijoms ir viešas pasakojimas: „Man neleidžia bendrauti su vaiku.“
Ar taip yra kiekvienu atveju?
Ne.
Bet ar tokių situacijų matome?
Taip.
Ir būtent todėl tokios temos negali būti sprendžiamos šūkiais. Joms reikia duomenų.
Nes vienas dalykas yra atsakingas tėvas ar mama, kuris tikrai nori būti vaiko gyvenime: myli vaiką, gerbia kitą tėvą, prisideda prie išlaikymo, domisi vaiko kasdienybe, kalbasi, ieško sprendimų, dalyvauja, prisiima atsakomybę.
Tokiam žmogui bendravimas su vaiku yra ne ginklas, o ryšys.
Visai kas kita yra situacijos, kai vaikas tampa suaugusiųjų konflikto įrankiu. Kai mama žeminama, įžeidinėjama, tampoma po institucijas, kai vietoje dialogo pasirenkamas spaudimas, kai reikalaujamos milžiniškos moralinės kompensacijos, kai net paauglio vaiko nenoras bendrauti automatiškai paverčiamas kito tėvo kalte.
Vaikas nėra daiktas.
Paauglys nėra siuntinys, kurį galima perduoti pagal grafiką, ignoruojant jo jausmus, patirtis ir santykio istoriją.
Ryšys su vaiku nėra atkuriamas grasinimais.
Jis nėra sukuriamas skundais.
Jis nėra įrodomas komentarais.
Ryšys kuriamas nuosekliai: metais, dėmesiu, pagarba, kantrybe, atsakomybe.
Todėl visuomenei reikia labai aiškiai atskirti du dalykus.
Bendravimo su vaiku ribojimas, jeigu jis vyksta, yra problema.
Bet tai nėra leidimas nemokėti vaikui išlaikymo.
Alimentų nemokėjimas yra problema.
Bet tai nėra pagrindas automatiškai paneigti vaiko teisę bendrauti su kitu tėvu.
Abi temos svarbios.
Bet jos negali būti suplaktos į vieną manipuliacinį sakinį: „Neduoda vaiko – nemoku alimentų.“‼️‼️‼️
Tokio principo Lietuvos teisėje nėra‼️‼️‼️
Ir moraline prasme jis taip pat neturi jokio pagrindo‼️‼️‼️
Nes vaikas nėra sutarties sąlyga.
Vaikas nėra skolos raštelis.
Vaikas nėra derybų objektas.
Jis yra žmogus.
Ir jo teisės negali priklausyti nuo to, kiek suaugusieji vienas kitam jaučia pykčio.
Todėl tėvai,kurie augina vaikus ir girdi grasinimus, kad „jeigu neduosi bendrauti, nemokėsiu“, turi labai aiškiai žinoti: tai nėra teisėtas argumentas.
Tai nėra įstatymas‼️‼️‼️
Tai nėra pagrindas nevykdyti pareigos išlaikyti vaiką‼️‼️‼️
Vaiko išlaikymas priklauso vaikui, o ne mamai‼️‼️‼️
Alimentai nėra dovana buvusiai partnerei‼️‼️‼️
Tai nėra geranoriškumo gestas‼️‼️‼️
Tai yra vaiko pinigai vaiko poreikiams‼️‼️‼️
Ir galbūt šiandien laikas keisti ne tik institucijų požiūrį, bet ir visuomenės požiūrį į tai, ką mes vadiname tėvyste???🙄
Ar tėvystė yra vienkartinis pasirodymas kartą per metus❓
Ar tėvystė yra atsirasti po penkerių metų tylos ir pareikšti: „Aš turiu teisę bendrauti“❓
Ar tėvystė yra reikalauti teisių, bet ignoruoti pareigas❓
O gal tėvystė yra sistemingas dalyvavimas vaiko gyvenime❓
Kas vaikui svarbiau – formalus bendravimas ar realus buvimas❓
Nes vaikui svarbu ne vien tai, kad suaugęs žmogus turi biologinį ryšį!
Vaikui svarbu, ar tas žmogus yra saugus❗️
Ar jis nuoseklus❗️
Ar jis patikimas❗️
Ar jis klausia, kaip sekasi❗️
Ar jis ateina ne tik tada, kai patogu❗️
Ar jis prisideda ne tik žodžiais, bet ir veiksmais❗️
Ar jis supranta, kad vaiko gyvenimas vyksta kasdien, o ne tada, kai suaugusiajam atsiranda noras pasirodyti❗️
Šiandien turime labai aiškią situaciją.
Vienoje pusėje – 113 tūkstančių vaikų, kurie susiduria su išlaikymo problema.
Kas penktas vaikas Lietuvoje.
47 tūkstančiai alimentų nemokėtojų.
45 tūkstančiai vyrų.
2 tūkstančiai moterų.
Kitoje pusėje – garsiai kartojamas argumentas apie bendravimo ribojimą, kuriam valstybė neturi statistinio pagrindo❗️❗️❗️Todėl kol tokios statistikos nėra, institucijos ir visuomenė turėtų labai atsargiai kartoti teiginius, kurie sudaro įspūdį, kad alimentų nemokėjimas gali būti pateisinamas bendravimo su vaiku konfliktais.
Nes tai klaidina visuomenę❗️❗️❗️
Tai gąsdina mamas❗️❗️❗️
Tai suteikia patogų pasiteisinimą tiems, kurie ir taip nevykdo pareigos savo vaikui❗️❗️❗️
Ir svarbiausia – tai nukreipia dėmesį nuo vaiko❗️❗️❗️
O mes kalbame būtent apie vaiką.
Ne apie lyčių karus.
Ne apie buvusių partnerių konfliktus.
Ne apie komentarų kovas.
Apie vaiką, kuriam šiandien reikia valgyti.
Apie vaiką, kuris neturi laukti, kol suaugusieji baigs aiškintis santykius.
Apie vaiką, kurio teisė į išlaikymą nėra ir negali būti priklausoma nuo tėvų konflikto.
Todėl mūsų pozicija labai aiški: bendravimas su vaiku ir vaiko išlaikymas yra dvi atskiros temos.
Abi svarbios.
Abi sprendžiamos teisinėmis priemonėmis.
Bet viena niekada negali būti naudojama kaip pasiteisinimas pažeisti kitą❗️❗️❗️
Vaikas neturi mokėti už suaugusiųjų konfliktus.
Vaikas neturi užsitarnauti išlaikymo.
Vaikas neturi užsitarnauti tėvų dėmesio.
Tai yra ne vaiko pareiga.
Tai yra suaugusiųjų atsakomybė🙏❤️
