07/07/2026
RESPUBLIKINIO VIENO
EILĖRAŠČIO KONKURSO,
skirto ONOS
MIKALAUSKIENĖS
KUBILIŪTĖS 100-osioms
gimimo metinėms paminėti,
dalyvių eilėraščiai
ALGIS MAČIUKAS
Smilinėjimai po skrybėle
Skiriama Onai Mikalauskienei
Akimirkom, kada aplanko sielą vėjas
Ar sodų kvapas žadina širdy aistras, –
Pasaulį, tyliai į savas mintis sudėjus,
Paversdavai poezijos gaida skambia.
Kol mes Svalios pakrantėm
svalinėjom
Ir pynėme žodžius į metraščius savus,
Tu smilinėti kartą Jonišky pradėjai –
Va taip vilioti žodį, masinti jausmus.
Gal suvalkietiškas tai buvo planas –
Už kopiją atleidome mes jau seniai:
Svalia ir Sidabra – tas pats gi
įkvėpimo klanas,
Kur svalinėja, smilinėja mintys ir
sapnai.
Prieš tavo žavią skrybėlę aš savąją
pakėlęs,
Dėkodamas už gilų žodį, smilintą
džiugiai,
Sujungiu Pasvalio ir Joniškio erdvių
šešėlius,
Kurie poezijoj metaforom išlieka
amžinai.
REGINA BRIEDYTĖ
Ona Mikalauskienė-Kubiliūtė
(akrostichas )
Ona...Onutė...
Naktipiečių sūpuoklėse
Atskambiais bėganti
Margavos kaimo pievomis
Iki Joniškio lygumų.
Knygų puslapiuos
Atvėrusi žodžių versmes
Laime, meile, išmintimi
Apglėbdama kiekvieną apdovanojai,
Ugdei pagarbą lietuviškam žodžiui.
Skubrioji eilučių tėkmė –
Klausaisi, skaitai, dainuoji...
Išeina poetė pasivaikščioti,
Eilėraščius išsiveda pašnekesiams.
Nubrenda laiko prisilietimais...
Ėjo, byrėjo gyvenimo slinktys...
Kaip liūdnos šešėlių apeigos
Užgulė sielą netektys...
Balti knygų puslapiai jas sugėrė,
Ilgesingi Audruvės vingiai
Laiko laiveliais išplukdė...
Ilgomis žodžių bangelėmis nuvilnijo,
Ūkanose riksmą pažadintą nutildė.
Trisdešimt trim eilėraščiais plius...
Ėjo...
...praėjo...
...nuėjo...
...(ne)išėjo...
BIRUTĖ ČIŽIENĖ
Žmogaus taurumas
Po žemę vaikšto menininkai ir kūrėjai
Iš jų pasklinda magiška vilties šviesa.
Jie – tarsi žibintai ir gėrio sutvėrėjai
Nuo jų šviesos mums būna gera
širdyse.
Pro Joniškį praėjo Sūduvos dukra
Onutė
Balta jos skrybėlaitė šviesdavo iš tolo.
Poezijos mėgėjams buvo gera šalia jos
būti,
Atgyt jų sieloms – tarsi po lietaus
atolui.
Ataskaitos, lentelės, skaičiai ir kiti
matai –
Tokia, atrodo, nuobodi ekonomistės
duona.
Bet išmintis yra tokia: didžiausi
genijai užgimsta tik kas šimtą metų.
Didžiausia pagarba jų asmenybėms
tegul būna.
DANUTĖ LUŽIENĖ
Prisėskim...
Prisėskim ant suolo
Tą vasaros vakarą tylų,
Kai leidžiasi saulė,
Ir viskas nurimo.
Prie kiemo vartelių sužydę jazminai
Svaigina, mintis atgaivina.
Keliauji tenai, kur prabėgo vaikystė,
Ramunių žieduos sužydo jaunystė.
Kur gera basomis po pievą lakstyti,
Iš lauko gėlių vainikus sesei pinti,
Su draugėmis žaisti, dainuoti, vaidinti,
Lėles gražiausiais rūbeliais dabinti.
Kai kerinčiai pievos sužydo,
Skrajojo, kvatojo, krūtinėj netilpo
jaunystė...
Dangaus mėlynę pasiekti norėjai,
Atrodo, visą pasaulį apglėbti galėjai...
Prisėskim ant suolo tą vasaros vakarą
tylų,
Juk šitaip svaigina sužydę jazminai...
ESTERA JUŠKEVIČIŪTĖ-BURDA
Kūrybos atspindžiuose
Tėkmė gyvenimo pilna
Ieškojimų ir atradimų,
Kryžkelių ir sustojimų –
Srovena lyg jautrus
LAIKO PRISILIETIMAS.
Ant medžių, pumpurų, žolės
Eilėm, šviesiais prisiglaudimais
Svajingai krenta lengvas
BALTŲJŲ DEBESŲ LIETUS.
Vienatvėj išgyvenami jausmai –
Romantiškai tyra išpažintis –
Tavo mintis apgaubia,
Tarytum paslaptingas
GLOSTYMAS SUTEMOMIS.
Kaip dažnai mumyse virpuliai,
Išnešioti širdies skauduliai,
Dvasios nerimas, ašaros
Išsilieja sielos skausmais lyg
PAŽADINTAS RIKSMAS.
Veda žodis žodį keliu išgyvenimo
labirintais,
Gal prasmingos ir mistiškai taurios
ŠEŠĖLIŲ APEIGOS
Leis tikėjimui, vilčiai ir meilei išlikti?
Sužibus žvaigždei vakare,
Vienumas apgobia pečius.
NAKTIPIEČIAI SŪPUOKLĖSE
Pažadina minčių spiečius.
PAŠNEKESIAI atsiveria gilios erdvės
prasme,
Vidinių svarstymų šviesa,
Laiko dialogų liepsna,
Neįkainojamai brangia susitikimų
dovana.
Žmonių bendrystė, dvasinis ryšys,
Alsuojantis artumas ir nuojauta gili –
SUARTĖJIMAI – žodžiai lyg gulbės
balti.
Fantazija mažųjų ir džiaugsmu,
Nekantrumu spindi akelės,
Smalsumas veržias klausimu:
Tai KUR GYVENA DAINELĖ?
Užtemsta dangus nelauktai, žaibuoja ir
blyksi plačiai,
Grūmoja ilgais pirštais lietus –
GRIAUSTINUKAS bėga laukais.
Nušvinta saulė, šypsosi vaikai,
Po pievas laksto, klega jų balsai.
Vaikiškos dainos aidi nuostabiai,
LINKSMASIS RATELIS sukasi
smagiai.
Poezijos Dievybių erdvėse,
Palaimintam kūrybos danguje,
Mūzų pasaulio valdose ataidi
INVOKACIJA garse.
Bangele nuvilnija apmąstymai
Nesutramdomo laiko upe.
Apgalvoti gyvenimo kelią
Verčia SLINKTYS – tokia jau dalia.
PRISILIETIMAI šviesoje praėjusių
dienų
Vedė lemties ilgu keliu
Į žmogišką brandumą, bendrystės
ryšio santūrumą.
Žmogaus gyvenimo džiaugsmai
Liejas kūryboje laisvai.
Tik BŪTIES NERIMAS
Lyg senas geras draugas lanko tave
dažnai.
Negaišti nė sekundės,
Ieškot gilios prasmės,
Patirti meilę, semt ją
Iš nesibaigiančios versmės,
Ar ne gurmaniški
SMILINĖJIMAI
Kvapniausiame Poezijos sode?
Ilgam išlieka atminty,
Spindi lyg veidrody širdy
Ištartų žodžių, pokalbių aidai,
Minčių prasmingų
ATSKAMBIAI.
Į vakar nuskubėjęs liūdesys
Nusėda sieloj laiko auksu,
Išsiveržia eilėm, viltim –
TRISDEŠIMT TRYS EILĖRAŠČIAI
PLIUS –
Gyvenimą dalija į dalis:
Iki ir po...
KILNUTĖ RIŠKUVIENĖ
Šiltas ilgesys
Pasikalbėkime, Onute, apie raudonas
rožes.
Jos elegantiškos ir didžios.
Jos kvepiančios ir ryškios.
Atminty nevystančios.
Palieskite, Onute, mano ranką.
Tegul pasklinda šiluma.
Te supratimas grįžta.
Te artuma nedingsta.
Prabilkite, Onute, pritildytu balsu.
Eiles vėl paleiskite į orą.
Tegul prabyla žodis
Paprastas ir išraiškingas.
Papriekaištaukite, Onute, tik Jūs taip
mokate.
Teisingai tardama kiekvieną žodį.
Smegenų grioveliuose sugulę
Jie niekada nebeišskris.
Pasakykite, Onute, kur padėjote
Baltą skrybėlaitę?
Sukosi ratu pora baltų balandžių.
Šalia akmenėlio nutūpė.
Gera ...
LINA LAŠIENĖ
O. M. atminti
Kai naktis iš krantų išsilieja,
Lyg Kalėdų giesme man tampi,
Skamba balsas iš tolimo sapno:
„Vaikeli, rašyk“.
Nuo pečių Tau nuslysta skarelė,
Kaip visuomet, grakščiai pataisai
Ir užpylus žolelių arbatos
Tu pagardini ją medumi.
Ši žolė – nelyg laimės pasėlis
Skrybėlaitėse pievų žiedų,
Ji nuskaidrina mintį, vaikeli,
Tai pajausi iš sielos gelmių.
Lauksi – ilgesį sieloj brandinsi.
Nudardės žavesys su giedra.
Iškilmingas skambėjimas žodžių –
Protarpinė žmogaus prabanga.
Kai naktis iš krantų išsilieja
Lyg Kalėdų giesmė man tampi.
Ir iš tolimo sapno vis aidi
Tavo balsas „Vaikeli, rašyk!“
SALVINIJA MACKUTĖ
Miega
Užmiega
Ir šypsos pro miegą
Sapnai
Ir svajonės
Ir miego migdolais
Aplipę jausmai.
Miglą
Vidurnaktį pučia
Mintys
Apaugę jau meldais
Meilėm
Laukimo akordais...
Muzika skamba.
Maištauja senatvėj
Įkalinta siela jauna.
Miega
Užmiega naktis.
Jau ateina diena.
NERINGA PETRAITYTĖ
Onos skrybėlės primatavimai
Tu jau čia buvai –
seklys, sekantis išsibarsčiusias pėdas,
paskui širdies tuksenimą.
Tuk tuk tuk.
Nepatarinėjai,
kaip geriau.
Tiesiog buvai – pašnekesys,
atveriantis brėkštančius žiedlapius
praslystančiam žvilgsniui.
Pavasaris –
įrašytas į metraščius.
Skrybėlė – primatavimuose.
Aš pakeliui.
Skubu atrasti tą vietą,
geluonį,
kuris suparalyžiuoja kūną
ir išbudina esmę.
Ta vieta,
be kurios neateiname ir neišeiname:
mamos įsčios,
gimtinė,
močiutės kaimas.
Tu jau čia buvai –
o mes kartojamės.
Rytas. Vakaras.
Prašau. Ačiū.
Gyvenimo siūlas
pasileidžia
ir vėl susipina į kamuoliuką.
Tai – ne senatvės požymis.
Tai – eismas ratu:
užmiegame ir nubundame,
augame, ieškome, mylime,
ir atrandame patys save,
žaliuojančius žolynus,
amžinajame ieškojimo sraute,
jau išėjusiųjų
išminties metraščiuose.
ALFREDAS STANCELAITIS
Sužadintas
Eilėraščių sužadintas, norisi žegnotis
iš praeities griuvėsių ir pelenų.
Kai sužaliuoja tavo gimto miesto
skveras,
gražu, kai sielą saugo šimtai angelų.
Kūryboje įstringa mintis ir išmintis,
naujas jubiliejaus laikas tyliai bręsta.
Iš tolimų svajonių sugrįžta atmintis,
poezija vėl žemėje gyvybę neša.
Giliu atodūsiu uždegam žvakes
ir žvelgdami į dangų ieškome tavęs…
DAIVA RUDELYTĖ
Trioletų triptikas
Onai Mikalauskienei – Kūbiliutei
Gražiame Aukštaitijos miestely
Gimė poetė kukli.
Jos žodžio prasmė be galo gili.
Gražiame Aukštaitijos miestely.
Margavos kaimas iškilią moterį mena.
Jos knygos – tai išminties skrynios.
Gražiame Aukštaitijos miestely
Gimė poetė kukli.
Poetės kūryba graži ir prasminga,
Mintys išganingos, kartu paslaptingos.
Būtis žemėje trumpa.
Poetės kūryba graži ir prasminga
Lyg Bibliją skaitytum
Ir paslėptą mintį norėtum įminti.
Poetės kūryba graži ir prasminga,
Mintys išganingos, kartu paslaptingos.
Atiduokime pagarbą šiai iškiliai kūrėjai,
Kuri rašė, mylėjo, eilėmis viską išsakė.
Mes visi laikini šios žemės ateiviai.
Atiduokime pagarbą šiai iškiliai kūrėjai.
Ji išskirtinės pagarbos verta,
Kurti šviesą ir viltį sutverta!
Atiduokime pagarbą šiai iškiliai kūrėjai,
Kuri rašė, mylėjo, eilėmis viską išsakė.
JOLANTA ŠILENSKIENĖ
Būties narvelyje talpiam
Septynias naktis kaukia šuo,
lyg iš veido pažintų mėnulį,
nei nutildyt,
nei sustabdyti nakties,
regis, baigiasi laikas,
gaudo vasaros kvapą mažyčiai
miego koriai, o vis vien neįprasiu –
negi šios išleistuvės, paskutinis
skambutis ir jaunystė ne mano?
Širdies kanarėle, tuksėki garsiau,
piemens pamiršti tuoj sulėks
švelniavilniai debesų avinėliai,
pareis suaugę vaikai, sako –
bus viskas gerai!
Tai pasaulis svyruoja nuo
prašymų ir neišsipildymų,
keičia bylas į kaštono lapus – visai
kaip moterys su aukštakulniais,
pernelyg įkyrus skaičiuotojas
laikrodis, žinau laiką, nors
būtiniausia žinoti atstumą iki
tujų šakelės šalies ir todėl
jo daugiau neprisuksiu.
STANISLAVA VAIKASIENĖ
Aštuoniolika
Skirta Onai
Mikalauskienei - Kubiliūtei
Tegul Žemėje netyla balsas,
su „Pažadintu riksmu“ dangun
pakilęs,
iš gražiausių sielos posmų
laumės juostą nusipynęs.
Per „Šešėlių apeigas“ lai bunda
dienos —
tos, kurios negrįžtamai užgeso,
o „Pašnekesiai“, išardę sienas,
nepalieka tuščio laiko lašo.
Tik Tikėjimas, Viltis ir Meilė
lyg „Baltųjų debesų lietus“ gaivina
ir šviesiai skaudžiais „Prisilietimais“
mus „Naktipiečiais sūpuoklėse“
maitina.
„Suartėjimuos“, tylioj buveinėj
jausmo,
artuma apglėbia gėlą skausmo.
„Glostymuos sutemomis“ išlieka
gyvas
„Smilinėjimų“ motyvas.
„Būties nerimas“ įžiebia drąsią mintį:
„Linksmąjį ratelį“vaikui sugrąžinti.
Dunda „Griaustinukas“, skuba, kiek
tik gali,
būgną neša ten, „Kur dainuoja
dainelė“.
Stebiu „Invokaciją“. Ką ji šičia daro
„Slinktimis“nubraižius savo naują
stalą.
Atminties vitriną „Atskambiai“
globoja:
ko nusipelnei, tą ir dovanoja.
„Trisdešimt trys eilėraščiai plius“
seną tiesą žino:
niekas neišvengs globos „Laiko
prisilietimo“.
— Viena, dvi, — liečiu knygas ir
balsu skaičiuoju.
„Aštuoniolika“, — tiek jų mintyse
fiksuoju.
Nė viena šiandien tikrai nepaskelbs
lažybų,
kad geriausia ji yra: savo vertę žino.
Kol gyvuos, joje pulsuos gyvastis
kūrėjos.
Laumės juostoje liepsnos akys
sutvėrėjos.
VALERIJA JURGILIENĖ
Pėdos, kurios išlieka
Skiriama poetei Onai
Mikalauskienei
Kai, pasak poeto, sirpo vyšnios
Suvalkijoj,
Vidurvasario vėjas vėlė, glostė jų
šakas,
Kai žvaigždės siuvinėjo liepos dangų
gijom,
Maža mergaitė gimė prieš pat
Onines.
Gimė poetė – didele širdim ir siela
neramia,
Kad kurtų, kad mylėtų, kaip moka tik
žmogus.
„Laiko prisilietimai“ buvo jos pirma
pėda,
Po jos iškrito „Baltųjų debesų lietus“.
Žingsnis po žingsnio eita – pribyrėjo
pėdų:
Paslaptimi pridengtas „Glostymas
sutemomis“,
„Pažadintas riksmas“ ir apeigos
šešėlių –
Gilūs apmąstymai, kuo tikime, kas
lieka su mumis.
Bekraštė išmintis – „Naktipiečiai
sūpuoklėse“,
„Pašnekesiai“, kai, rodosi, kalbėjai su
laiku,
O jis taip greitai bėga, verkia,
juokiasi,
Atimdamas, kas buvo mylima,
brangu.
Taip gimė „Suartėjimai“ – meilės
pėda gili,
Žaizda, kai per anksti paliko mylimas
žmogus.
Tuomet tarsi vaikystei skolą grąžini –
Tris knygeles išleidi, savo sielos
drugelius.
O metai bėga, juos seka naujos
mintys:
Užgimė „Invokacija“, kur žodžių
daug naujų,
Paskui trijų stotelių pasirodė
„Slinktys“,
„Prisilietimai“ – apie tai, kas gera
buvo ir skaudu.
Ir „Nerimas būties“, naktiniai
„Smilinėjimai“,
Ir supratimas „Atskambiuose“, kad
net ir po Tavęs jie bus, –
Neišsisklaidė ir nedingo Tavo pėdos
vėjyje,
Ėjai dar, liko žingsnių „Trisdešimt
trys ir plius“.
Tada viduržiemis – ir sausyje
sustingo Tavo pėdos.
Kaip ir žinojai, pašaukė Tave šaltoji
Nebūtis.
Atėjai žemėn vasaros viduryje, kai
žydi gėlės,
O išėjai, kai gėles piešė languose
šiaurys...
ZITA SINKEVIČIENĖ
Laiko tėkmė tarp poezijos eilių
Laiko tėkmė –
tyliai per delnus byra
būties smiltys.
Balti debesys
neša sielos mintis –
lyg neištarti žodžiai plaukia į tylą.
Lietaus lašai
ant žemės rašo maldą –
skaityti širdimi.
Saulė leidžias,
ir naktis atveria sielos gelmes.
Rašyt, rašyt –
laikas tarp eilučių tampa amžinybe...
Gyvenimo prasmė lyg tylus Dievo
balsas
širdyje skamba.
Nakties tyloje gimsta išminties žiedai –
žodis kaip šviesa.
Išminties medis auga tarp poezijos
eilių –
laikas jį dvasingai laisto.
VILIJA KAŠKELYTĖ
NARVYDIENĖ
Taip šviesiai pasilieka
Nuo Marguvos link Audrovės
Gyvenimo nutiestas tiltas
Pripiltas meilės, gėrio, išminties
,,Baltųjų debesų lietus"- gražiai palijo
Paukščių ,,Pažadintas riksmas
šešėlių apsupty"
Čia mes gyvename ir mūsų kelias
Ateiname, išeiname
Kelionė ta be pabaigos
Tik keičiasi veidai žmonių
Trapūs laiko ,,Pašnekesiai"
Amžinam dienų, naktų sraute
Jie liko liks kaip tie atodūsiai
Žmogaus buvimas šitoj žemėje
Ten horizontas, o čia tik pakelė
Ramunių laukas
Tuo vakaru diena išeina
Tie žodžiai, kiek jų nebilių
Nespėjusių pabūdint ryto
Jie ten tarp medžių aukštumos,
Tarp žemės ir dangaus
Kiti gražiai sugulę knygose
Ar tu girdi?
Net vaikas girdi
Kur ,,Griaustinukas" beldžiasi,
,,Kur gyvena dainelė "- širdelėje
mažoj
,,Linksmas ratelis" sukasi
Vėl ,,Glostys sutemos"
Suvalkijos, Aukštaitijos žemę,
O ji tokia nemirtinga
Kalba apjungusi Žmogaus buvimą,
Žmogus žodžiu prakalbinęs pasaulį
Jame taip šviesiai pasilieka.
VIRGINIJA VIRKUTIENĖ
Laikrodžių kvėpavimas
Laikrodžiai kvėpuoja sekundėmis.
Ne tik baltieji debesys
ir jų šešėliai juose būna.
Vėtrungės sukasi tyliai,
kažkas gal spėja
išgirsti jų girgždesį
ir kelio kryptį
tamsoje pamatyti.
Laikrodžiai kvėpuoja minutėmis.
Greitieji perplaukia upes,
kiti sugrįžta per sutemas...
Jau vyšnios soduose rausta -
Ar matėt jų žydėjimą?
Jis truko tik vieną akimirką...
Laikrodžiai kvėpuoja valandomis.
Laimingieji jų neskaičiuoja,
tik supasi senose sūpuoklėse,
su vėjais kalbasi,
per juos tik laikas nubėga..
Griaustinio dundesys
išmuša vidurnaktį,
nušviečia dangų žali žaibai,
nutyla pašnekesiai,
slėpdami nuogumą...
JANINA DAPKIENĖ
Ilgesio gija
Poetei Onai Mikalauskienei
Kubiliūtei,
100-mečio paminėjimui
Kokia trapi būties ir nebūties riba...
Dar vakar, rodos, augo tavo žodžiai,
Skrido paukščiais, palietę popierių –
Jie skleidėsi knyga.
Balti žydėjimai gegužį nulinguos,
Paliks jų atspindžiai tavų minčių
languos.
Į juos pažvelgti amžinai gali,
Nes savo žodžiuose lieki.
Artumo šiluma plevena žingsnių
pėdose,
Ji įsispraudė raudonmolio grumste,
Išsiraizgiojo laiko kapiliaruose
Ir nebedingsta erdvėje.
Taip lieka tavęs
Ir tavo žodžių atminimas,
Taip lieka ilgesio gija –
Sruvenanti nematomam delne...
Su praeitim mus tebejungianti mene.
Kad ir vis siaus pavasariais
Baltų žydėjimų pūga,
Vis tiek mes jausim didžios poetės
Žodžių sielą, esančią šalia.
ANGELĖ BRAŽAITĖ
„Nubrauk, Viešpatie, tylėjimo
dulkes nuo lūpų...“
(Onutė Mikalauskienė-Kubiliūtė)
Invocatio
Po šilto lietaus baltųjų debesų
išglostysiu ašaras vakaro sutemų
per šešėlių apeigas
nakties sūpuoklėse - -
paryčiui suvilgysiu žodžio sula,
kuri vis teka iš sopulingos širdies:
Mano Dieve,
Vienatinis
Dievo Sūnau,
ietim pervertam šone lig šiolei žiojėja
negyjanti žaizda dėl vienų kurtumo,
dėl kitų
trumpa-
regystės,
dėl trečių
išsižad-
ėjimų - -
atleisk
mums,
akliems,
ir pasi-
gailėk...
ADELĖ DAUKANTAITĖ
Kalbinu...
Iš Margavos - pavasario upėm
baltuma debesų!
Ir lemtis eina žodžių jūromis -
kalba savo širdies balsu...
Žydint liepoms nuaustas drabužis,
siuvinėtos liepžiedžiais suknios -
kai pro langą gyvenimas žiūri,
brinksta sutemos adatų dūriais...
Neišmeski minties į ugnį -
priartėja ir vėl ji nutolsta,
ir mažieji žingsnių stebuklai
tyliai kalbina einantį posmais...
Į šešėlių apeigas grįžta
pasiklydę tikėjimo paukščiai,
gimtą žemę laiškais užmigdo -
ant žolės juos vėjai išdžiausto...
Iš Margavos lopšio lopšinių -
į kelionę druskos ir duonos...
Raski žodžio sielai tėvynę,
jį nunešk į pavasario sodą -
ten baltais debesim išlijo,
ten, kur laikas skubėti sustoja...
JŪRATĖ GARNELIENĖ
Eilėmis iš širdies į širdį
Koks brangus, derlingas, žalias mūsų
kraštas,
Širdyje tiek saulės – posmų ir eilių.
Jas visas prasmingai jūs širdin
sudėjot,
Miela Ona, būkit, eikit tuo keliu.
O vaikystė jūsų vieškeliais nubėgo,
Kas prisiminimus kloniuos
sustabdys?
Smilkiniuos sidabras snaiges jau
pabėrė,
Bet širdy – jaunystės, gėrio
spindesys.
Jums likimas dosnią laimę dovanojo,
Eit, mylėt, gyventi, kurti su jausmu,
O tie metai bėga – paskui
nesuspėjam,
Gal pavyks pavyti debesim minčių?
Eilės tos bekraštės – drąsios ir
kovingos,
Rado savo vietą kiekvienoj širdy.
Džiaugiasi tėvynė šiais darbais
prasmingais,
Jūsų žodžiuos gyva Lietuvos viltis.
Miela Ona, būkit, skleiskit savo žodį.
Lai vaikai, anūkai posmus išdainuos.
Jums ilgiausių metų kasdiena mes
linkim –
Teskamba tie žodžiai žemėj Lietuvos.
VIDA URBONIENĖ
Pailsėt sugrįžai Suvalkijon
Vėju apgaubti eitus laukus
Lakštingala suokti vaikystės sode...
O pėdos įmintos...
Eilės rašytos ir... skrybėlė ant akmens
Liko čia - Žiemgalos žemė.
ZITA LIAUKŠIENĖ
Laukiu stebuklo...
Ligi skausmo
Raudonos vyšnios
Varva krauju po langu.
Sūrios lietaus ašaros
Rieda per skruostus.
Aviečių kvapas plaukuose,
Jazminų rūkas -
Argi tikrai jau buvo kažkada,
Argi jau buvo...
Pablukus nuotrauka,
Savi veidai,
Seni prisiminimai.
Keliai nueiti ir klystkeliai.
Kodėl toks sunkus kryžius,
Kurį nešu?
Laukiu stebuklo...
Gal kažkada palikę
Draugai sugrįš,
Gal laimei ant stogo
Gandrai lizdą sukraus,
O gegutė ilgą gyvenimą užkūkuos.
Laukiu stebuklo...
Gal kas nors per pūgą,
Per lietų, per audrą,
Padėti, paguosti ateis.
Kartu pasėdės, patylės...
Laukiu stebuklo.
GIEDRĖ MIČIŪNIENĖ
Keisčiausias Laiko vyturys
Tu vėl sakai: „Širdis – keisčiausias Laiko vyturys.“
Ne „Laiko prisilietimas“, ne „Pažadintas riksmas“ gieda.
Kai smarkiai lis „Baltųjų debesų lietus“,
„Šešėlių apeigos“ ir vėl sukraus po žiedą...
Vėl „Slinktys“, „Suartėjimai“, „Pašnekesiai“,
„Naktipiečiai sūpuoklėse“? „Prisilietimai“ – jūsų...
O „Invokacija“ Tu vėl prašai,
Kad kasdienybės „Atskambiai“ neskaustų mūsų...
Jauti, kad „Būties nerimas“ toksai šviesus...
Bet „Smilinėjimai“ dažnai beprasmiai...
Tik „Glostymas sutemomis“ man koktus.
Nors vaikiškas pasaulis daug žavesnis...
Dar klausiu „Kur gyvena dainelė“.
Ir kur tas „Griaustinukas ir kiti...“
Dar sukasi sukasi „Linksmasis ratelis“...
„Trisdešimt trys eilėraščiai plius“ – ne praeitis...
Nes TU – esi didžiausias mūsų Turtas...
Nes tik Tavo „Širdis – keisčiausias Laiko vyturys.
Virš netekties, virš atradimų gieda“
Amžiname dienų naktų sraute...
VIDA GAIKŠTYTĖ-LEŠČINSKIENĖ
Prie vakaro lango
Vakare
ant stalo ilgai gęsta šviesa.
Puodely
ataušta arbata.
Lyg diena.
Už lango
vėjas kilnoja beržo šakas,
tarsi ieškotų
neužrakinto laiko.
Tylu.
Tik laikrodis,
senas namų gyventojas,
kantriai renka minutes
į pavargusias žmogaus rankas.
Ir staiga atrodo —
viskas jau buvo:
šitas ruduo,
mėnulio pilna bala kieme,
motinos balsas iš toli,
vakaro kvapas
prie durų.
Gyvenimas
nepraeina garsiai.
Jis išeina
kaip sutema nuo laukų —
palikdamas ant pečių
vos juntamą
liūdesio šviesą.
Todėl taip saugau
paprastus daiktus:
langą,
kuriame dar gyvena lietus,
duonos plutą ant stalo,
vieną gerą žodį,
pasakytą laiku.
Nes žmogui kartais užtenka tiek nedaug,
kad būtų amžina.
