07/06/2026
Šiandien kviečiame artimiau susipažinti su lituanistinės mokyklos „Baltų Šalelė“ įkūrėja ir siela Jurate Va – žmogumi, kurio atsidavimas, meilė lietuvių kalbai ir kultūrai padeda suburti lietuvių bendruomenės vaikus bei šeimas.
Koks buvo tavo kelias į Vakarų Australiją?
Mano pažintis su mano vyru Dariumi nulėmė tai, kad šiandien esu Perte. Mes susitikome Vilniuje, bet jis Darius jau kurį laiką gyveno ir dirbo Australijoje, mums iš tiesų teko gerai apsvarstyti kurią šalį rinktis gyvenimui. Tai nebuvo lengvas sprendimas, tuo metu mano dukrai Liepai buvo 6 metai ir aš puikiai supratau, kad išvykusi gyventi į Australiją man teks atsakomybė užtikrinti, kad Liepa išlaikytų artimą ryšį ne tik su savo šeima Lietuvoje, bet ir su savo gimtąja šalimi.
Kokia buvo tavo pradžia Perto lituanistinėje mokykloje „Baltų Šalelė“? Kas paskatino įsitraukti į mokytojos veiklą?
Perto lituanistinę mokyklą įkūrėme kartu su Ingrida Peleckaite- Radzivaniene, abi buvome neseniai atvykę į Pertą, didelės Lietuvos patriotės užsidegusios išlaikyti Lietuvių kalbą šeimose ir pagelbėti visiems norintiems vaikus mokyti lietuvių kalbos. Tuo metu Perte lituanistinės mokyklos nebuvo, o mūsų artimame rate augo nemažai ikimokyklinio ir pradinio amžiaus vaikų kas ir nulėmė mokyklos įkūrimą. Mokyklos kūrimo idėją tuo metu labiausiai palaikė susibūrusi lietuvių mamų grupė.
Mokytojos veikla yra ne tik mano pašaukimas, bet ir profesija. Esu baigusi anglų kalbos filologijos ir pedagogikos studijas, Lietuvoje 13 metų dirbau mokykloje. Tačiau didžiausia motyvacija įkurti mokyklą buvo ir yra mano noras ir siekis, kad mano vaikai kalbėtų lietuviškai.
Kas tave labiausiai džiugina dirbant su vaikais „Baltų Šalelėje“?
Progresas. Mane visada labiausiai džiugina pozityvūs pokyčiai. Šiandien ne vienai mamai ir tėčiui virpa širdis ir rieda ašaros matant savo vaikus skaitant, rašant, kalbant ir dainuojant lietuviškai. Mokantis kalbą rezultatų tenka kantriai laukti, kartais ir ne vienerius metus. Mokykloje turime vaikų kurie "Baltų šalelę" pradėjo neturėdami dviejų metų, o šiandien jie puikiai skaito ir rašo, man tai ženklas, kad esame teisingame kelyje.
Kodėl, tavo nuomone, svarbu išlaikyti lietuvių kalbą ir lietuvišką tapatybę gyvenant toli nuo Lietuvos?
Šalys mano gyvenime gali keistis, gali keistis ir kasdien vartojama kalba, tačiau mano „inkaras“ išlieka lietuviška tapatybė. Visų pirma kalba man yra išsaugotas ryšys su šeima Lietuvoje, taip pat išsaugotas ryšys su gimtąja šalimi. Džiaugiuosi, kad į Lietuvą vykstame ne kaip turistai, o vis dar kaip į namus.
Kalbos išlaikymas vaikams ir jaunimui atveria nepaprastų galimybių, bendrauti, bendradarbiauti pasaulio lietuvių kontekste. Dukra Liepa būdama 15 m. turėjo galimybę vykti į pasaulio lietuvių vaikų ir jaunimo kūrybinę stovyklą Lietuvoje.
Bendruomenės kurios išsaugo kalbą ir lietuvišką tapatybę ne tik priartina mums Lietuvą, bet ir užtikrina, kad svarbiausios vertybės būtų perduodamas iš kartos į kartą. Mano nuomone labai svarbu užtikrinti, kad bendruuomenė turėtų tęstinumą.
Kas tave labiausiai motyvuoja tęsti šią veiklą ir kokią žinutę norėtumėte perduoti mūsų bendruomenei bei jaunoms lietuvių šeimoms?
Mokyklos bendruomenės šeimos ir jų palaikymas yra mano didžiausias variklis. Mokytis lietuvių kalbą visiems kartu yra daug smagiau. Taip pat, labai norėčiau išvysti mūsų mokinius pasaulio vaikų stovyklose ir kitose bendradarbiavimo iniciatyvose bei projektuose, noriu tikėti, kad Perte auga Australijos diasporos lyderiai.
Perto bendruomenei ir jaunoms šeimoms linkiu: KALBĖKITE LIETUVIŠKAI GARSIAI IR SU PASIDIDŽIAVIMU! Tapkite pavyzdžiu ateinančiai kartai.
