05/06/2026
Perskaičius šį straipsnį, man kyla daugiau klausimų nei atsakymų 🙄Ir tie klausimai kyla ne todėl, kad būčiau prieš atsakingą tėvystę ar aktyvų abiejų tėvų dalyvavimą vaiko gyvenime. Priešingai. Tačiau labai norisi, kad diskusijos apie vaikus būtų paremtos realybe, o ne teorijomis ar statistiniais vidurkiais.
Didžiausia problema ta, kad šiandien vis dar kalbame apie idealią šeimą, nors daugybė vaikų gyvena visai kitokiomis aplinkybėmis. Skaitant tokias publikacijas susidaro įspūdis, kad pagrindinė problema yra nepakankamai įsitraukę tėčiai ir kad valstybė turi rasti būdų juos paskatinti. Tačiau beveik nekalbama apie tai, kodėl šeimos apskritai išyra.
Daugybė moterų neišeina iš santykių todėl, kad nenori vaiko tėvo matyti vaiko gyvenime. Jos išeina nuo smurto, psichologinės prievartos, manipuliacijų, priklausomybių, nuolatinio žeminimo, emocinės kontrolės, neatsakingumo ir nestabilumo. Todėl labai pavojinga visas išsiskyrusias šeimas vertinti pagal vieną modelį, tarsi visi tėvai būtų vienodi ir tarsi visos skyrybos vyktų draugiškai.
Dar labiau stebina tai, kad visa sistema remiasi statistika. Sakoma, kad mamos dažniau prižiūri vaikus, todėl reikia skatinti tėčius labiau įsitraukti. Tačiau vaikas negyvena statistikoje. Jis gyvena konkrečioje šeimoje. Vienas tėtis gali būti nuostabus, rūpestingas ir kasdien dalyvaujantis vaiko gyvenime, o kitas gali būti visiškai nusišalinęs nuo savo pareigų. Todėl labai pavojinga visuomenės vidurkius taikyti konkrečiam vaikui.
Dar vienas paradoksas – kalbama apie didesnį tėvų įsitraukimą, tačiau realus įsitraukimas nėra vertinamas. Vertinamas faktas, kad žmogus pasiėmė atostogas ar gauna išmoką. Tačiau niekas neatsako į esminius klausimus: ar jis realiai rūpinasi vaiku? Ar prisiima kasdienę atsakomybę? Ar dalyvauja vaiko ugdyme? Ar užtikrina saugumą? Ar vaikas su juo jaučiasi gerai?
Man ypač keistai atrodo ir tai, kad visiškai atsiejama finansinė atsakomybė nuo tėvystės atsakomybės. Teisiškai sakoma, kad išlaikymas ir bendravimas su vaiku yra skirtingi dalykai. Tačiau gyvenime jie nėra tokie atskiri.
Jeigu žmogus metų metus nemoka priteisto išlaikymo, slepia pajamas, dirba neoficialiai, neturi jokio deklaruoto turto ir visais įmanomais būdais vengia savo pareigų vaikui, natūraliai kyla klausimas: kodėl iš kito tėvo tikimasi besąlygiško pasitikėjimo jo atsakomybe kitose srityse?
Čia kalba net ne apie pinigus. Kalba apie atsakomybę.
Vaiko išlaikymas nėra mokestis buvusiam partneriui. Tai vaiko maistas, drabužiai, gydymas, ugdymas, būreliai ir kasdieniai poreikiai. Jei žmogus sąmoningai nevykdo šios pareigos, visiškai logiška klausti, kodėl automatiškai turėtume laikyti jį atsakingu visose kitose srityse.
Dar daugiau klausimų kyla tada, kai kalbame apie vaiko saugumą. Jeigu žmogus neturi stabilių pajamų, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, nevykdo teismo sprendimų ir vengia atsakomybės, kaip galima tikėtis, kad kitas iš tėvų ramia širdimi išleis vaiką savaitgaliui ir nejaus jokio nerimo?
Tai nereiškia, kad neturtingas žmogus negali būti puikus tėvas. Bet yra didelis skirtumas tarp žmogaus, kuris gyvena kukliai ir sąžiningai, ir žmogaus, kuris sistemingai vengia atsakomybės savo vaikui.
Dar vienas labai svarbus klausimas – faktai.
Kaip Vaiko išlaikymo užtikrinimo asociacija VIUA prezidentė galiu pasakyti, kad nuolat girdime tą pačią viešai kartojamą istoriją: esą tėvai nemoka išlaikymo todėl, kad mamos neleidžia jiems bendrauti su vaikais. Šis argumentas kartojamas taip dažnai, kad daugeliui jau atrodo kaip savaime suprantama tiesa.
Tačiau kur yra tai patvirtinantys duomenys?🙄
Šiandien turime oficialius duomenis, kad dešimtys tūkstančių Lietuvos vaikų negauna jiems priklausančio išlaikymo, o viešojoje erdvėje dažnai minimi skaičiai siekia apie 113 tūkstančių vaikų. Tai yra milžiniška socialinė problema. Kas 5 vaikas!!!!
Tuo tarpu mes kreipėmės į Vaiko teisių apsaugos institucijas su klausimu, kiek yra atvejų, kai mamos nepagrįstai neleidžia tėvams bendrauti su vaikais. Kiek tokių kreipimųsi sulaukiama per metus? Kiek jų pasitvirtina? Kokia problema yra realiame mąstelyje?
Atsakymas buvo paprastas – tokios statistikos nėra. Tokie duomenys nėra renkami 😆
Vadinasi, turime situaciją, kai viena problema yra aiškiai matoma, dokumentuojama ir skaičiuojama, o kita dažnai minima viešojoje erdvėje, tačiau nėra pagrindžiama sistemingai renkamais duomenimis.
Todėl kyla labai paprastas klausimas: kodėl vienoje vietoje remiamės faktais, o kitoje – prielaidomis?
Dar labiau stebina tai, kad valstybė bando spręsti pasekmes, o ne priežastis.
Mes nuolat girdime apie demografinę krizę, mažėjantį gimstamumą ir tai, kad Lietuvoje gimsta vis mažiau vaikų. Tačiau ar tikrai tokios priemonės paskatins moteris gimdyti daugiau?
Man atrodo, kad ne nuo to galo pradedamas spręsti klausimas.
Moterys negimdo mažiau todėl, kad trūksta neperleidžiamų mėnesių. Jos vis dažniau bijo prisiimti atsakomybę, kuri dažnai lieka ant vieno žmogaus pečių. Jos mato aplink save iširusias šeimas, ilgamečius teismus, kovas dėl vaikų, nemokamus alimentus, emocinį ir finansinį nesaugumą.
Jeigu valstybė iš tikrųjų nori stiprinti šeimą, pradėti reikėtų daug anksčiau – nuo švietimo.
Nuo mokyklos laikų reikėtų kalbėti apie santykius, atsakomybę, pagarbą, konfliktų sprendimą, emocinį raštingumą, tėvystę ir motinystę. Tiek berniukai, tiek mergaitės turėtų suprasti, kad šeima nėra tik graži nuotrauka socialiniuose tinkluose.
Vaikų auginimas nėra vien mielos šypsenos, gražūs drabužėliai ir jaukios akimirkos. Tai bemiegės naktys, nuolatinis rūpestis, atsakomybė be poilsio dienų, savo poreikių atidėjimas į šalį ir kasdieniai sprendimai, nuo kurių priklauso kito žmogaus gyvenimas.
Vaikas nėra projektas dvejiems metams. Vaikas nėra hobis. Vaikas nėra nuotrauka socialiniuose tinkluose. Vaikas yra ilgalaikis įsipareigojimas.
Kartais vaiko auginimas primena maratono kliūčių ruožą, kuris nuolat keičiasi. Kai įveiki vieną etapą, prasideda kitas. Kai atrodo, kad jau viską supratai, vaikas paauga ir atsiranda visiškai nauji iššūkiai. Ir būtent tokiai realybei reikia ruošti būsimus tėvus.
Todėl norėtųsi daugiau kalbėti ne apie formalias teises, o apie atsakomybę. Ne apie teorinius modelius, o apie realias šeimų istorijas. Ne apie tai, kaip paskirstyti išmokas, o apie tai, kaip užauginti brandžią visuomenę, kurioje tiek vyrai, tiek moterys supranta, ką iš tikrųjų reiškia kurti šeimą ir auginti vaikus.
Nes tėvystė ir motinystė prasideda ne nuo teisės reikalauti.
Jos prasideda nuo atsakomybės prisiėmimo🙏❤️
„Žmonės sako, kad tik pabandę suprato, kaip mamai iš tikrųjų sunku ir kad tai nėra atostogos, o sunkus darbas“, – teigia specialistė.
Straipsnio nuorodą rasite komentaruose.
J. Stacevičiaus / LRT nuotr.
